— Na? O kam grizti?
— Pagalvok, jei grizti negalima, kokia is to nauda mokslui? Arba komercijai? Kuria kryptim besoktum, tavo pinigai prarasti, o susisiekti su savuoju laikmeciu nebegali. Neturi reikiamu prietaisu — o, patikek, tam reikia prietaisu ir energijos. Mes naudojome Arko reaktoriu energija. Brangiai kainuoja — tai dar vienas trukumas.
— Galima grizti,— nurodziau,— uzmigus saltuoju miegu.
— Kaip? Nebent jeigu patektum i praeiti. O is kur zinai, kad ne i ateiti? Be to, jeigu griztum i tuos laikus, kai jau buvo atrastas saltasis miegas... O kam to reikia? Jei nori ka suzinoti, tarkim, apie 1980 metus, paklausk arba pavartyk senus laikrascius. Stai jei butu galima nufotografuoti nukryziavima — bet to nepadarysi. Neimanoma. Ne tik negriztum is ten — visame zemes rutulyje nera tokio kiekio energijos, kad pakaktu kelionei i ten. Cia galioja dar ir energijos tvarumo desnis.
— Nepaisant to, yra zmoniu, kurie isbandytu laiko kelione vien is smalsumo. Nejaugi niekas nebande? Cakas vel apsidaire:
— Jau ir taip daug prisnekejau.
— Blogiau nebus.
— Manau, kad trys zmones pabande. Bet as tik taip manau. Vienas ju — destytojas. As buvau laboratorijoje, kai atejo Tvicas ir tas paukstelis, Leo Vincentas. Tvicas liepe man eiti namo. As pasitrainiojau aplink pastata. Netrukus isejo Tvicas — be Vincento. Mano duomenimis, jis vis dar ten. Bent jau Baulderyje jis po to nebedeste.
— O kiti du?
— Studentai. I laboratorija iejo trise. Isejo tik Tvicas. Bet vienas studentas sekancia diena atejo i paskaitas, o antrasis nesirode savaite. Pats pagalvok.
— O tu nesusigundei?
— As? Tu mane kvailiu laikai? Tvicas tikino, kad pasisiulyti bandymui — vos ne mano pareiga mokslui. As pasakiau — aciu, ne, verciau jau stipraus alaus isgersiu... Bet mielai paspausciau jungikli, jei pats profesorius sumanytu pakeliauti. Jis manes taip ir neprikalbino.
— As pabandyciau. Patikrinciau, kas man rupi... Ir vel grizciau, uzmiges saltuoju miegu. Manau, verta. Cakas sunkiai atsiduso:
— Mano drauge, tau nebegalima gerti alaus — esi girtas. Neklausei mano pasakojimo. Pirmiausia,— jis eme brezti bruksnius ant stalo,— tu anaiptol nesi tikras, kad pakliusi i praeiti; gali atsidurti ateityje.
— Rizikuociau. Dabartis man daug labiau patinka, negu praeitis, tai gal po trisdesimties metu bus dar geriau.
— Gerai, tada vel uzmik Ilguoju Miegu — taip saugiau. Arba sedek ir lauk, kol ateis 2031 — as taip ir darysiu. Nepertraukinek. Antra — net jei nukeliautum i praeiti, gali patekti visai ne i 1970uosius. Kaip zinau, Tvicas saude aklai: nemanau, kad jis butu sukalibraves savo masina. Bet, aisku, as tebuvau liokajus. Trecia — laboratorija pastatyta 1980 m., pusyne. O jei tu, atsirasi desimt metu pries jos pastatyma kokios geltonos vakaru pusies kamiene? Nieko sau butu trenksmas, mazdaug kaip susprogdinus kobalto bomba, ka? Tik tu to nesuzinotum.
— Bet... Tiesa sakant, nesuprantu, kodel tureciau atsirasti kur nors netoliese laboratorijos. Kodel ne erdves taske, kur turejo buti laboratorija... Noriu pasakyti, kur ji buvo... tai yra...
— Nieko tu nenori pasakyti. Liktum tose paciose pasaulio ribose. Gali neskaiciuoti — prisimink, kas atsitiko juru kiaulytei. Bet jei griztum i tuos laikus, kai laboratorija dar nebuvo pastatyta, gali imti ir baigti kelione medyje. Ketvirta — kaip tu griztum i dabarti — kad ir saltuoju miegu — net jei is tiesu pavyktu nukeliauti i praeiti, atsirasti ten kaip tik tada, kai tau reikia, ir nenusibaigti?
— O ka? Karta jau pasinaudojau saltuoju miegu, tai kodel antra karta turetu nepavykti?
— Kaipgi. O pinigai?
Prasiziojau ir uzsiciaupiau. Sutrikau. Kazkada turejau pinigu — dabar nebeturiu. Net to, ka man pavyko sutaupyti (toli grazu iki reikiamos sumos), negaleciau pasiimti. Kur ten — net jei banka apiplesciau ir pasiciupciau grazu milijona, 1970 metais juo nepasinaudociau. Mane ikistu i kalejima uz bandyma prastumti netikrus pinigus. Ju forma — ir ta dabar kitokia, nekalbant jau apie seriju numerius, datas, spalvas ir piesini.
— Tikriausiai tektu taupyti.
— Geras vaikas. Betaupydamas ko gero vel patektum i siuos laikus — be jokiu pastangu... O taipogi be plauku ir be dantu.
— Gerai jau, gerai. Bet grizkim prie paskutinio punkto. Ar ten kada nors kas sprogo? Ten, kur laboratorija?
— Ne, nemanau.
— Vadinas, as nepateksiu i medzio kamiena — nes nepatekau! Supranti?
— Geriau uz tave. Vel senasis laiko paradoksas — tik manes tuo nenusodinsi. As irgi galvojau apie laiko teorija, gal net daugiau nei tu. Tik tu ja apvertei aukstyn kojom. Jokio sprogimo nebuvo, ir tu nepakliusi i medi — nes nepadarysi laiko suolio. Supranti?
— O jeigu?
— Nieko panasaus. Yra dar penktas punktas. Pats rimciausias, todel klausyk atidziai. Tu jokiu budu nekeliausi po laika, nes tai uzdrausta, ir viskas. Taves niekas neleis. Todel uzmirskim, Deni. Vakara praleidom baisiai idomiai ir intelektualiai, ryta manes jau ieskos FTB. Taigi isgeriam dar po bokala, o pirmadieni priespiet, jei nesedesiu kalejime, paskambinsiu vyriausiajam “Aladino” inzinieriui ir suzinosiu to “D. B. Deivio” varda, kas jis toks buvo ar yra. Gal jis netgi dirba toje firmoje ir mudu galesim pakviesti ji priespieciu ir pasisneketi apie projektavima. As ir siaip noriu supazindinti tave su Springeriu, “Aladino” galva — jis puikus vaikinas. Ir uzmirsk tas kvailas laiko keliones — ju technika niekad nebus istobulinta. Neturejau teises apie jas uzsiminti... O jei tu sugalvosi prasitarti, kad sakiau tau ka nors panasaus, paziuresiu tiesiai i akis ir apsauksiu tave melagiu. Man gali dar kada prireikti Beta statuso.
Taigi isgerem dar po bokala. Kai parsiradau namo, nusiprausiau po dusu ir pasalinau is savo organizmo dali alaus, supratau, kad Froidenbergas sake tiesa. Laiko kelione — mazdaug tokia pat praktiska iseitis is keblios mano padeties, kaip galvasopio gydymas persipjaunant gerkle . Be to, Cakas isgaus is Springerio tai, kas mane domina, valgydamas keptas bulves su misraine — nei tau vargo, nei islaidu, nei rizikos. O man patinka metai, kuriuose gyvenu.
Atsigules i lova, istiesiau ranka ir pasiemiau per savaite susikaupusius laikrascius. Dabar as jau rimtas pilietis, todel kasryt gaunu
Vis delto niekad neismetu laikrascio bent prabegom nezvilgteleje s i antrastes ir nepatikrines individualiu skelbimu skilties; pastaraja skaitau ne todel, kad domeciausi, kas gime, mire ar vede, o del “prisikelimu”— zmoniu, pabudusiu po saltojo miego. Man atrode, kad viena diena pamatysiu kadaise pazinoto zmogaus pavarde, ir tada nuvaziuosiu pasakyti “sveiki atvyke” ir, jei reikes, padeti. Aisku, vargu ar taip atsitiks, bet as vis vien skaitau tuos skelbimus, ir tai visuomet praskaidrina man nuotaika.
Matyt, nesamoningai laikiau visus prisikelelius savo artimaisiais — zmones, kartu tarnavusius viename daliny,
