kalejima , ir 7) — visa kita: isigyti pirmojo “Stropuolio” patento kopija ir isitikinti, ar teisinga mane persekiojanti nuojauta, jog tai is tiesu “Sumanusis Frenkas” (ne todel, kad is to butu kokios naudos, paprasciausiai is smalsumo), suzinoti bendra “Tarnaites” susivienijimo istorija ir t. t., ir t. t.
Visa tai isdesciau pagal pirmuma , nes jau seniai (kai projektavimo fakultete pirmame kurse vos nesusikirtau per egzaminus) supratau: nepaisysi pirmumo — liksi muse kandes. Aisku, kai kuriuos tu svarbiausiu darbu galima atlikti vienu metu: tikejausi susirasti Rika , o gal taipogi Bela ir Co., bekaldamas projektavimo mokslus. Bet pirmiausia — kas svarbiausia: gauti darba svarbiau net uz nakvynes ieskojima, nes doleriai — raktas i visa kita... Kai ju neturi.
Po to, kai mieste man sesis kartus buvo parodytos durys, nulekiau pagal skelbima iki San Bernardino priemiescio — ir desimt minuciu pavelavau. Reikejo iskart issinuomoti kambari nakvynei, uzuot taip ir padare s, nusprendziau visus pergudrauti — grizau i miesta: susirasiu kambari, ryta atsikelsiu kuo anksciau ir pirmas prisistatysiu ten, kur rytinio laikrascio skelbimai siulys darba.
Is kur galejau zinoti? Keturiuose viesbuciuose uzsirasiau i eile ir uzbaigiau paieskas parke. Cia ir pasilikau. Beveik iki vidurnakcio vaiksciojau, bandydamas susilti, paskui pasidaviau — ziemos Los Anzele subtropines, jei pabresime priesdeli “sub”. Prisiglaudziau Vilsyro kelio stotyje, ir apie antra valanda ryto mane suseme kartu su kitais valkatomis.
Kalejimai pakito i geraja puse. Siame buvo silta ir, man rodos, cia net tarakonai privalejo valytis kojas. Buvau apkaltintas barakavimu. Teisejas, jaunas vaikinas, net nepakeles akiu nuo laikrascio, paklause:
— Cia visi rytiniai pazeidejai?
— Taip, teisejau.
— Trisdesimt dienu — arba darbo bendroves laidavimas. Toliau. Mus jau bruko lauk, bet as nesijudinau.
— Atsiprasau, teisejau.
— Na? Kas nepatinka? Kaltas ar ne?
— Tai kad, tiesa sakant, nezinau, nes as neismanau, kas tai per nusikaltimas. Matote...
— Pageidauji valstybinio advokato? Jei taip, pasedek uzdarytas, kol kuris gales imtis tavo bylos. Kaip zinau, jie ir taip darbais apsikrove... Bet tai — tavo teise.
— Hm, as vis vien nezinau. Gal tai, ko man reikia — darbo bendroves laidavimas, nors nelabai nutuokiu, kas tai per daiktas. Labiausiai noreciau teisejo patarimo, jei malonesite.
Teisejas tare antstoliui:
— Isvesti kitus. Atsisuko i mane:
— Klok. Bet perspeju — mano patarimas tau nepatiks. As jau gana seniai cia dirbu ir spejau prisiklausyti visokiausiu melagysciu, kuriomis baisiausiai bjauriuosi.
— Taip, sere. Bet as neissigalvoju — tai nesunku patikrinti. Matote, as tik vakar palikau prieglobsti, kur miegojau ilguoju miegu ir...
Bet jis tikrai atrode pasibjaurejes.
— Vienas is tu, ka? Vis stebiuosi, kodel musu seneliai mane, kad gali savo atmatas versti ant musu galvu? Ko jau ko, o zmoniu siam miestui netruksta... Ypac tokiu, kurie ir savo laikais nemokejo gyventi. Kaip noreciau isspirti tave atgal i tuos metus, is kuriu atejai, kad ten visiems perduotum: ju issvajota ateitis ne auksu, kartoju, ne auksu grista.
Jis atsiduso:
— Bet esu tikras — nepadetu. Na, ir ko gi nori is manes? Kad sikart paleisciau? Tam, kad po savaites vel cia isdygtum?
— Teisejau, as nemanau, kad taip bus. As turiu pinigu ir galiu pragyventi, kol susirasiu darba, ir...
— Taip? Jei turi pinigu, tai ko barakauji?
— Teisejau, as net nezinau, ka reiskia tas zodis. Sikart jis leido man pasiaiskinti. Kai papasakojau, kaip mane apmove Pagrindinio draudimo kompanija, visai pasikeite:
— Tie kiaules! Mano motina dvidesimt metu mokejo jiems inasus — ir liko be skatiko. Kodel iskart nepasaket? Issiemes kortele, kazka ant jos uzrase ir tare:
— Nuneskit i Antriniu zaliavu panaudojimo skyriu. Jei negausit darbo, popiet uzeikit pas mane. Bet daugiau — jokio barakavimo. Jis ne tik ugdo nusikaltimus bei ydas; jus pats baisiai rizikuojat — galit susitikti beproti rekruta.
Taip as ir gavau naujuteliu automobiliu lauzytojo vieta. Bet vis vien nemanau, kad klydau pirmiausia ieskodamas darbo. Zmogui su stora pinigine visur namai — faraonai prie jo nekimba.
Taip pat radau padoru — pagal savo pajamas — kambari vakariniame Los Anzelo rajone, kurio dar nepaliete Naujojo plano pakeitimai. Man atrodo, anksciau tai buvo rubu spinta.
Nenoreciau, kad pamanytumet, jog dutukstantieji man patiko maziau negu tukstantis devyni simtai septyniasdesimtieji. Sie metai man patiko, kaip ir du tukstanciai pirmieji, prasideje praejus porai savaiciu nuo mano prabudimo. Nepaisant vis pasikartojanciu beveik nepakeliamos nostalgijos priepuoliu, galvojau, kad Didysis Los Anzelas austant treciajam tukstantmeciui — vos ne pati nuostabiausia vieta is visu, kokias tik man teko matyti. Viskas tvirta, svaru ir baisiai idomu, nors zmoniu ir per daug... Ir net si problema sprendziama milziniskais, drasiais mostais. Miesto rajonai, perstatyti pagal Naujaji plana, dziugina inzinieriaus sirdi. Jei miesto valdziai pavyktu desimciai metu sustabdyti imigravima, su gyvenamo ploto problema butu susidorota. Bet kadangi miesto galvos tokios dieviskos galios neturi, jiems tenka itempti visas jegas, norint sutalpinti zmoniu mases, be perstojo plustancias per kalnus, o ju pastangu vaisiai ispudingi, neitiketini, ir net nesekmes didingos.
Pamiegoti trisdesimt metu verta vien del to, kad prabustum tada, kai jau isgyvendintas paprasciausias persisaldymas ir niekam nebevarva nosys. Man tai kur kas svarbiau, negu moksliniu tyrimu stotis Veneroje.
Didziausia ispudi man padare du dalykai: vienas rimtas, kitas — nelabai. Rimtasis, aisku — nuline gravitacija (0Grav.). Dar 1970 metais zinojau, kad Babsono institute tiriama gravitacija, bet nemaniau, kad is to iseis kas doro — nieko ir neisejo: fundamentalia lauko teorija, kuria pagrista 0Grav, ispletojo Edinburgo universitetas. Bet mokykloje mane moke, kad gravitacija — kazkas tokio, ko niekas niekad nepakeis, nes ji — pacios erdves savybe.
Taigi pakeista erdves forma, o kaipgi. Aisku, tik tam tikrose laiko ir vietos ribose, bet, norint pajudinti sunku daikta, to uztenka. 0Grav vis dar neatsiejama nuo Motinos Zemes, taigi kosminiams laivams nenaudinga — bent jau du tukstanciai pirmaisiais: apie ateiti as nebespelioju. Suzinojau, kad norint ka pakelti, tenka iseikvoti energijos kieki virsijanti gravitacinio potencialo skirtuma, ir priesingai — norint ka nuleisti, butinas akumuliatorius, kuris suimtu visa issiskyrusia energija, antraip kas nors ims ir isleks i ora . Bet jei tereikia pervezti koki daikta horizontaliai, sakysim, is San Francisko i Didiji Los Andzela, uztenka ta daikta pakelti, ir jis nuslys visai nebeeikvodamas energijos — tarsi ciuozejas ledo nuokalne.
Zavu!
Bandziau perprasti 0Grav teorija, bet matematika prasideda ten, kur paprastas skaiciavimas baigiasi — tai ne man. Retas inzinierius ismano aukstaja matematika ir fizika; tai ir nebutina: projektuotojas paprasciausiai turi
