Jis nuejo i laboratorijos kampa ir pakele telefono rageli. Telefonas tikriausiai buvo ivestas vos pastacius laboratorija: po atbudimo nebesu tokio mates. Prasidejo gyvas pokalbis su universiteto jegaines budinciuoju. Tvitcelui nereikia griebtis grubiu zodziu — jis gali paprastesniais zodziais igelti kur kas kandziau, negu dauguma astrialiezuviu.
— Man visiskai neidomi jusu nuomone , gerbiamasis. Perskaitykit instrukcija. Man turi buti sudarytos visos salygos, kokiu ir kada pareikalauciau. O gal jus nemokat skaityti? Gal mudviem reiketu rytoj desimta ryto uzeiti pas rektoriu, kad jis jums perskaitytu instrukcija? O! Jus vis delto mokat skaityti? O rasyti? Ar mes jau issemem jusu sugebejimus? Tai uzsirasykit: lygiai po astuoniu minuciu Torntono Memorialinei laboratorijai uz autobusu uzkardos duoti pilna energijos kieki, numatyta isimtiniams atvejams.
Padejo rageli.
— Zmones!
Nuejo prie valdymo pulto, kazka perjunge ir eme laukti. Pagaliau net is kabinos, kurioje stovejau, pamaciau, kad triju skaitikliu rinkiniu rodykles soktelejo per skales ir pulto virsuje isiziebe raudona lempute. Profesorius pranese:
— Energija.
— O kas toliau?
— Nieko.
— Taip ir maniau.
— Ka jus norit pasakyti?
— Tai, ka pasakiau. Nieko neatsitiks.
— Bijau, nesuprantu jusu. Tikiuosi, kad nesuprantu. As noriu pasakyti, nieko neatsitiks, jei neijungsiu paleidejo. Jei ijungciau, jus butumet perkeltas lygiai per trisdesimt vienerius metus ir tris savaites.
— O as tvirtinu, kad nieko neatsitiktu. Profesoriaus veidas aptemo:
— Man atrodo, sere, jus tycia stengiates mane izeisti.
— Sakykit ka norit. Profesoriau, as atvykau patikrinti nepaprasto gando. Ka gi, isitikinau. Pamaciau pulta, nusagstyta graziomis lemputemis — visai kaip filme apie pamisusi mokslininka. Pamaciau salonini fokusa su pora monetu. O fokusas, beje, nekoks — juk jus pats issirinkote monetas ir nurodet, kaip jas pazymeti: bet koks sarlatanas geriau padarytu. Isgirdau istisa paskaita. Bet sneketi nesunku. Tai, ka jus sakotes atrades, neimanoma. Beje, ir departamentas tai zino. Jusu pranesimas nenusleptas — jis paprasciausiai isegtas i nesamoniu aplanka. Kartkartemis jis isimamas ir juoko delei paleidziamas per zmones.
Pagalvojau, kad vargsa senuka cia pat istiks priepuolis. Bet turejau ji isiutinti, naudodamasis vieninteliu dar islikusiu jo jausmu — tustybe.
— Liskit is kabinos, sere. Liskit lauk, As jus apkulsiu. Stai sitais kumsciais apkulsiu.
Manau, taip iseles jis is tiesu butu galejes tai padaryti, nepaisant amziaus, svorio ir sveikatos skirtumo. Bet as atsakiau:
— Nebijau taves, tevuk. Ir to zaislinio mygtuko nebijau. Nagi, spustelk!
Jis pazvelge i mane, pazvelge i mygtuka, bet nepajudejo Sukikenau ir pasakiau:
— Teisybe sake vaikinai — apgavyste. Tvicai, jus — senas ispuikes sukcius, kaliause su munduru. Pulkininkas Trasbotamas neapsiriko.
To pakako.
10
Jau jam tvojant per mygtuka, bandziau susukti — nereikia! Bet nespejau: jau kritau. Mane dar spejo skaudziai nutvilkyti mintis, kad visai to nenorejau. Viska meciau ir kone mirtinai nukamavau vargsa senuka, nieko blogo man nepadariusi — ir net nezinau, i kuria puse keliauju. Dar blogiau — nezinau, ar is viso kur nors nuvyksiu.
Paskui i kazka atsitrenkiau. Nemanau, kad kritau daugiau nei keturias pedas, bet nebuvau tam pasiruoses. Kritau kaip pagalys, sudribau kaip maisas.
Paskui isgirdau kazka sakant:
— Kaip, po velniu, jus cia patekot?
Kalbejo vyriskis — mazdaug keturiasdesimties, praplikes, bet gerai sudetas ir lieknas. Jis stovejo priesais mane, isiremes kumsciais i klubikaulius. Jo veidas atrode protingas, izvalgus, ir butu buves malonus, jei vyriskis ta akimirka nebutu ant manes pykes.
Pasikeles pamaciau, kad sedziu ant granito zvyro ir pusu spygliu. Salia vyro stovejo moteris, maloni, daili, kiek jaunesne uz ji. Ji ziurejo i mane ispletusi akis, bet nekalbejo.
— Kur as? — kvailai paklausiau. Turejau paklausti “Kada?”, bet “kada” butu nuskambeje dar kvailiau, o be to, neatejo i galva. Uzteko pazvelgti i juodu, kad suprasciau, kokiame laike nesu — tik jau ne 1970. Ir ne 2001: 2001 tokie dalykai butu galimi tik papludimy. Taigi busiu nukeliaves i priesinga puse,
Nes visa ju abieju tualeta sudare vien lygaus idegimo danga — daugiau nieko. Net stiktito. Bet, atrode, jiems to pakanka. Jie anaiptol nesivarze.
Vyriskis nesileido i kalbas:
— Ne viskas is karto. As klausiau, kaip jus cia atsiduret,— pazvelge aukstyn,— gal kartais jusu parasiutas uz medziu uzkliuvo? Siaip ar taip, ka cia veikiat? Cia — saugoma privati nuosavybe: jus pazeidet privataus sklypo ribas. Ir kam jums tas karnavalinis kostiumas?
Nesupratau, kuo jam kliuva mano rubai, ypac palyginus su ju paciu apsirengimu. Bet tylejau. Kiti laikai — kiti paprociai: supratau apturesias nemalonumu.
Moteriske uzdejo ranka vyrui ant peties.
— Nereikia, Dzonai,— svelniai tare ji,— man rodos, zmogus suzeistas.
Vyras paziurejo i ja, vel rusciai pazvelge i mane:
— Jus suzeistas?
Pabandziau atsistoti — pavyko.
— Nemanau. Gal kiek apsibraiziau. Sakykit, kokia siandien diena?
— Ka? Pirmas geguzes sekmadienis. Jei neklystu, geguzes trecioji. Teisingai, Dzene?
— Klausykit,— nekantriai tariau,— as baisiai susitrenkiau galva. Nieko nepamenu. Kokia data? Pilna data?
— Ka?
Reikejo patyleti, kol kaip nors pavyks paciam suzinoti data is kokio kalendoriaus ar laikrascio. Bet turejau suzinoti iskart, negalejau laukti.
— Kurie metai?
— Brolau, na ir trinktelejai. Tukstantis devyni simtai septyniasdesimtieji. Vel pamaciau ji bespoksant i mano rubus.
Vos neapalpau — taip palengvejo. Pavyko, pavyko! Nepavelavau.
— Aciu,— pasakiau,— labai, labai aciu. Jus neisivaizduojat! Vis dar atrode, kad jis linkes pakviesti sargyba, todel nervingai priduriau:
