— Apie savo galvosuki. Matai, Cakai, as cia — i “dabar”— atkeliavau neisbaigtu, senamadisku laiko transportu. Bet stai kur beda: negaliu grizti atgal. Visa tai, kas mane jaudina, atsitiko pries trisdesimt metu. Grizciau ir suzinociau tiesa... Jei butu toks dalykas, kaip tikros laiko keliones.
Cakas isispoksojo i mane:
— Bet juk yra.
— Ka?!
Jis staiga issiblaive.
— Neturejau to sakyti.
— Gal ir ne, bet jau pasakei. Uztat geriau paaiskink, ka turejai omeny, jei nenori, kad isversciau sita bokala ant tavo galvos.
— Uzmirsk, Deni. Issprudo.
— Sakyk!
— Tu prasai to, ko as negaliu.
Jis apsidaire. Netoliese nieko nebuvo.
— Tai islaptinta.
— Laiko keliones islaptintos? Viespateli, kodel?
— Velniai tave rautu, argi niekad nedirbai vyriausybei? Jie seksa islaptintu, jei galetu. Ir tam nereikia jokiu priezasciu: tai POLITIKA. Bet dalykas islaptintas, ir as privalau tyleti. Todel atsikabink.
— Bet... Baik kvailioti, Cakai — man tai svarbu. Baisiai svarbu.
Kai jis neatsake ir nutaise atkaklia mina, pasakiau:
— Jau man tai gali pasakyti. Po galais, pats turejau “Q” klases pazymejima. Ir nesu nusalintas. Paprasciausiai kitur tarnauju.
— Kas ta “Q” klase?
Paaiskinau, ir galu gale jis linktelejo:
Tu turi omenyje Alfa statusa. Geras bonza buvai, vaikine; as tesu gaves Beta.
— Tai kodel negali man pasakyti?
E? Pats zinai. Nepaisant tavo klases, truksta butinos kvalifikacijos —”Privalu zinoti”.
— Ne velnio! Man kaip tik to ir netruksta. Bet jis nepasidave, ir galu gale as pasipiktinau:
— Man atrodo, tokio dalyko is viso nera. Manau, tu pats viska issigalvojai. Kuri laika Cakas gudziai spoksojo i mane, paskui tare:
— Deni.
— Ko?
— Pasakysiu. Prisimink savo Alfa statusa, vaikine. Pasakysiu, nes del to niekas nenukentes, o as noriu, kad suprastum — tai nepades isspresti tavo problemos. Teisingai, tai laiko keliones, bet tik teoriskai. Tuo nepasinaudosi.
— Kodel?
— Buk geras, nepertraukinek. Tas darbas neuzbaigtas, ir neverta net tiketis, kad bus uzbaigtas. Jis neturi jokios praktines vertes — net moksliniams tyrimams. Tai tik salutinis 0Grav produktas, todel jis ir islaptintas.
— Bet, po velniu, nuline gravitacija neislaptinta.
— Ir kas is to? Gal ir laiko keliones ispakuotu, jei jos butu naudingos komercijai. O dabar uzsiciaupk.
As, zinoma, neuzsiciaupiau, bet verciau papasakosiu viska taip, lyg buciau tylejes. Kai Cakas mokesi Kolorado, tai yra Baulderio universiteto paskutiniame kurse, jam truko pinigu, ir jis dirbo asistentu laboratorijoje. Universitete buvo didele kriogenikos laboratorija, ir is pradziu jis dirbo joje. Bet universitetui sudarius idomia sutarti, susijusia su Edinburgo lauko teorija, kalnuose uz miesto buvo pastatyta nauja didele fizikos laboratorija. Cakas buvo paskirtas padeti profesoriui Tvitcelui — daktarui Hubertui Tvitcelui, zmogui, kuris vos negavo Nobelio premijos ir del to inirso.
— Tvicui sove i galva, kad poliarizuojant gravitacijos lauka, galima ji apgrezti, uzuot panaikinus. Nieko neisejo. Tada profesorius ivede bandymo duomenis i kompiuteri, o kai gavo atsakyma, jam net akys isvirto. Man, aisku, rezultatu nerode. Idejo i bandymu kamera du sidabrinius dolerius,— tose vietovese dar buvo vartojamos metalines monetos,— pries tai liepes man juos pazenklinti. Paspaude solenoido mygtuka, ir doleriai dingo.
— Tiesa, tai nenaujas pokstas,— tese Cakas,— is teisybes, po to Tvicas butu turejes iskviesti i scena savanori berniuka ir isimti monetas jam is nosies. Bet profesorius, matyt, buvo patenkintas, ir as taip pat — man buvo mokama uz valandas.
Po savaites viena tu griozdisku monetu vel atsirado. Bet dar anksciau, kai karta po pietu, profesoriui isejus, tvarkiau laboratorija, bandymu kameroje buvau rades juru kiaulyte. Laboratorijai ji nepriklause, anksciau nebuvau jos cia mates, todel eidamas namo pasiemiau ja ir nunesiau i biolaboratorija. Biologai suskaiciavo savo kiaulytes, ir pasirode, kad ne vienos netruksta,— nors apie juru kiaulytes sunku pasakyti ka tikro,— taigi parsinesiau ja namo ir prisijaukinau.
Po to, kai grizo tas vienas sidabrinis doleris, Tvicas taip pasinere i darba, kad net skustis nustojo. Sekanciam bandymui jis pasieme is biolaboratorijos dvi juru kiaulytes. Viena man pasirode labai pazistama, bet trumpai ja temaciau, nes profesorius paspaude raudona mygtuka, ir abi kiaulytes pradingo.
Kai po kokiu desimties dienu viena kiaulyte — ne ta, kuri buvo panasi i manaja — vel pasirode, Tvicas isitikino, kad pavyko. O paskui apsireiske Gynybos departamento rezidentas — toks kabinetinis pulkininkas, pats buves profesorius, botanikas. Baisus kareiva... Tvicas ji niekino. Tas pulkininkas mus abu kuo griezciausiai prisaikdino laikyti paslapti — prisaikdino, nors ir taip buvom dave “statuso” priesaikas. Jis taresi gaves pati didziausia po Cezario kalkes atradima karo logikos srityje. Mane galesias siuntineti divizijas sen ir ten,— kur buvo ar dar bus pralaimetas musis,— ir pataisyti reikalus. Pulkininkas, aisku, buvo kvailas kaip aulas. Ir negavo zvaigzdes, del kurios taip stengesi. Bet jo prilipdytas “Ypatingai slaptas” isliko, kaip zinau, iki pat sios dienos. Negirdejau, kad darbas butu buves paskelbtas.
Nesutikau:
— Man atrodo, keliones laiku butu galima pritaikyti kariniams tikslams, jei pavyktu sukonstruoti aparata, galinti iskart permesti visa divizija. Ne, palauk. Viskas aisku. Reikia poros, taigi dvieju diviziju — viena keliaus pirmyn, kita atgal. Viena divizija bus visiskai prarasta... Mano manymu, zymiai naudingiau tureti divizija savo laiku.
— Zinoma, bet samprotauji tu klaidingai. Nebutinos nei dvi divizijos, nei dvi juru kiaulytes, nei kokia kita pora. Butinos tik dvi vienodos mases. Galima imti divizija kariu ir tiek pat sveriancia kruva akmenu. Tai atvejis, kai veiksmas lygus atoveiksmiui, Treciojo Niutono desnio isdava.
Cakas vel eme paisyti alumi ant stalo:
— MV = MV — svarbiausia kosminiu laivu formule... Atitinkama perkelimo laike formule — MT = mt.
— Vis vien nesuprantu. Akmenys pigus.
— Pasuk galva, Deni. Raketa galima nutaikyti kur tik nori. Bet kurioje puseje praejusi savaite? Parodyk. Pamegink. Visiskai neaisku, kuri mase keliaus i praeiti, o kuri — i ateiti. Ner i ka taikytis.
Netekau zado. Generolas, laukes smogiamuju daliu divizijos, tikriausiai sutriktu, gaves tik kruva zvyro. Nenuostabu, kad eksprofesorius netapo brigados vadu. Bet Cakas kalbejo toliau:
— Tos dvi mases — tarsi kondensatoriaus plokstes, tarp kuriu susidaro vienodas laiko potencialas. Ju iskrovos grafikas beveik vertikalus. Smaukst! — viena mase keliauja i sekanciu metu viduri, kita tampa istorija. Bet niekas nezino, kuri. Ir tai dar ne blogiausia. Negalima grizti.
