Durys i vasara

perprasti kurio nors dalyko gudrybes ir moketi pritaikyti jas praktiskai — zinoti darbo parametrus. Tiek as galiu ismokti.

O tas “nelabai rimtas” dalykas, kuri minejau — moterisku tualetu pasikeitimai, kuriems atvere kelia stiktito audiniai. Niekuo nepridengta oda papludimiuose manes nestebina — jau 1970 metais galejai to tiketis. Bet pamates, kokius antgamtiskus dalykus damos isdarineja su stiktitu, issiziojau,

Mano senelis gime 1890 metais; manau, kai kurie tukstantis devyni simtai septyniasdesimtuju reginiai butu ji paveike panasiai.

Bet man patinka grieztas naujasis pasaulis, ir buciau laimingas, jei manes taip daznai ir skaudziai nekankintu vienatve, As — atpjauta rieke . Pasitaiko tokiu akimirku (paprastai vidurnakti), kai mielai viska atiduociau uz viena nelaimeli katina, arba uz tai, kad galeciau po pietu nusivesti mazaja Rika i zoologijos soda... Arba uz draugyste, kokia dalijomes su Mailsu, kai visa, ka turejome, buvo sunkus darbas ir viltys.

2001 metai ir mano mokslai dar net neipusejo, o as jau emiau nekantrauti — troskau mesti savo silta vietele ir grizti prie senosios braizymo lentos. Tiek daug, tiek daug dalyku, neimanomu tukstantis devyni simtai septyniasdesimtaisiais, galima padaryti remiantis siuolaikiniu menu; norejau imtis darbo ir sukonstruoti ju tuzina kita.

Pavyzdziui, tikejausi, kad jau bus naudojamos automatines sekretores — noriu pasakyti, masinos, kurioms padiktaves teksta, gausi gatava nustatytos formos rasta be rasybos ir skyrybos klaidu — ir parasyta be zmogaus pagalbos. Tiesa, kazkas jau isrado masina, kuri spausdina pati, bet ji pritaikyta tik fonetinei kalbai, panasiai i esperanto, ir netinka kalbai, kuria galima pasakyti: “Kas kes, o kas kas”.

Zmones nemano atsisakyti kalbiniu nelogiskumu tam, kad isradejui butu patogiau. Mahometas turi eiti pas kalna.

Jei vidurines mokyklos mokines inoringa rasyba neismusa is veziu ir mokine paprastai atspausdina reikiama zodi, kaip to ismokyti masina?

Iprastas atsakymas —”neimanoma”. Teigiama, kad tokiam darbui reikalingas mastymas ir suvokimas, budingas tik zmogui. Bet isradimas ir yra tai, kas anksciau buvo “neimanoma”— todel vyriausybes ir isduoda patentus.

Pasitelkus atminties vamzdelius ir toki miniatiurizavima, koks imanomas dabar — as neklydau, galvodamas apie aukso kaip konstravimo medziagos svarba — taigi, naudojantis tais dviem dalykais, butu nesunku sutalpinti simta tukstanciu garsiniu kodu i kubine peda... Kitaip tariant, uzkoduoti visus iki vieno zodzius, esancius Akademiniame Vebsterio zodyne. Bet tai nebutina: visai pakaks ir desimties tukstanciu. Juk niekas nereikalauja, kad stenografuotoja zinotu tokius zodzius, kaip “kurbasas” arba “pirofilitas”. Jei tekste pasitaiko toks zodis, jis padiktuojamas paraidziui. Ka gi, pritaikysim masina ir paraidiniam diktavimui, jei prireiks. Padarysim garsini valdyma skyrybos zenklams... ivairioms formoms... ismokysim masina ieskoti aplanke adresu... suprasti, kiek reikia egzemplioriu... ir issiusti... ir paliksim bent tukstanti tusciu vietu specialiems techniniams ar moksliniams terminams — ir padarysim taip, kad masinos savininkas galetu pats ivesti jam reikalingus zodzius: nuspaus klavisa, padiktuos zodi — pavyzdziui, “stenobentinis” — paraidziui, ir daugiau to zodzio diktuoti paraidziui nebereikes.

Visai paprasta. Tereikia surinkti masina is jau sukurtu ir pardavinejamu prietaisu, o paskui istobulinti, kad modelis tiktu masinei gamybai.

Sunkiausia kliutis — homonimai. “Sekretore Saulute” net rasymo greicio nesumazins, spausdindama ta “Kas kes...”, nes kiekviename zodyje yra po skirtinga garsa. Bet tokios poros kaip “jei” ir “jai” tikrai ja sutrikdys.

Ar viesojoje Los Andzelo bibliotekoje yra homonimu zodynas? Yra... Ir as emiau skaiciuoti neisvengiamas homonimu poras, bandydamas suprasti, kokia ju dali pagal informacijos teorija galima atskirti is konteksto duomenu, o kokiai prireiks specialaus kodavimo.

Kliuviniai eme veikti mano nervus. Ne vien tai, kad visiskai nenaudingam darbui sugaistu trisdesimt valandu per savaite; viesojoje bibliotekoje taip pat negaliu rimtai projektuoti. Man truksta kambario braizymui, dirbtuves, kur galeciau tobulinti konstrukcija, prekybos katalogu, specialiu zurnalu, skaiciavimo aparatu ir viso kito.

Nusprendziau, kad verkiant reikia gauti darba, bent kiek susijusi su mano profesija. Nesu toks kvailas ir nemaniau, kad spejau vel tapti inzinieriumi: buvo like dar daug dalyku, kuriu nezinojau; sugalvoju, kaip padarysiu ka naujo, naudodamasis naujomis ziniomis — o bibliotekoje perskaitau, kad kazkas dar pries desimt ar penkiolika metu issprende ta problema, ir kur kas graziau, geriau ir pigiau nei as.

Reikejo isitaisyti i koki konstravimo biura ir perprasti visas naujoves ne is knygu, o paties prakaitu. Vyliausi, kad pavyks gauti braizytojo padejejo vieta.

Zinau, kad dabar naudojamos elektronines pusiau automatines braizymo masinos: maciau nuotrauku, nors pats nesu tokios masinos ciupinejes. Bet jauciau — jei tik man kas leistu, ismokciau ja valdyti per dvidesimt minuciu, nes ji stebetinai panasi i kadaise mano paties sumanytaja: masina, kurioje veikimo principas primena senaji braizymo buda — lenta ir reisina — tiek pat, kiek spausdinimas masinele — rasyma ranka. Pats buvau ismastes, kaip nubrezti tiesia ar lenkta linija bet kurioje molberto vietoje, paprasciausiai spaudant klavisus.

Bet sis isradimas nepavogtas is manes — tuo esu isitikines, kaip ir tuo, kad “Sumanusis Frenkas”— pavogtas, nes manasis braizymo aparatas egzistavo vien mano mintyse. Kazkam kilo tokia pat mintis, ir jis — logiska — taip pat ja igyvendino. Kai metas atsirasti gelezinkeliui, atsiranda gelezinkelis.

“Aladino”— firmos, gaminancios “Stropuoli”,— konstruktoriai sukure ir viena geriausiu braizymo aparatu, “Braizytoja Deni”. Nepagailejau santaupu — nusipirkau geresni kostiuma ir panesiota portfeli, prigrudau i pastaraji laikrasciu ir prisistaciau i “Aladino” parduotuve kaip “pirkejas”. Paprasiau parodyti, kaip masina veikia.

O tada, pamates kazkelinta “Braizytojo Denio ” modeli is arciau, pasijutau kaip slapiu maisu tvotas. Psichologai tai vadina Deja vu —“jau esu mates”. Prakeiktas automatas padarytas visiskai taip, kaip pats buciau ji dares, jei buciau spejes... Uzuot nenorom miegojes ilguoju miegu.

Neklauskit, kodel galvojau butent taip. 2mogus pazista savo braiza. Meno kritikas atskiria Rubenso paveikslus nuo Rembranto kuriniu pagal potepius, apsvietima, kompozicija, spalvu derinius — pagal tuzina pozymiu. Projektavimas — ne mokslas, tai menas, ir bet kuri konstravimo problema turi daugybe galimu sprendimu. Pasirinkdamas tuos darbinius variantus, inzinierius projektuotojas “pasiraso” po savo darbu taip pat aiskiai, kaip ir tapytojas.

Mane tiesiog pritrenke “Braizytojo Denio” konstrukcija — taip ji primine mano paties darbo stiliu. Emiau galvoti, ar tik kartais is tiesu neegzistuoja telepatija.

Neuzmirsau pasiteirauti pirmojo patento numerio. Pasimetes net nenustebau, kai pamaciau, kad pirmasis patentas isduotas 1970 metais. Nusprendziau suzinoti, kas tas isradejas. Gali buti — vienas mano mokytoju, is kuriu buvau kai ka peremes. O gal koks inzinierius, su kuriuo kazkada esu dirbes.

Gal isradejas ir dabar dar gyvas. Jei taip, reikes kokia diena ji susirasti... Susipazinti su zmogumi, kurio mastymo budas toks panasus i manaji.