— Luktelekit. As — ne reklaminis modelis ir ne kino zvaigzde. Nemegstu viesumos. Ne tam cia atejau — atejau prasyti darbo... Konstruotojo darbo.

Misterio Makbio antakiai pakilo, bet jis nutylejo.

Susigincijom. Gelouvis bande mane itikinti, kad tai — tiesiog mano pareiga firmai, kuria pats ikuriau. Misteris Makbis snekejo nedaug, bet buvo aisku — jis netiki, kad galeciau duoti jo skyriui kokios naudos; jis paklause, pavyzdziui, ka as zinau apie kieto kuno elektronika. Teko prisipazinti, kad tezinau tiek, kiek pavyko perskaityti keliuose neislaptintuose leidiniuose.

Galiausiai Kertis pasiule kompromisa:

— Stai kas, misteri Deivi, jusu atvejis, be abejo, visiskai neiprastas. Sakyciau, jus davet pradzia ne vien siai firmai, bet ir visai siuolaikinei industrijai. Bet vis delto misterio Makbio uzuomina buvo teisinga — nuo to laiko, kai uzmigot ilguoju miegu, industrija spejo pazengti pirmyn. Man rodos, galime jums skirti, na... Nusipelniusio inzinieriaus isradejo posta.

Sudvejojau.

— Ka tai reikstu?

— Ka tik noretumet. Vis delto, atvirai sakau, tikimes jusu bendradarbiavimo su misteriu Gelouviu. Mes ne tik gaminame automatus, mes turim juos dar ir parduoti.

— O ar as galesiu bent truputi pakonstruoti?

— Jei noresit. Gausit prietaisus ir galesit daryti, kas jums patiks.

— Dirbtuves prietaisus?

Kertis pazvelge i Makbi. Vyriausiasis inzinierius atsake:

— Taip, taip... Suprantama, jei nereikalausit to, kas neimanoma. Ir eme malti tokia Glazgo tarme, kad vos besupratau.

— Sutarta,— skubiai nutrauke ji Gelouvis.— Neiseikit, misteri Deivi, nufotografuosim jus greta pirmojo “Tarnaites” modelio. Ir nufotografavo. Apsidziaugiau, isvydes ja — ta pacia masina, kuria surinkau savo rankomis, isliejes tiek prakaito. Norejau patikrinti, ar ji dar veikia, bet Makbis neleido masinos ijungti — man rodos, jis anaiptol netikejo, kad as moku su ja apsieiti.

Visa kova ir balandi patenkintas dirbau “Tarnaites” susivienijime. Turejau irankius, kokiu tik sirdis geide, techninius zurnalus, butiniausius prekybinius katalogus, patogia biblioteka, “Braizytoja Deni” (“Tarnaites” firma pati negamino braizymo aparatu, todel naudojo geriausiaji, gaminama “Aladino”) ir klausiausi specialistu sneku apie profesinius reikalus — man jos skambejo kaip muzika!

Ypac artimai susipazinau su Caku Froidenbergu, vyriausiuoju surinkimo cecho inzinieriumi. Galva guldau — Cakas vienintelis tikras inzinierius sioje istaigoje; visi kiti — ziniu prikimsti matuokliniai amatininkai... Ir Makbis taipogi, nes sis vyriausiasis inzinierius, mano manymu, yra geriausias irodymas, kad norint tapti inzinieriumi, nepakanka vien diplomo ir skotiskos kilmes. Kai artimiau susipazinau su Caku, jis prasitare manas taip pat.

— Makas is tiesu nemegsta naujoviu, jam labiau patinka dirbti taip, kaip dirbo jo senelis prie mielojo Klaido krantu.

— Tai ka jis cia veikia?

Smulkmenu Froidenbergas nezinojo, bet; atrodo, kad dabartine firma kazkada buvo gamybine kompanija, kuri nuomojo patentus (mano patentus) is “Tarnaites” susivienijimo. Veliau, pries kokius du desimtmecius, pradeta eilini karta jungti pramones imones islaidu mazinimo tikslais. “Tarnaites” akcijos buvo pakeistos i gamybines firmos akcijas, o naujoji firma pasivadino mano ikurto susivienijimo vardu. Cako manymu, kaip tik tada ir priimtas Makbis.

— Manau, jis turi nemazai tu akciju.

Vakarais mudu su Caku sededavome prie alaus bokalu, svarstydami konstravimo problemas, ko truksta kompanijai ir kodel truksta. Is pradziu Cakas domejosi manimi todel, kad as — prisikelelis. Jau zinojau, kad daugybe zmoniu kazkaip sleiksciai domisi prisikeleliais (tarsi mes — kokie sukciai), ir stengdavausi nuslepti tai, kad pats miegojau ilguoju miegu. Bet Caka domino pats laiko suolis, ir tas smalsumas buvo sveikas — Cakas norejo zinoti, koks buvo pasaulis pries jam gimstant, koki pasauli pamena zmogus, kuris pats viska pergyveno “tik vakar”.

Savo ruoztu jis noriai kritikavo naujus automatus, kuriu projektai spiete si mano galvoje tarsi bites, ir apsviesdavo mane, kai as (ir ne viena karta ) sugalvodavau ka nors anaiptol nenaujo — nenaujo 2001 metais. Cakui draugiskai vadovaujant, as vis daugiau ismokdavau — jau beveik tapau siuolaikiniu inzinieriumi.

Bet kai viena balandzio vakara bendrais bruozais nupasakojau savaja autosekretore, Cakas letai tare:

— Deni, tu ta masina projektuoji darbo metu?

— A? Ne, tiesa pasakius, ne. O ka?

— Kas parasyta tavo sutartyje?

— Kas? Su manim nesudaryta sutartis.

Kertis irase mane i algalapi, Gelouvis fotografavo, o kazkoks neaiskus rasytojas klausinejo visokiu nieku — stai ir viskas.

— Mmm... Drauguzi, tavo detas, nieko nedaryciau, kol netureciau tvirtos padeties. Tas isradimas tikrai naujas. Ir, man rodos, vertas demesio.

— As del to net neabejojau.

— Kol kas atidek ji i sali. Pats zinai, kokie kompanijos reikalai. Pelnas auga, isleidziame kokybiskus gaminius. Bet per pastaruosius penkerius metus visos musu naujoves gaminamos pagal licenzijas. As pats negaliu prastumti nieko naujo — Makas trukdo. Tiesa, tu gali aplenkti Maka ir pasiulyti savo isradima paciam bosui. Bet neskubek. Nebent noretum iteikti ji kompanijai uz ta pati savo atlyginima.

Paklausiau. Projektavau toliau, bet visus, mano manymu, nusisekusius brezinius sudeginau — kai isimenu, man ju nebereikia. Del to sazine manes negrauze: esu pasamdytas ne kaip inzinierius, o kaip reklaminis manekenas Gelouviui. Kai mano reklamine verte bus issunkta, jie man iteiks menesio atlyginima, padekos ir paleis.

Bet tuomet jau busiu tikras inzinierius ir galesiu ikurti nuosava imone. Jei Cakas nores rizikuoti, pasiimsiu ir ji kartu.

Uzuot iteikes mano istorija laikrasciams, Gelouvis neskubedamas dalino medziaga centriniams zurnalams; jis norejo, kad Life per kelias skiltis isspausdintu straipsni, susieta su medziaga, pasirodziusia pries trecdali amziaus apie pirmaji “Tarnaites” modeli. Life ant meskeres neuzkibo, bet Gelouviui pavyko iskaisioti medziaga — kartu su reklaminiais skelbimais — po kitus to pavasario leidinius.

Jau zadejau uzsiauginti barzda. Paskui supratau, kad niekas manes nepazista, o jei ir pazintu, vis vien nekreiptu demesio. Gavau keliolika keistu laisku; vieno autorius zadejo, kad amzinai degsiu pragare, nes pasipriesinau viespaties numatytam mano gyvenimo planui. Laiska ismeciau, galvodamas — jei dievui tikrai nepatiktu tai, kas man atsitiko, jis nebutu leides atsirasti saltajam miegui. O siaip manes nieks netrikde.

Bet tu paciu metu geguzes 3, ketvirtadieni, suskambo telefonas.

— Sere, su jumis nori kalbeti misis Sulc. Atsakysit?

Вы читаете Durys i vasara
Добавить отзыв
ВСЕ ОТЗЫВЫ О КНИГЕ В ИЗБРАННОЕ

0

Вы можете отметить интересные вам фрагменты текста, которые будут доступны по уникальной ссылке в адресной строке браузера.

Отметить Добавить цитату