Bet siaip taip susitvardziau ir leidau pardavejui parodyti, kaip dirbti su masina. Jis galejo ir nevargti: “Braizytojas Denis” ir as buvome tiesiog sukurti vienas kitam. Po desimties minuciu valdziau automata geriau nei pardavejas. Pagaliau nenoriai lioviausi paises paveikslelius, suzinojau kaina, nuolaidas, garantinius isipareigojimus bei visa kita — o tada pazadejau uzsukti ir isejau, kai pardavejas jau buvo berodas punktyru pazymeta vieta pirkejo parasui. Bjaurus pokstas, bet visa, ka atemiau is pardavejo — tai valanda laiko.
Is ten nuejau i centrine “Tarnaites” gamykla ir paprasiau darbo.
Zinojau, kad Belos ir Mailso “Tarnaites” susivienijime nebera. Laika, kiek jo likdavo nuo darbo ir neisvengiamos butinybes mokytis, kad vel tapciau inzinieriumi, skyriau Belos, Mailso ir — svarbiausia — Rikos paieskoms. Ne vienas nebuvo irasytas Didziojo Los Anzelo telefonu knygoje, nei, tiesa sakant, dar kur nors Jungtinese Valstijose — buvau uzmokejes Klivlendo valstybinei zinybai uz “informacines” paieskas. Isejo keturguba kaina, nes Belos ieskojau ir kaip Dzentri, ir kaip Darkin.
Ne daugiau suzinojau ir is Los Andzelo apskrities rinkeju saraso.
Susivienijimas “Tarnaite” septynioliktojo viceprezidento, ipareigoto atsakineti i kvailus klausimus, asmenyje atsargiai pripazino, kad pries trisdesimt metu susivienijime dirbo tarnautojai tokiomis pavardemis, bet dabar administracija negalinti man padeti.
Sekti trisdesimties metu senumo pedsakais — ne megejo darbas, juo labiau tokio, kuris turi mazai pinigu ir dar maziau laiko. Neturejau ju pirstu atspaudu — gal buciau kreipesis i FTB. Gal dosniai suselpta sekliu agentura ir galetu perrausti komunalinius sarasus, kalnus laikrasciu ir dar dievai zino ko, ir surasti ieskomuosius. Bet as neturiu nei lesu pasalpai, nei talento ar laiko pats to imtis.
Galu gale i Mailsa ir Bela numojau ranka, pazadejes sau, kad kai tik turesiu pakankamai pinigu, pasamdysiu seklius specialistus ieskoti Rikos. Jau isitikinau, kad “Tarnaites” akciju ji neturi; buvau parases laiska Amerikos Bankui, teiraudamasis, ar bankui yra ir ar kada nors buvo patiketas palikimas jos vardu. Gavau standartine s formos atsakyma, pranesanti, kad tokie dalykai slapti, taigi parasiau vel, aiskindamas, kad , esu prisikelelis ir kad Rika — vienintele gyva mano giminaite. Sikart gavau malonu laiska, pasirasyta pareiguno, kuris sakesi apgailestaujas, kadangi informacijos, lieciancios paveldetojus, negalima atskleisti netgi tokiomis isimtinemis aplinkybemis, kokiose atsiduriau as, bet jaucias turis teise suteikti man neigiama informacija: jokiam banko skyriui niekad nebuvo patiketas saugoti joks palikimas Frederikos Virdzinijos Dzentri vardu.
Atrodo, tai paaiskina viena dalyka. Tiems pauksteliams kazkaip pavyko atimti is Rikos akcijas. Apiforminus perdavima taip, kaip tai padariau as, akcijos pirmiausia turejo patekti i Amerikos Banka. Bet nepateko. Vargse Rika! Mus abu apiplese.
Pabandziau dar syki. Mohavo Svietimo inspekcijos archyve is tiesu buvo uzregistruota pradine s mokyklos moksleive Frederika Virdzinija Dzentri — bet minetoji mokine 1971 m. pasieme isstojimo liudijimo nuorasa. Tuo irasas baigesi.
Bent tokia paguoda — kazkur kazkas pripazista, kad Rika isvis egzistavo. Bet ta nuorasa ji galejo nunesti i bet kuria is nesuskaitomos daugybes viduriniu mokyklu, esanciu Jungtinese Valstijose. Kiek prireiktu laiko i visas parasyti? Ir ar ju registravimo sistema igalina duoti atsakyma, net jei tarsim, kad atsakyti nores?
Tarp ketvircio milijardo zmoniu maza mergaite gali pranykti taip pat, kaip akmenelis, nugrimzdes i vandenyno dugna.
Bet nenusiseke paieskos anaiptol nesukliude man kreiptis i “Tarnaites” susivienijima ir prasyti darbo, nes dabar zinojau, kad Mailsui ir Belai “Tarnaite” nepriklauso. Galejau kreiptis i bet kuria automatizacijos firma, ju yra koks simtas, bet “Tarnaite” ir “Aladinas”— garsiausi namu apyvokos automatu gamintojai, toje srityje jie reiskia tiek, kiek automobiliu eros pradzioje reiske Fordas ir
2001 metu kovo 5 diena, pirmadieni, nuejau i kadru skyriu, uzsirasiau i eile tarnautojo vietai gauti, uzpildziau dvylika anketu, neturinciu nieko bendra su projektavimu, ir viena anketa, lieciancia si darba — ir man buvo liepta laukti, kol iskvies patys.
Pasitrainiojes po istaiga, vargais negalais prasibroviau pas valdininkeli, samdanti padejejus. Jis nenoriai pazvelge i ta vienintele si ta reiskiancia anketa ir pasake, kad mano inzinieriaus diplomas nieko nereiskia, nes jau trisdesimt metu nedirbu pagal specialybe.
Priminiau, kad esu prisikelelis.
— Tai dar blogiau. Siaip ar taip, mes nesamdome zmoniu, perkopusiu keturiasdesimt penkerius.
— Betgi man ne keturiasdesimt penkeri. Man tik trisdesimt metu.
— Jus gimes 1940. Atleiskit.
— Tai ka man daryti? Nusisauti? Jis guztelejo peciais:
— Jumis detas, reikalauciau senatves pensijos.
Skubiai isejau, kad nesusivaldes kai ko jam nepatarciau. Paskui nukeliavau tris ketvircius mylios aplink pastata iki paradiniu duru ir iejau vidun. Vyriausias valdytojas — Kertis; pasiteiravau jo.
Pirmas dvi uzkardas praejau paprasciausiai sakydamas turis reikala i direktoriu. Susivienijimas “Tarnaite” nenaudojo savo gaminamu automatu kaip sekretoriu — cia dirbo sekretores is kuno ir kraujo. Pagaliau, uzlipes i kazkelinta auksta ir atsidures (kaip man atrode) mazdaug per dvejas duris nuo virsininko, pasiekiau vieta, kur kelia man uzstojo griezta tarsi leidimu tikrinimo automatas ypata ir eme atkakliai teirautis, koks tas mano reikalas.
Apsidairiau. Kambarys buvo didelis, jame — gal keturiasdesimt zmoniu ir dar gyvas galas masinu. Sekretore grieztai tare:
— Na? Destykit savo reikala, ir as patikrinsiu, ar misterio Kercio dalykiniu susitikimu registratore yra toki uzsirasiusi. Garsiai, kad visi isgirstu, pasakiau:
— Noriu suzinoti, ka jis zada toliau daryti su mano zmona!
Po sesiasdesimties sekundziu atsiradau asmeniniame virsininko kabinete. Jis pakele akis:
— Nagi? Koki velnia jus pliauskiat?
Prireike pusvalandzio ir keliu senu dokumentu, kol itikinau, kad neturiu zmonos ir kad is tikruju esu firmos ikurejas. Paskui, padedant kokteiliams ir cigarams, atmosfera pasidare labai draugiska, ir as susipazinau su prekybos reikalu vedeju, vyriausiuoju inzinieriumi bei kitu skyriu galvomis. Kertis man pasake:
— Mes maneme, kad jus jau mires. Tiesa sakant, tai irasyta oficialioje kompanijos istorijoje.
— Gandai. Koks kitas D. B. Deivis.
Prekybos skyriaus vedejas Dzekas Gelouvis staiga tare:
— Ka jus veikiat siuo metu, misteri Deivi?
— Nieko rimto. Mano darbas susijes... su automobiliu pramone. Bet zadu atsistatydinti. O ka? — Kaip tai “ka”? Argi neaisku?
Jis skubiai pasisuko i vyriausiaji inzinieriu, misteri Makbi.
— Girdi, Makai? Visi jus, inzinieriai, tokie: pelnas pries pat jusu nosi, o jus nematot, “O ka”, pone Deivi? O ta, kad jus — puiki tema reklaminiam straipsniui, stai ka! Ta, kad jus — romantika! FIRMOS I STEIGEJAS GRIZTA IS KAPO APLANKYTI SAVO INTELEKTO KUDIKIO. PIRMOJO ROBOTO PAGALBININKO ISRADEJAS ISVYSTA SAVOJO TALENTO VAISIUS.
Skubiai isiterpiau:
