paistalus verta kreipti demesi, o tai labai abejotina — ir kad ji gyveno viename Arizonos, o gal Kalifornijos uzkampiu. Ka gi, gal sekliai specialistai ir uz to gales uzsikabinti.
O gal ir ne. Siaip ar taip, prireiks daug laiko, jegu ir pinigu; teks palaukti, kol prasigyvensiu ir galesiu apmoketi toki darba. Ar zinau dar ka nors rimto?
Mailsas (pasak Belos) mire apie 1972 m. Jei jis mire sioje apskrityje, tai kelias valandas paieskojes tureciau surasti tikslia data, o tai padetu man suzinoti, kada perskaitytas testamentas — jei galima tiketi Bela ir testamentas tikrai buvo. Gal taip suzinociau, kur tuomet gyveno Rika. Jei teismu archyvuose tai registruojama (sito nezinau). Jei is to, kad laiko tarpas sutrumpes dviem metais ir kad suzinosiu, kur ji gyveno pries dvidesimt astuonerius metus, bus bent kiek naudos.
Jei apskritai verta ieskoti moters, kuriai dabar jau keturiasdesimt vieneri ir kuri tikriausiai istekejusi ir turi vaiku. Luzenu kruva, kokia tapo Bela Darkin, mane pribloske: pradejau suprasti, ka gali reiksti trisdesimt metu. Anaiptol nebijau, kad uzaugusi Rika nebus maloni ir gera... Bet ar ji bent prisimins mane? O, nemanau, kad ji visiskai mane uzmirstu, bet ar tik nebusiu tapes siaip zmogumi be veido, vyriskiu, kuri Rika vadindavo “dede Deniu” ir kuris turejo ta mielaji katina?
Ar kartais savaip negyvenu praeities svajonemis kaip ir Bela?
Na, ka gi, jei dar karta pabandysiu surasti Rika, blogiau nebus. Mes galesim bent jau kasmet pasikeisti kalediniais atvirukais. Jos vyras nelabai gales tai uzdrausti.
8
Kita ryta, penktadieni, geguzes 4 diena , uzuot ejes i darba, nuvaziavau i apygardos archyvu saugykla. Istaiga kraustesi i kita vieta, ir man buvo pasiulyta uzeiti sekanti menesi, taigi patraukiau i
Aisku, nera istatymo, reikalaujancio mirti butent Los Andzelo apskrityje. Mirti galima bet kur. To dar nepavyko sureguliuoti.
Gal Sakramente yra visos valstijos protokolu suvestine? Nusprendes, kad reikes kokia diena tai patikrinti, nuejau uzkasti ir galiausiai parsiradau i darboviete.
Manes lauke dvi telefonogramos ir laiskas — visi nuo Belos. Perskaiciau zodzius “Brangusis Deni”, suplesiau laiska ir pasakiau budetojams, kad neperdavinetu man jokiu zinuciu nuo misis Sulc. Tada nuejau i buhalterija ir paklausiau vyriausiojo buhalterio, ar galima kaip nors patikrinti, kam seniau priklause dabar jau iseje is apyvartos akcijos. Jis pazadejo pabandyti, ir as isvardijau — atmintinai — pirmuju “Tarnaites” akciju savosios dalies numerius. Tam nereikejo ypatingai geros atminties: is pradziu mes isleidom lygiai tukstanti akciju, ir man priklause pirmieji penki simtai desimt, o Belai iteikta “suzadetuviu dovana”— pirmosios is eiles.
Grizau i savo kambareli, o ten radau belaukianti Makbi.
— Kur buvot? — pasidomejo jis.
— Vaikstinejau. O ka?
— Vargu ar tai tinkamas atsakymas. Misteris Gelouvis siandien jau dukart jusu teiravosi. Buvau priverstas pasakyti, kad nezinau, kur jus.
— O viespatie! Jei Gelouviui manes reikia — suras. Jeigu bent puse to laiko, kuri sugaista, kurdamas vis naujas gudrybes, jis skirtu prekiu isnesiojimui — firmai butu naudingiau.
Gelouvis jau ima mane erzinti. Jo pareiga — rupintis prekyba, bet man atrodo, kad jis persistengia vis kaisiodamas savo trigrasi i prekiu balansa tvarkancia reklamos agentura. Bet gal cia kaltas mano isankstinis nusistatymas: as tesidomiu vien projektavimu. Visa kita laikau popieriaus gadinimu, nereikalingomis islaidomis.
Zinojau, kam Gelouviui manes prireike ir, teisybe sakant, delsiau tycia. Jis nori mane apvilkti 1900 metu mados rubais ir fotografuoti. Jau sakiau jam, kad apsirengusi 1970 metu rubais mane gali fotografuoti kiek tik nori, bet 1900 metais net mano tevas dar nebuvo gimes. Gelouvis pasake, kad nieks nesupras ir kad mano poziuris neteisingas.
Zmones, kuriu darbas — muilinti publikai akis, isivaizduoja, kad kiti nemoka nei skaityti, nei rasyti. Makbis tare:
— Jusu poziuris neteisingas, misteri Deivi.
— Tikrai? Gaila.
— O padetis savotiska. Esat paskirtas i mano skyriu, bet as privalau uztikrinti, kad prireikus reklamos ir prekybos darbuotojai galetu naudotis jusu paslaugomis. Manau, kad nuo sios dienos turetumet laikytis tvarkarascio kaip ir visi kiti... Ir pranesti man, kai iseinat darbo metu. Prasyciau to neuzmirsti.
Letai suskaiciavau nuo vieno iki desimties ir nuo desimties iki vieno.
— Makai, o jus pats laikotes tvarkarascio?
— Ka? Aisku, ne. As — vyriausias inzinierius.
— Teisingai. Taip ir ant duru uzrasyta. Bet isidekite i galva, Makai: jums dar barzda nezele, kai as buvau vyriausias sitos gelezies krautuveles inzinierius. Jus is tiesu manot, kad as ketinu laikytis kokio nors tvarkarascio?
Jis paraudo.
— Gal ir ne. Bet galiu pasakyti stai ka: jei nesilaikysit, negausit atlyginimo.
— Tikrai? Ne jus mane samdet, ne jus ir atleisit.
— Mm... Paziuresim. Blogiausiu atveju galiu jus perkelti is savo skyriaus i reklamos skyriu, kur jums ir dera buti. Jei apskritai jums dera kur nors buti.
Jis pazvelge i mano braizymo masina.
— Cia jus tikrai nicnieko nedirbat. As nezadu ilgiau pakesti, kad si brangi masina stovetu be naudos. Saltai linktelejo:
— Viso geriausio.
Isejau paskui ji. Iriedejo “Pasiuntinukas” ir padejo ant mano stalo dideli voka, bet as ne nestabtelejau pasiziureti, kas ten; nusileidau i istaigos kavinuke ir piktai uzplesiau duma. Kaip ir daugybe kitu grafikasmegeniu, Makas isivaizduoja, kad kurybinis darbas dirbamas konvejerio principu. Nenuostabu, kad senoji firma jau metu metai neisleidzia nieko naujo.
Et, velniop. Vis vien nezadu ilgai cia trainiotis.
Po kokios valandos nukeliavau atgal ir ant stalo radau firmini musu istaigos voka. Atplesiau, galvodamas, kad Makas nutare susidoroti su manimi nedelsdamas.
Bet laiskas buvo is buhalterijos. Stai ka perskaiciau:
