Bet norejau, kad viskas butu uztikrinta.
— Mem!
— Taip?
— Ar cia kur nors kartais nera notaro? Ar ji galima rasti tik kaime?
— As notaras. Ko noretumet?
— O, puiku! Nuostabu! Turit antspauda?
— Niekur be jo neinu.
Taigi globejai matant pasirasiau, o viena punkta (Rikai patikinus, kad ji mane pazista, ir Pitui tyliai paliudijus, kad kaciu brolijoje esu gerbiama persona) ji net praplete ir parase istesta forma: “...pazistamas man asmeniskai Danieliaus B. Deivio pavarde...”. Kai mano ir jos parasus papuose antspaudas, lengviau atsidusau. Tegu dabar Bela pabando sugalvoti, kaip stai sita iskraipyti!
Globeja smalsiai pazvelge i popieriu, bet nieko nesake: As oriai pareiskiau:
— Tragedijos neatitaisysi, bet nors tokia pagalba. Vaiko ismokslinimui.
Ji atsisake uzmokescio ir grizo i savo kabineta. Atsigreziau i Rika ir pasakiau:
— Atiduok senelei. Tegu nunesa i Amerikos Banko skyriu Braulyje. Visa kita padarys banko tarnautojai. Padejau dokumenta priesais Rika. Ji jo neliete.
— Jis vertas labai dideliu pinigu, ar ne?
— Nemazu. Veliau bus vertas daugiau.
— Nenoriu.
— Bet, Rika, as noriu, kad tu juos turetum.
— Nenoriu. Neimsiu.
Rikos akys papludo asaromis, balsas suvirpejo:
— Tu isvaziuoji visam laikui ir... Ir daugiau apie mane nebegalvoji. Ji sniurkstelejo:
— Visai kaip tada, kai susizadejai su ja. O juk galetum pasiimti Pita ir apsigyventi pas senele ir mane. Nenoriu tavo pinigu!
— Rika. Paklausyk, Rika. Velu. As net noredamas nebegaleciau ju atsiimti. Jie jau tavo.
— Man nerupi. As ju niekad neliesiu. Ji istiese ranka ir pagloste Pita.
— Pitas neisvaziuotu ir nepaliktu manes. Tik tu ji priversi. Dabar as net Pito nebeturesiu. Netvirtai atsiliepiau:
— Rika? Rikitikitavi? Tu nori vel pamatyti Pita... Ir mane?
Vos isgirdau:
— Aisku, noriu. Bet nebepamatysiu.
— O galetum.
— A? Kaip? Tu sakei, kad uzmigsi ilguoju miegu... Trisdesimt metu, sakei.
— Taip. Reikia. Bet, Rika, stai ka tu gali padaryti. Buk gerute, vaziuok gyventi pas senele, mokykis — o pinigai tegu sau kaupiasi. Kai tau bus dvidesimt vieneri — jei dar noresi mane pamatyti — turesi pakankamai pinigu ir pati galesi uzmigti ilguoju miegu. Kai prabusi, as busiu ten ir lauksiu taves. Pitas ir as — abu lauksim taves. Iskilmingai pasizadu.
Rikos veido israiska pasikeite, bet mergaite nenusisypsojo.
Ilgokai pagalvojusi, tare:
— Tu tikrai ten busi?
— Taip. Bet turim susitarti del datos. Jei darysi, Rika, daryk viska taip, kaip pasakysiu. Susitark su Tarptautinio draudimo kompanija ir uzsitikrink vieta Riversaido prieglobstyje... Ir butinai butiniausiai palik patvarkyma prikelti tave tiksliai 2001 metu geguzes pirma diena. Ta diena as busiu ten ir lauksiu. Jei nori, kad buciau salia, kai pramerksi akis, turesi palikti ir toki nurodyma, kitaip manes neleis toliau laukiamojo; zinau ta prieglobsti — jo darbuotojai baisiai smulkmeniski.
Isemiau voka, kuri buvau paruoses isvykdamas is Denverio.
— Tau nereiks isiminti, as viska surasiau. Tik saugok voka , o dvidesimt pirmaja savo gimimo diena galesi apsispresti. Bet zinok — Pitas ir as tikrai taves lauksime, nesvarbu, pasirodysi ar ne.
Padejau paruostas instrukcijas ant sertifikato.
Maniau, kad itikinau Rika, bet ji nepaliete ne vieno popieriaus. Ziurejo i juos, galiausiai tare:
— Deni?
— Taip, Rika?
Rika nepakele akiu, o jos balsas buvo toks tylus, kad vos girdejau.
— Jei padarysiu, kaip sakai... Ar vesi mane? Ausyse sugriaude, akyse suzaibavo. Bet atsakiau tvirtu ir daug garsesniu uz jos balsu:
— Taip, Rika. To as ir noriu. Todel taip ir darau.
Beliko atiduoti jai dar viena dalyka — paruosta voka, ant kurio buvo uzrasyta: “Atplesti mirus Mailsui Dzentriui”. Nieko Rikai neaiskinau, tik pasakiau, kad saugotu voka. Jame buvo margos Belos karjeros — seimynines ir kitokios — irodymai. Teisininko rankose jie turetu bylos del Mailso palikimo baigti nulemti is anksto.
Tada padaviau Rikai savo mokyklini zieda (daugiau nieko nebeturejau) ir pasakiau, kad dabar jis jos: mudu susizadeje.
— Tau jis per didelis, bet turek. Kai atbusi, iteiksiu tau kita. Ji tvirtai sugniauze zieda.
— Nenoresiu kito.
— Gerai. Dabar galetum atsisveikinti su Pitu, Rika. As turiu vykti. Nebegaliu delsti ne minutes.
Rika priglaude Pita prie saves, paskui atidave man ir atidziai paziurejo i akis, nors per jos nosi tekejo asaros, palikdamos svarius dryzius.
— Lik sveikas, Deni.
— Ne “lik sveikas”, Rika. “Iki pasimatymo”. Mes lauksim taves.
Kai grizau i kaima, buvo ketvirtis vienuoliktos. Suzinojau, kad helikopteris i miesto centra isvyks po dvidesimt penkiu minuciu, po to susiradau vienintele naudotu automobiliu parduotuve ir atlikau viena trumpiausiu istorijoje prekybiniu operaciju, pardaves automobili uz puse kainos su salyga, kad gausiu grynus tuoj pat. Liko laiko slapcia isigabenti Pita i helikopteri (transporto darbuotojai nemegsta katinu, nes skrendant jiems gali pasidaryti bloga), ir Pauelo kabineta pasiekiau truputi po vienuoliktos.
Pauelas baisiai pasipiktino tuo, kad atsaukiau sutarti, leidziancia kompanijai tvarkyti mano turta, ir labai geide isdestyti, ka reiskia popieriu praradimas.
— Nelabai galiu prasyti, kad tas pats teisejas antra karta per dvidesimt keturias valandas pasirasytu leidima.
