Sulc? Po perkuneliais, juk paskutini karta kalbedamasis su Dafciu pazadejau tuo pasirupinti. Bet vis atideliojau, nes nenorejau: buvau beveik tikras, kad toji Sulc — viena pakvaiseliu, persekiojanciu prisikelelius ir uzdavinejanciu jiems nekuklius klausimus.
Bet Daftis sake, kad nuo pat gruodzio menesio, kai issirasiau, ji vis skambina ir skambina. Laikydamiesi prieglobscio taisykliu, jie atsisake pranesti mano adresa, sutikdami tik perduoti telefonogramas.
Ka gi, jau vien ji dekingumo Dafciui privalau ja nutildyti.
— Junkit.
— Kalba Denis Deivis?
Telefonas mano kabinete be ekrano — pasnekove manes nemato.
— Taip. Jusu pavarde — Sulc?
— Ak Deni, brangusis, kaip gera girdeti tavo balsa! Atsakiau ne is karto. Ji tese:
— Nejaugi tu manes neatpazisti? Kurgi ne. Tai Bela Dzentri.
7
Susitarem susitikti.
Is pradziu norejau pasiusti ja velniop ir mesti rageli. Jau seniai supratau, kad kersyti vaikiska: kerstas neprikels Pito, o jei atsiskaityciau pagal Belos nuopelnus — atsidurciau kalejime. Po to, kai lioviausi ieskojes Belos ir Mailso, beveik nebegalvojau apie juos.
Bet Bela turetu zinoti, kur Rika. Todel ir pazadejau uzeiti.
Bela norejo, kad pakviesciau ja pietu, bet as ne nemaniau. Nesu pedantiskas etiketo subtilybiu gerbejas. Bet valgymas — kazkas tokio, ka darai tik su draugais. Uzeiti pas Bela galiu, bet anaiptol nemanau su ja valgyti ar gerti. Uzsirasiau adresa ir pazadejau prisistatyti astunta valanda vakare.
Bela nuomojo pigu buta name be lifto, dar nepakeistame pagal Naujaji plana miesto rajone. Dar nenuspaudes duru skambucio supratau, kad Belos isviliotas is manes turtas isslydo is jos ranku, antraip ji cia negyventu.
O kai ja isvydau, supratau, kad kersyti jau velu: uz mane viska atliko laikas ir pati Bela.
Jei patikesim tuo, ka kazkada sake Bela, tai dabar jai ne maziau kaip penkiasdesimt treji, o is tiesu — greiciau jau kokie sesiasdesimt. Padedant geriatrijai ir endokrinologijai moteris, netinginti rupintis savimi, gali issaugoti trisdesimtmetes isvaizda dar maziausia trisdesimt metu — daugybe moteru taip ir daro. Yra kino zvaigzdziu, kurios giriasi jau turi anuku ir vis dar vaidina pagrindines naiviu mergaiciu roles.
Bela nepasirupino savimi.
Dabar Bela stora, spygaujanti ir zaisminga. Aiskiai matosi, kad vertingiausia nuosavybe ji vis dar laiko savo kuna — vilki lengva stiktito ruba, kuris, dengdamas labai jau nedidele to kuno dali, neslepia ir to, kad po juo — gyvunas, priskirtinas zinduoliu klasei, moteriskai lyciai, per daug valgantis ir per mazai judantis.
Ji pati to nesuprato. Tas kadaise energingas smegenis aptrauke migla; teliko vien pasiputimas ir nenugalimas pasitikejimas savimi. Ji puole prie manes, kryksdama is dziaugsmo, ir as vos spejau issisukti nuo pabuciavimo.
Issivadavau is jos glebio.
— Nurimk, Bela!
— Bet, mielasis! As tokia laiminga — taip sujaudinta — tiesiog pribloksta, kad matau tave!
— Kaipgi.
Eidamas cionai nusprendziau valdytis — suzinosiu, ko man reikia, ir iseisiu. Bet, pasirodo, ne taip paprasta.
— Prisimeni, koki mane matei paskutini karta? Paversta iskamsa, apsvaiginta,— tam, kad galetum priversti mane uzmigti saltuoju miegu.
Ji atrode sutrikusi ir iskaudinta:
— Bet, mano mielas, mes tik gero tau norejom! Tu taip sunkiai sirgai. Tikriausiai ji pati tuo tiki.
— Gerai gerai. Kur Mailsas? Tu juk dabar misis Sulc? Bela isplete akis:
— Nejaugi nezinai?
— Ko nezinau?
— Vargsas Mailsas... Vargsas brangusis Mailsas. Jis net dveju metu neisgyveno po to, kai tu, Deni, palikai mus. Staiga jos veidas pasikeite:
— Tas krienas mane apgavo!
— Kaip negerai.
Idomu, kaip jis mire? Pats griuvo ar buvo pastumtas? Ar pavaisintas arsenu? Nusprendziau laikytis svarbiausio dalyko, kol dar Bela visai nenusisnekejo.
— O kaip Rika?
— Rika?
— Mailso dukrele. Frederika.
— A, ta siaubinga mergiscia! Ka as zinau? Ji apsigyveno pas savo senele.
— Kur? Ir kokia tos seneles pavarde?
— Kur? Tuskone, o gal Jumoje, ar dar kokiame panasiame uzkampyje. Gal kur Indio. Mielasis, as nenoriu kalbeti apie ta nepakenciama vaika — as noriu kalbeti apie mudu.
— Tuojau. Kokia seneles pavarde?
— Vaikuti, tu baisiai nuobodus. Kuriu galu as tureciau atsiminti tokius dalykus?
— Pavarde?
— Na, Henolan... Arba Heini... Heinc. O gal Hinkli. Nebuk toks neidomus, brangusis. Isgerkim. Isgerkim uz laime, kad mudu vel kartu.
Papurciau galva:
— Nevartoju alkoholio.
Sakiau beveik tiesa. Suprates, kad alkoholis — nepatikimas draugas bedoje, paprastai apsiriboju bokalu alaus Cako Froidenbergo draugeje.
— Oi, kaip neidomu, mielasis. Tu nepriestarausi, jei as isgersiu?
Ji jau pylesi — neatskiesta dzina, vienisos mergaites paguoda. Bet pries ismaukdama paeme plastmasini tableciu buteliuka ir isrideno ant delno dvi kapsules.
— Pasivaisinsi?
Pazistu ta dryzuota apvalkala — euforionas, Sako, nekenksmingas ir prie jo nepriprantama, bet ne visi taip mano. Kai kas reikalauja priskirti ji prie tokiu preparatu kaip morfijus ir barbituratai.
— Aciu. As ir taip laimingas.
— Kaip miela.
Bela prarijo abi tabletes, uzgere dzinu. Nutariau — jei noriu bent si ta suzinoti, reikia kalbeti nedelsiant; netrukus Bela ims kikenti, ir is jos nieko nebeispesi.
