uzsakyma. Gydomieji batai.
— Jie tokie ir yra.
— Gerai.
Jis pradejo vynioti mano drabuzius — nespejau sukliudyti.
— Kas per velnias! Per velu — isvyniojo.
— Deni,— keistu balsu tare Dzonas,— ar sitas dalykas yra tai, i ka jis panasus?
— O i ka jis panasus?
— I auksa.
— Taip.
— Kur gavai?
— Pirkau.
Satenas paciupinejo svelnuteli, standu tarsi glaistas metala, pasvarino rankoje.
— Tai bent! Deni... Klausyk atidziai. Uzduosiu tau viena klausima, o tu labai rimtai pasvarstyk pries atsakydamas. Nes nenoriu kliento, kuris man meluoja. As toki pavarau. Ir nezadu tapti kriminalinio nusikaltimo bendrininku. Ar legaliai isigijai sita daikta?
— Taip.
— Gal nesi girdejes apie 1968 metu istatyma del aukso atsargu apribojimo?
— Girdejau. Isigijau legaliai. Ketinu parduoti uz dolerius Denverio pinigu kalyklai.
— Gal turi juvelyro licenzija?
— Ne. Dzonai, as pasakiau gryna tiesa, ar tu tikesi manim, ar ne. Ten, is kur atvykau, nusipirkti ji parduotuveje taip pat legalu, kaip kvepuoti. Dabar noriu kaip galima greiciau iskeisti ji i dolerius. As zinau, kad neturiu teises ji laikyti. Kas man butu, jei padeciau ji kalykloje ant stalo ir paprasyciau pasverti?
— Gal ir — nieko... Jei laikysiesi savo “priepuoliu”. Bet siuo metu jis tau tikrai gali apkartinti gyvenima. Jis pazvelge i auksa.
— Manau, vertetu ant jo truputi zemes pakapstyti.
— Uzkasti?
— Kam, neverta. Bet jei sakei tiesa, tai radai sita daikta kalnuose. Aukso ieskotojai paprastai ji ten ir randa.
— Ka gi... Tebunie kaip sakai. Tai nekaltas melas, nes auksas vis vien teisetai priklauso man.
— Bet argi tai melas? Kada pirma karta isvydai si auksa? Kokia pati ankstyviausia jo priklausymo tau data?
Bandziau prisiminti. Ta pati diena, kai isvykau is Jumos, kazkada geguzes menesi, 2001 metais. Mazdaug pries dvi savaites.
Ehe!
— Sitaip formuluojant, Dzonai... Ankstyviausia data, kai pamaciau ta auksa...— si diena, 1970 geguzes 3. Jis linktelejo.
— Taigi radai ji kalnuose.
Satenai viesejo klube iki pirmadienio ryto, tai pasilikau ir as. Kiti klubo nariai buvo draugiski, bet stebetinai nesmalsus — mano asmeniniai reikalai domino juos kur kas maziau negu bet kokia kita draugija, kur man yra teke sukiotis. Veliau suzinojau, kad tokios manieros iprastos nuogaliu klubuose, bet tuo paciu jie buvo diskretiskiausi ir mandagiausi zmones is visu, kokius tik esu sutikes.
Dzonas ir Dzene turejo savo namuka, o as miegojau mazoje loveleje klubo miegamajame. Visa nakti salau. Kita ryta Dzonas dave man marskinius ir melynus dzinsus. Manieji drabuziai, apvynioti apie auksa, gulejo krepsyje, Dzono masinos bagazineje; pats Dzono automobilis, “Jaguaras Imperatorius”, aiskiai rode kad jo savininkas — ne kokia smulkme. Bet as tai supratau jau is Dzono elgesio.
Pernakvojau pas juos, o antradieni jau turejau siek tiek pinigu. Aukso nebepamaciau, bet per kelias sekancias savaites Dzonas ismoke jo man pinigus uz visa auksa pagal nustatytas kalyklos kainas, atmetus mokescius, priklausancius teisetiems prekiautojams auksu. Zinojau, kad Satenas auksa pardave ne paciai kalyklai, nes jis iteikdavo man kvitus, gautus is aukso supirkeju. Mokescio uz savo tarpininkavima Dzonas neisskaite ir smulkmenu man nepasakojo.
As ir neklausinejau. Kai tik isigijau grynu, emiausi darbo. Ta pirmaji antradieni, tukstantis devyni simtai septyniasdesimtuju geguzes 5ta diena Dzene paveziojo mane po miesta, ir as issinuomojau palepele sename komerciniame rajone. Isitaisiau stala braizymui, varstota, sudedama lovele — ir viskas; bute jau buvo elektros instaliacija, dujos, vandentiekis ir vis uzankantis tualetas. Daugiau nieko ir nenorejau, be to, turejau taupyti.
Projektuoti senais budais, naudojantis vien skriestuvu ir reisina — ilgas, varginantis ir daug laiko suryjantis darbas, todel pries perkonstruodamas “Sumanuji Frenka” pasidirbau “Braizytoja Deni”. Bet dabar “Sumanusis Frenkas” tapo “Pitu Protejumi”— visu galu meistru, sugebanciu dirbti beveik viska , ka dirba zmogus, jei tik automato atmintis teisingai uzprogramuota. Zinojau, kad “Pitas Protejus” pakis — jo palikuonys virs specializuotu prietaisu orda, bet norejau uzgriebti kuo daugiau.
Norint gauti patenta, veikiantis modelis nebutinas, pakanka breziniu ir aprasymu. Bet man reike jo geru modeliu, modeliu, veikianciu be sutrikimu, ir kad veikima bet kas galetu pademonstruoti, nes sie aparatai tures kalbeti patys uz save, is paties ju praktiskumo ir akivaizdziai ekonomisko konstravimo tures matytis, kad jie ne tik veikia, bet ir yra verti i juos idetu pinigu: patentu skyriuje pilna automatu, kurie veikia, bet komerciskai yra beverciai.
Dirbti sekesi kartu ir greit, ir letai: greitai, nes gerai zinojau, ka darau; letai, nes neturejau tinkamos dirbtuves ir padejeju. Pagaliau nenoriai pakraciau pinigine ir issinuomojau kelis automatinius irankius, tada reikalai pasitaise. Dirbau nuo pusryciu iki visisko issekimo, septynias dienas per savaite, isskyrus mazdaug viena savaitgali per menesi, praleista su Dzonu ir Dzene pliksiu klube prie Baulderio. Rugsejo pirma ja abu modeliai jau veike, ir galejau imtis breziniu bei aprasymu. Nubraiziau ir issiunciau gamyklai uzsakyma, kad padarytu abiem grazutes lakuotas dangos plokstes, o isorines judancias dalis atidaviau padengti chromu; tai buvo vieninteliai darbai, atlikti ne mano paties, ir baisiai apmaudavau, kad tenka leisti pinigus, bet jauciau, kad tai butina. Aisku, kur tik galejau, naudojau prekybos katalogu siulomas standartines detales, kitaip nebuciau surinkes automatu, o jei ir buciau, jie netiktu serijinei gamybai. Bet nemegstu leisti pinigu grazumynams, gaminamiems pagal uzsakyma.
Po miesta vaikscioti neturejau laiko — ir gerai. Karta, isejes nusipirkti servomotoro, susiduriau su pazistamu is Kalifornijos. Jis mane uzkalbino, o as nepagalvojes atsakiau.
— Ei, Deni! Deni Deivi! Is kur tu cia? Maniau, tu Mohave. Padaviau jam ranka.
— Uzsukau su reikalais. Po keliu dienu griztu.
— As griztu siandien po pietu. Paskambinsiu Mailsui ir pasakysiu, kad buvom susitike. Issigandau.
— Prasau, tik neskambink.
— Kodel? Argi tu ir Mailsas — nebe du pramones magnatai, kurie neapsieina vienas be kito?
— Na... Klausyk, Morti, Mailsas nezino, kad as cia. As turiu tvarkyti kompanijos reikalus Elbekverke. Bet soktelejau i sali, cionai — turiu asmenini ir slapta reikala. Supratai? Firmos tai visai neliecia. Ir nenoriu kalbeti apie tai su Mailsu.
Jis nutaise nuovokia mina:
— Moteris?
