— Misteri Dafti, kur jus sukat?
— Ar be tos nuosavybes, kuria patikejot “Pagrindinio draudimo” kompanijai, jus turit dar kokio turto?
Pagalvojau. Kadaise turejau automobili — bet vienas dievas tezino, kas su juo atsitiko. Einamaja saskaita Mohave likvidavau girtuokliaudamas, o ta karsta diena, kuria uzbaigiau patekes i spastus Mailso namuose, pradejau, turedamas trisdesimt ar keturiasdesimt doleriu grynais. Knygu, rubu, liniuotes — as niekad neapsikraunu nesuliais — ir visu kitu niekniekiu vis vien nebeliko.
— Net uz autobuso bilieta negaleciau uzsimoketi, misteri Dafti.
— Tokiu atveju — labai apgailestauju, kad man tenka tai pranesti — jus neturit jokios nuosavybes. Sedejau ramiai, o galva skriejo kaip nebevaldomas lektuvas suktuku i katastrofa.
— Ka jus? Juk kai kuriu akciju, i kurias idejau kapitala, kursas labai aukstas. Tikrai zinau. Cia parasyta. Pakeliau ryta perskaityta
— Apgailestauju, misteri Deivi, bet jus neturit jokiu akciju. Pagrindinis draudimas bankrutavo.
Gerai, kad jis ikalbejo mane atsisesti: man pasidare silpna.
— Kaip tai ivyko? Panika?
— Ne, ne. Tai susije su Manikso grupes zlugimu. Bet jus, aisku, nezinot. Tai atsitiko jau po panikos, nors, tiesa sakant, prasidejo nuo panikos. Bet kompanija nebutu bankrutavusi, jei jos nebutu metodiskai plese... Ciulpe... Siurksciai tariant, melze. Jei kompanija butu siaip apvagineje, sis tas butu issaugota. Bet ne. Kai viskas paaiskejo, is kompanijos tebuvo likes tuscias kiautas, o kaltininkai pabego i uzsieni. Hm, jei tai jus bent kiek paguos — galiojant dabartiniams istatymams, taip nebutu atsitike.
Ne, manes tai nepaguode, o be to, as netikejau. Tevas visad tvirtino: kuo painesni istatymai, tuo jie parankesni sukciams. Bet jis taip pat sakydavo, kad ismintingas zmogus visad turi buti pasirenges mesti savo bagaza. Kazin, kiek kartu teks tai padaryti, kad galeciau vadintis “ismintingu”?
— Misteri Dafti — klausiu vien is smalsumo,— kaip laikosi Abipusis draudimas?
— Abipusio draudimo kompanija? Puiki firma. Taip, panika ir ju nepagailejo — kaip ir visu kitu. Bet jie atlaike. Gal esat ten apsidraudes?
— Ne.
Nieko neaiskinau — neverta. Negaliu kreiptis i “Abipusi draudima”: neistesejau jiems duoto pazado. Negaliu paduoti “Pagrindinio draudimo” i teisma: bylinetis su bankrutavusiu negyveliu kvaila.
Galeciau iskelti byla Belai ir Mailsui, jei jie dar gyvi, bet tai neprotinga. Neturiu jokiu irodymu.
Be to, nenoriu skusti Belos teismui. Kur kas geriau paimti buka adata ir visa Belos oda padengti tatuiruotemis “Slamstas ir Niekalas”. O paskui atsiskaityti uz tai, ka ji padare Pitui. Dar nesugalvojau, kokia bausme atitiktu toki nusikaltima.
Staiga prisiminiau, kad Bela ir Mailsas, isspyre mane lauk, ketino parduoti “Tarnaites” susivienijima kaip tik Maniksui.
— Misteri Dafti, ar jus tikrai zinot, kad Manikso zmones nieko neturi? Ar ne jiems priklauso “Tarnaite”?
— “Tarnaite”? Jus turit omeny buitiniu automatu firma?
— Taip taip.
— Vargu. Tikriau — neimanoma, kadangi Maniksas jau nebeturi galios. Nesakau, kad “Tarnaites” susivienijimas ir Maniksas neturejo rysiu. Bet nemanau, kad tie rysiai — jei is viso tokiu buta — rimti, antraip tikriausiai zinociau apie juos.
Nutilau. Jei, zlugus Maniksui, Mailsas ir Bela apsvilo — puiku. Bet, antra vertus, jei “Tarnaites” susivienijimas priklause Maniksui ir buvo Manikso isnaudojamas, Rika nukentejo ne maziau. Nenorejau Rikai blogo, kad ir kokie butu pasaliniai rezultatai.
Atsistojau.
— Ka gi, dekoju, kad praneset ta zinia svelniai, misteri Dafti. Keliausiu.
— Palukekit. Misteri Deivi... Musu istaiga jauciasi atsakinga uz savo klientus, ir musu pareigos nesibaigia vien sutarties punktu vykdymu. Turbut suprantat, kad jusu atvejis — anaiptol ne vienintelis. Taigi, valdyba patikejo man tvarkyti nedideli laisva fonda — jo lesomis padedama tiems, kurie reikalingi pagalbos. Tai...
— Man nereikia labdarybes, misteri Dafti. Siaip ar taip, dekoju.
— Tai ne labdarybe, misteri Deivi. Tai paskola. Sakyciau, asmenine paskola. Patikekit, tokios paskolos nepadaro firmai bent kiek zymesnio nuostolio... O mes nenorim, kad iseitumet is cia tusciomis kisenemis.
Dar karta pergalvojau si klausima. Net apsikirpti neturiu uz ka. Antra vertus, skolintis pinigu — tas pat, kaip bandyti plaukti, abiejose rankose laikant po plyta... O maza skola grazinti sunkiau, negu milijona.
— Misteri Dafti,— letai prabilau,— gydytojas Albrechtas sake, kad turiu teise dar keturias paras cia maitintis ir nakvoti.
— Manau, taip,— reiketu zvilgteleti i jusu kortele. Bet net pasibaigus sutartyje numatytam laikui, mes neismetam klientu lauk, jei jie nepasiruose.
— As taip ir nemanau. Bet kiek kainuotu toks kambarys ir tokia prieziura ligonineje?
— Kaip? Betgi mes sitaip nenuomojame kambariu. Cia ne ligonine: mes aptarnaujame patalpas, kur musu klientai atgauna jegas.
— Taip, suprantu. Bet juk butina apskaiciuoti islaidas, bent jau saskaitybos tikslais.
— Mmm... Taip ir ne. Musu kalkuliacijos sudaromos kitaip. Yra grafos: susidevejimas, pridetines islaidos, valdymas, atsargos, dietine virtuve, aptarnavimas, ir taip toliau. Manau, samata sudaryti galeciau.
— Ne, nesivarginkit. Kiek kainuotu panasus islaikymas ligonineje?
— Tai ne visai mano sritis. Na, mazdaug simta doleriu per diena.
— As dar turejau keturias dienas. Ar paskolinsit man keturis simtus doleriu?
Jis neatsake, bet isvardijo kazkokius skaicius savo mechaniniam padejejui. I mano delna buvo atskaiciuoti astuoni penkiasdesimtdoleriniai banknotai.
— Dekoju,— nuosirdziai pasakiau, isibrukes juos kisenen,— kiek imanydamas stengsiuosi ilgai neuzsibuti skolininku sarase. Sesi procentai? Ar per mazai?
Izdininkas papurte galva:
— Tai ne paskola. Kad jau taip pasukot, isskaiciavau juos uz laika, kuriuo nepasinaudojot.
— Kaip? Ne, paklausykit, misteri Dafti, as visai nenorejau jusu prievartauti. Suprantama, butinai...
— Na, ka jus. Paliepiau asistentui jums ismoketus pinigus nurasyti i islaidas. Argi norit, kad kontrolieriams isisopetu galvos del kazkokiu keturiu simtu doleriu? As buciau jums paskolines daug daugiau.
— Ka gi, nebesigincysiu. Pasakykit, misteri Dafti, ar tai daug? Kokios siuo metu kainos?
— Hm... Sudetingas klausimas.
— Bent apytikriai? Kiek kainuoja valgymas?
— Maistas ne toks jau brangus. Uz desimt doleriu galima visai padoriai papietauti — jei lankysites ne brangiausiuose restoranuose.
Padekojau ir isejau tikrai maloniai nusiteike s. Misteris Daftis primine musu dalinio izdininka. Yra tik dvi izdininku rusys: vieni rodo tas nuostatu vietas, kur parasyta, kad neprivalai gauti, kas tau priklauso, antri — tol rausiasi po statuta, kol pagaliau randa paragrafa, pagal kuri gauni, ko tau truksta, netgi jei nesi nusipelnes.
Daftis — is tu antruju.
