Tikrai neisigysi prieso, pasakes motinai, kad jos vaikas nuostabus. Daktaras Tvitcelas leido man atsisesti, o veliau ir pavaisinti ji. Didziausia sio seno suzlugelio silpnybe — profesine tustybe. Per tas keturias dienas, kol jo ieskojau, kimsausi i galva visa informacija apie ji, kokia tik buvo universiteto bibliotekoje, taigi zinojau, kokius straipsnius profesorius yra parases, kur pateikes svarstymui, uz ka gaves savuosius garbes titulus ir kokios knygos priklauso jo plunksnai. Bandziau viena ju perskaityti, bet jau pasiekes devinta puslapi supratau, kad man tai per daug sudetinga, nors ir spejau prisigraibyti siek tiek mokslisko zargono.
Pasisakiau esas mokslo populiarintojas, siuo metu renkantis medziaga knygai “Neapdainuoti genijai”.
— Apie ka joje pasakosite?
Kukliai prisipazinau manas, kad knygos pradziai labiausiai tiktu populiarus jo gyvenimo ir darbu aprasymas... Jei profesorius sutiktu bent karta atsisakyti savojo visiems zinomo iprocio vengti viesumos. Didziaja dali medziagos, suprantama, tureciau gauti is jo.
Profesorius itare, kad tai spastai, ir net galvoti apie toki dalyka atsisake. Bet as tvirtinau, kad tai — jo pareiga busimoms kartoms, ir jis sutiko pagalvoti. Sekancia diena jis paprasciausiai nutare, kad ketinu rasyti jo biografija — ne siaip skyriu, visa knyga. Ir kad prakalbo, tai prakalbo — o as rasiausi... is tiesu rasiausi: nedrisau apgaudineti, nes retkarciais jis paprasydavo, kad perskaityciau, ka uzsirases.
Bet apie laiko keliones neuzsimine. Galu gale pasakiau:
— Profesoriau, ar tiesa, kad jei ne kazkoks kadaise cionai paskirtas pulkininkas, jus kaip niekur nieko butumet gaves Nobelio premija?
Profesorius istisas tris minutes svaide neprilygstamus keiksmazodzius.
— Kas jums sake?
— Hm, kai as aprasinejau mokslinius tyrimus Gynybos departamente... jau esu tai minejes, ar ne?
— Ne.
— Taigi, tada ir isgirdau visa ta istorija — man papasakojo jaunas fizikas, kuris dirbo kitame skyriuje. Jis buvo perskaites darbo ataskaita ir tvirtino, kad siandien jus neabejotinai butumet pats garsiausias fizikas... Jei jums butu buve leista paskelbti savo darba.
— Hm! Tas tiesa.
— Bet as supratau, kad tai islaptinta... Kaip paliepe tas pulkininkas... Plasbotemas.
— Trasbotamas, Trasbotamas, sere. Iskvaises, pasiputes, pretenzingas padlaizys peniukslis — nesugebetu susirasti nuosavos skrybeles, net jeigu ja kas prikaltu jam prie galvos. O prikalti reiketu.
— Gaila, labai gaila.
— Ko gaila, sere? Kad Trasbotamas — kvailys? Cia jau gamtos, ne mano kalte.
— Gaila, kad zmonija to neisgirs. Kaip suprantu, jums uzdrausta apie tai kalbeti.
— Kas jums sake? As kalbu, kas man patinka!
— As taip supratau, sere... Is to, ka snekejo mano draugas Gynybos departamente.
— Hm!
Ta vakara nieko nebepesiau. Praejo savaite, kol profesorius ryzosi parodyti man savo laboratorija.
Didziuma pastato siuo metu buvo uzeme kiti tyrinetojai, bet savosios laiko laboratorijos profesorius niekam neuzleido, nors ir nebesinaudojo ja: jis griebesi savo ypatingojo statuso ir liepe nieko neleisti, neleido isardyti ir aparato. Kai isivede mane i patalpa, pajutau metu metais nevedinto pozemio kvapa.
Profesorius jau buvo spejes isgerti tiek, kad nieko nepaise, bet ant koju laikesi tvirtai. Jo protas tebebuvo sviesus. Profesorius aiskino man apie laiko teorijos ir temporinio perkelimo (jis nevadino to “laiko kelionemis”) apskaiciavimus, bet perspejo, kad neuzsirasineciau. Jei ir buciau uzsirasinejes, kas is to — profesorius pradedavo pastraipa zodziais “is to aisku...”, o po to sekdavo kalbos apie dalykus, aiskius gal tik paciam Tvitcelui ir viespaciui dievui, daugiau niekam.
Kai jis eme kalbeti leciau, pasakiau:
— Is draugo sneku supratau, kad viena, ko nepavyko padaryti — kalibravimas. Kad jus negalit tiksliai nustatyti temporinio perkelimo dydzio.
— Ka? Kvailystes! Jaunuoli, jei negalima ko apskaiciuoti, tai nera mokslas.
Kuri laika jis burbuliavo tarsi arbatinukas, paskui pasake:
— Stai. Parodysiu.
Nusisuko ir eme derinti. Is prietaisu tebuvo matyti tai, ka jis vadino “temporolokaline sritimi”— paprasta neauksta aptverta platforma,— ir valdymo pultas, koks tiktu garo masinai ar barokamerai. Esu tikras, kad buciau perprates valdyma, jei man butu leista prietaisus apziureti atidziau, bet profesorius grieztai paliepe nekisti prie ju nagu. Maciau astuoniu rezimu Brauno matuokli, kelis labai didelio galingumo magnetinius ijungejus ir tuzina kitu taip pat pazistamu komponentu, bet be schemos jie man nieko nesake.
Profesorius atsigreze ir pasiteiravo:
— Ar turit kiseneje smulkiu?
Kystelejau ranka i kisene ir istraukiau sauja monetu. Jis paziurejo ir issirinko dvi naujuteles penkiu doleriu monetas — grazutelius zalius sesiakampius, isleistus tik siemet. Jau geriau butu paemes smulkesnes monetas — mano finansai baige issekti.
— Turit peili?
— Taip, sere.
— Irezkit ant monetu savo inicialus.
Ireziau. Tada profesorius liepe padeti jas gretimai ant platformos.
— Isidemekit tikslu laika. Nustaciau lygiai savaites — plius minus sesios sekundes — perkelima. Ziurejau i laikrodi. Tvitcelas skaiciavo:
— Penki... Keturi... Trys... Du... Vienas... Jau!
Pakeliau akis nuo laikrodzio. Monetu nebebuvo. Nereikejo net apsimesti — akys pacios issprogo. Cakas jau buvo pasakojes kazka panasaus, bet pamatyti paciam — visai kas kita.
Tvitcelas gyvai tare:
— Grisim cionai po savaites ir palauksim, kol vel pasirodys viena moneta. Na, o kita — matet jas abi ant platformos? Pats padejot?
— Taip, sere.
— Kur buvau as?
— Prie valdymo pulto, sere.
Jis stovejo uz geru penkiolikos pedu nuo artimiausios kabinos dalies ir nebuvo prisiartines.
— Labai gerai. Prieikit.
Priejau, o jis kystelejo ranka i savo kisene.
— Stai viena jusu monetu. Kita atgausit po savaites. Iteike man zalia piniga; ant monetos buvo mano inicialai. Nieko nepasakiau, nes nelabai sugebu kalbeti, kai zandikaulis tabaluoja. Profesorius kalbejo toliau:
— Praeita savaite jusu pastabos mane suneramino. Taigi treciadieni uzejau i laboratorija, o cia nebevaikstau
