Prieglobstis buvo salia Vilsyro kelio. Priesais — suoleliai, krumai, geles. Atsisedau ant suolelio gerai apsidairyti ir nuspresti, kurlink trauksiu. Puciausi pries misteri Dafti, bet is tiesu buvau sukrestas, nors kiseneje ir turejau pinigu, kuriu uzteks savaite prasimaitinti.
Bet saule silde, ir nuo kelio sklido malonus uzesys, ir as buvau jaunas, ir turejau dvi rankas ir smegenis. Svilpaudamas “Aleliuja, suzlugau”, atsiverciau
Atsispyres pagundai perziureti skirsni “Kvalifikuoti inzinieriai”, iskart emiausi “Nekvalifikuotu”. Skirsnis buvo baisiai trumpas. Vos ne vos ji suradau.
6
Darba gavau po dvieju dienu. Taipogi spejau nelabai rimtai pazeisti istatyma, ir vis pakliudavau i kebekne, nes elgiausi, kalbejau, jauciau senoviskai. Supratau, kad “persiorientavimas” skaitant panasus i skaityma apie seksa — toli grazu ne tas pat.
Tikriausiai buciau kur kas maziau painiojesis, islaipintas Omske, arba Santjage, arba Dzakartoje. Keliaudamas i nepazistama svetimos salies miesta zinai, kad paprociai ten bus kitokie, bet Didziajame Los Anzele, pats to nejausdamas, tikejausi, kad viskas bus kaip seniau, nors ir maciau, kad viskas pakito. Aisku, trisdesimt metu — niekis, kiekvienas zmogus per savo gyvenima pamato daugybe pasikeitimu. Bet praryti tai vienu kasniu sunkoka.
Kad ir zodis, kuri istariau nieko pikto nemanydamas. Netoliese buvusi dama isizeide, ir tik mano prisikelimo faktas — apie kuri kuo skubiausiai paaiskinau — isgelbejo mano dantis nuo jos vyro krumpliu. Nekartosiu cia to zodzio — bet ne, kodel? Pateiksiu ji del aiskumo. Nepasikliaukit mano tvirtinimu, kad tas zodis anuomet nereiske ko nepadoraus — susiraskit ji zodyne. Mano vaikystes laikais niekas nekraigliodavo jo kreida ant saligatviu.
Tas zodis —”kilpa”.
Ir daugiau zodziu vis dar vartoju ne vietoje, jei pries prabildamas nepagalvoju. Nebutinai nesvankybe s — paprasciausiai zodziai, kuriu reiksmes pakito. Pavyzdziui, “seimininkas”: mano laikais “seimininku” vadindavome zmogu, kuris paima svecio palta ir nunesa i miegamaji; jis neturejo nieko bendro su demografija.
Bet vis delto stumiausi. Susiradau darba — presuoju naujus limuzinus; paskui juos siuncia atgal i Pitsburga kaip metalo lauza. “Kadilakai”, “Kraisleriai”, “Eizenhaueriai”, “Linkolnai” — ivairiausi puikus, dideli, naujuteliai, galingi turboveziai, nepravaziave net kilometro — istumiami tarp spaustuvu, tada — trekst! smaukst! pokst! — stai ir metalo lauzas aukstakrosnems.
Is pradziu mane tai skaudino, nes pats vazinejau i darba is toli, o neturejau net gravitovezio. Isdesciau savo nuomone ir vos nepraradau darbo, paskui pamainos virsininkas prisimine, kad as — prisikelelis, todel ir nesuprantu.
— Vaikine, tai juk paprasciausia ekonomika. Sie automobiliai pridetiniai, valstybes gaminami tik kainu stabilumui uztikrinti. Jie pagaminti jau pries pora metu, ir ju neparduosi. Todel valstybe vel — kaip lauza — parduoda juos plieno pramonei. Aukstakrosnei nepakanka vien rudos, reikia ir metalo lauzo. Turetum zinoti, nors ir esi prisikelelis. O faktiskai — kai aukstos kokybes rudos taip truksta, metalo lauzo reikia vis daugiau ir daugiau. Plieno pramonei butini tie automobiliai.
— Bet kam juos is viso gaminti, jei negalima parduoti? Man atrodo, tai nepraktiska.
— Taip tik atrodo. Tu nori, kad zmones netektu darbo? Nori, kad smuktu pragyvenimo lygis?
— Gerai, o kodel automobiliai neisvezami i uzsieni? As manau, uzsieny atviroje rinkoje uz juos galima gauti daugiau, negu uz ta lauza.
— Ka? Ir suzlugdyti eksporta? Be to, jei bandytume uzversti uzsieni automobiliais, suerzintume visus — Japonija, Prancuzija, Vokietija — visus! Ko tu nori? Karo?
Jis atsiduso ir tevisku balsu tese:
— Nueik i viesaja biblioteka ir paskaitinek viena kita knyga. Tu neturi jokios teises reiksti savo nuomone apie dalykus, kuriu nesupranti.
Taigi uzsiciaupiau. Nesakiau jam, kad visa laisvalaiki praleidziu viesojoje bibliotekoje arba Los Anzelo universiteto skaitykloje: vengiau prisipazinti, kad esu — ar buvau — inzinierius; apsiskelbti inzinieriumi dabar — beveik tas pat, kaip nueiti pas Diupona ir pasakyti: “Sire, esmi alchemikas. Ar reikalingas esi tokio meno?”
Dar karta iskeliau ta klausima, nes pastebejau, kad labai nedaug tu “palaikanciu kainas” automobiliu is tiesu gali vaziuoti. Jie buvo pagaminti atmestinai, daznai be tokiu daliu kaip prietaisu skale ar oro kondicionavimo irenginys. Bet kai viena diena presui smingant i toki automobili, supratau, kad jame net variklio nera, nebeistveriau.
Pamainos virsininkas tik akis isverte:
— O didis Jupiteri! Vaikine, nejaugi tu nori, kad automobiliu, kurie tera pridetiniai, gamybai butu eikvojamas meistriskiausias darbas? Tos masinos dar nuo konvejerio nenueje jau buvo itrauktos i islaidas kainu palaikymo paskolai padengti.
Sikart uzsiciaupiau ir nebeprasiziojau. Verciau jau liksiu projektuotoju — ekonomikos mokslas ne mano nosiai.
Uztat turejau marias laiko galvojimui. Savojo darbo net “darbu” nebuciau galejes pavadinti: viska nuveikdavo ivairios “Sumaniojo Frenko” atmainos. “Frenkas” ir jo broliai valde presa, pastatydavo automobilius i vieta, isimdavo lauza, skaiciavo, svere; mano pareiga — stoveti (sedeti draudziama) ant nedideles platformos, nusitverus jungiklio, turincio sustabdyti visa procesa, jei kas sugestu. Niekas niekad negedo, bet greit suzinojau, kad privalau bent karta per pamaina pastebeti gedima, nutraukti darbus ir iskviesti avarine komanda.
Ka gi, uz tai kasdien gaunu dvidesimt viena doleri ir galiu prasimaitinti. Kas svarbiausia — tai svarbiausia.
Sumokejus draudimo, pajamu, profsajungos, apsaugos, medicininio aptarnavimo mokescius ir atsiskaicius su savisalpos kasa, kiseneje likdavo apie sesiolika doleriu. Misteris Daftis klydo, sakydamas, kad pietus kainuoja desimt doleriu: galima visai padoriai papietauti ir uz tris, jei nereikalausi tikros mesos, o noreciau pamatyti zmogu, kuris atskirtu, ar kapotas snicelis isvydo pasauli rezervuare, ar ganykloje. Prisiklauses kalbu apie kontrabandine mesa, nuo kurios galima apsinuodyti radioaktyviomis medziagomis, patenkintas sau valgau pakaitalus.
Susirasti gyvenama plota buvo sunkiau. Kadangi per Sesiu savaiciu Kara Los Anzelas nenukente jo, miesta pluste uzpludo pabegeliai (tikriausiai vienas ju — as, nors tada saves tokiu nelaikiau) ir, matyt, niekas negrizo namo — netgi tie, kuriu namai isliko ir kurie turejo kur grizti. Miestas — jei Didiji Los Anzela galima pavadinti miestu, nes tai kazkas stambesnio — duso jau tada, kai as uzmigau; dabar jis prigrustas tarsi damos rankinukas. Tikriausiai nevertejo atsikratyti smogo: anksciau, sesiasdesimtaisiais, kasmet vienas kitas zmogus isvykdavo — del sinusito.
Dabar, matyt, niekas nebeisvyksta — niekad.
Ta diena, kai issirasiau is prieglobscio, man rupejo keletas dalyku, svarbiausia — 1) gauti darba, 2) susirasti vieta nakvynei, 3) susipazinti su projektavimo naujovemis, 4) surasti Rika, 5) vel tapti inzinieriumi — ir nepriklausomu, jei tik tai isvis imanoma, 6) suieskoti Bela ir Mailsa ir susidoroti su jais, nepakliunant uz tai i
