Paemiau ja uz rankos ir pasodinau ant sofos, paskui atsisedau priesais.
— Bela, papasakok apie save. Apsviesk mane. Kaip judu su Mailsu susiuostet su Manikso grupe?
— Kaip? Betgi mes visai ne... Ji staiga ituzo:
— Vis per tave!
— Ka? Per mane? Betgi manes net nebuvo.
— Aisku, per tave. Tas pabaisa, kuri tu padarei is senos veziojamos kedes... Stai ko jiems reikejo. O paskui jis dingo.
— Dingo? Kur?
Ji ibede i mane itarias kiaules akutes:
— Turetum zinoti. Pats paemei.
— As? Bela, isprotejai? As nieko negalejau paimti. As buvau uzsaldytas, miegojau saltuoju miegu. Kur jis buvo? Ir kada dingo?
Pasitvirtino mano speliones — jei Bela ir Mailsas nepasinaudojo “Sumaniuoju Frenku”, vadinasi, ji kazkas nudziove. Bet ne as — kas tik norit, tik ne as! Nebemaciau “Frenko” nuo to nelemto vakaro, kai jie gavo balsu dauguma.
— Pasakyk, Bela. Kur jis buvo? Ir kodel tu manai, kad butent as ji paemiau?
— O kas, jei ne tu? Daugiau niekas nezinojo apie jo svarba. Lauzo kruva, ir tiek! Sakiau, juk sakiau Mailsui, kad nepaliktu jo garaze!
— Bet jei “Frenka” kas ir nukniauke, abejoju, ar vagims butu pavyke juo pasinaudoti. Juk uzrasus, instrukcijas ir brezinius tebeturejot judu.
— Taigi kad ne. Mailsas, kvaisa, sukiso popierius i automato vidu ta nakti, kai ketinome ji pervezti i saugesne vieta. Nesigincijau del zodzio “saugesne”. Tik jau norejau sakyti, kad Mailsas negalejo i “Sumanuji Frenka” sutalpinti keliu svaru popieriaus —”Frenkas” jau ir taip buvo prikimstas kaip zasis,— bet prisiminiau, kad prie kedes dugno buvau pritaises deze irankiams — laikinai, kol baigsiu darbus. Visai itiketina, kad skubantis zmogus galejo mano popierius suversti i ja.
Nesvarbu. Nusikaltimas, ar nusikaltimai, ivyko pries trisdesimt metu. As noriu suzinoti, kaip “Tarnaites” susivienijimas isslydo is Mailso ir Belos ranku.
— Ka daret su kompanija po to, kai Manikso reikalas neisdege?
— Vadovavom jai, aisku. Paskui, kai mus paliko Dzeikas, Mailsas pasake, kad reikia uzsidaryti. Mailsas — skystablauzdis... O tas Dzeikas Smitas man nepatiko. Pasalunas. Vis klausinejo, kodel tu isejai... Tarsi mes butume galeje tave sulaikyti. As norejau pasamdyti tikrai gera meistra ir dirbti toliau. Kompanija butu davusi pelna. Bet Mailsas uzsispyre.
— O toliau?
— Taigi aisku, pardavem licenzijas Mechanizmu gamybos kompanijai. Pats zinai — juk dabar ten dirbi.
Tikrai zinau: pilnas “Tarnaites” susivienijimo pavadinimas dabar —”Tarnaites” buitiniu elektroniniu prietaisu ir Mechanizmu gamybos susivienijimas, nors firmos zenkle tebuvo uzrasas “Tarnaite”. Atrode, jau busiu ispeses viska, ko noriu ir ka si sena braskanti griuvena gali pasakyti.
Bet mane domino dar vienas dalykas.
— Jus pardavet savo akcijas, kai “Mechanizmai” nupirko licenzijas?
— Ka? Kaip tau sove i galva tokia kvailyste? Ji praskydo ir eme kukcioti; netvirta ranka pagrabaliojo nosinaites, paskui pasidave ir apsiasarojo.
— Jis mane apgavo! Apgavo! Tas bjaurus puzras apgavo mane... Apiplese! Bela sniurkstelejo ir masliai pridure:
— Jus visi mane apgaudinejot... Tu, Deni, buvai pats blogiausias. O as tau tiek gero padariau. Ji vel paleido dudas.
Neverta metyti pinigu euforionui. O gal Belai patinka verkti.
— Kaip jis tave apgavo, Bela?
— Kaip? Na, zinai. Jis viska paliko tai bjauriai mergiukstei... O man tiek buvo zadejes... Ir as slaugiau ji, toki ligota. O juk ji net nebuvo tikra jo dukte. Jau vien tai viska pasako.
Pirma gera naujiena per visa vakara. Matyt, Rikai pasiseke, net jei pries tai jiedu ateme is jos mano akcijas. Vel grizau prie svarbiausio klausimo:
— Bela, kokia Rikos seneles pavarde? Ir kur jos gyveno?
— Kas gyveno?
— Rikos senele.
— Kas ta Rika?
— Mailso dukra. Pasistenk, Bela, pagalvok. Tai svarbu. Tada Bela uzsiplieske. Rodydama i mane pirstu, sucipo:
— Zinau! Tu ja mylejai, stai kas! Ta bjaurybiuke, nieksele! . . Ja ir ta pabaisa katina.
Isiutau, kai ji man primine Pita. Bet bandziau susivaldyti. Tik sugriebiau Bela per pecius ir krestelejau:
— Tvardykis, Bela. As tenoriu suzinoti, kur jos gyveno? Kaip Mailsas adresuodavo savo laiskus joms? Bela spardesi:
— Net kalbet su tavim nenoriu! Atejes jau spejai gana prismardinti!
Paskui ji, rodos, staiga prablaivejo ir ramiai pasake:
— Nezinau. Seneles pavarde — Heineker, ar kazkas panasaus. As ja tik karta temaciau — teisme, per testamento skaityma.
— Kada?
— Netrukus po Mailso mirties, aisku.
— Kada mire Mailsas, Bela? Ji vel nukreipe kalba:
— Per daug nori zinoti. Kaip koks policininkas... Klausimai, klausimai, klausimai!
Paskui pakele akis ir paprase:
— Uzmirskim viska ir bukim savimi. Cia tik as ir tu, mielasis... Ir visas gyvenimas priesaky... Moteris dar nesena, kai jai trisdesimt devyneri... Sulcas sakesi neregejes jaunesnes uz mane — o tas senas ozys, pasakysiu tau, pazinojo ne viena moteri! Mes galim buti tokie laimingi, brangusis. Mes... To man jau per daug — net vaidinant sekli.
— As turiu eiti, Bela.
— Kodel, mielasis? Juk dar anksti... Ir mudu turim dar istisa nakti. As maniau...
— Man nerupi, ka tu manei. As turiu eiti — tuoj pat.
— O dieve! Kaip gaila. Kada vel pasimatysim? Rytoj? As baisiai uzsiemusi, bet mesiu reikalus ir...
— As su tavimi nebesusitikinesiu, Bela.
Isejau.
Ir daugiau jos nebemaciau.
Vos grizes namo, puoliau i karsta vonia — tryniaus net sukaites. Paskui atsisedau ir pabandziau susumuoti, ka suzinojau — jei isvis ka suzinojau. Atrodo, Bela mano, kad Rikos seneles pavarde prasideda raide H — jei tik i Belos
