atsakineti i klausimus, kaip ir mes. Be to, ji net ne Bernsteino paciente.
— Koks tu, Henkai, smulkmeniskas. Jus, vyrai, megstat taisykles del taisykliu. Jei jis nori kuo greiciau ja pamatyti, desimta jau galetu buti Braulyje.
Ji atsisuko i mane:
— Ateikit astunta. Taip bus geriausia. Mudu su vyru is tiesu negalime jums nieko pasakyti.
— Bet kodel Braulis? Ji isvyko i Brauli? Manau, jei ne slauges vyras, ji butu papasakojusi daugiau. Ji sudvejojo, o jis nutaise griezta mina. Slauge atsake:
— Uzeikit pas daktara Bernsteina. Jei dar nepusryciavot — cia netoliese yra tikrai gera valgykla.
Taigi nuejau i ta “tikrai gera valgykla” (ji is tiesu tokia buvo) ir pavalgiau, pasinaudojau prausykla, is vieno tenai stovincio automato nusipirkau tubele “Barzdavalio”, is kito — marskinius, o senuosius ismeciau. Griztant atrodziau jau gana padoriai.
Bet, matyt, Lerigenas spejo gydytojui Bernsteinui apie mane prisneketi. Gydytojas, jaunas praktikantas, kalbejo labai grieztai.
— Misteri Deivi, jus sakotes pats esas prisikelelis. Be abejo, zinote, kad yra nusikalteliu, kurie naudojasi vos spejusiu prabusti is saltojo miego zmoniu patiklumu ir prasta orientacija. Dauguma prisikeleliu turtingi; visi prisikeleliai nepazista pasaulio, i kuri pateko, jie paprastai vienisi ir truputi nusigande, o sukciams to ir tereikia.
— Bet as tenoriu zinoti, kur ji isvaziavo! As — jos pusbrolis. Bet uzmigau anksciau uz ja ir nezinojau, kad ji taip pat ketina uzmigti.
— Sukciai paprastai apsimeta giminaiciais. Jis atidziai pazvelge i mane:
— Ar as kartais nesu jusu mates anksciau?
— Vargu. Nebent butume susitike kur mieste.
Zmones visada galvoja, kad yra mane mate anksciau: mano veidas — vienas is dvylikos standartiniu veidu, visai be savitumo — kaip zemes riesutas zemes riesutu maise.
— Daktare, o jei paskambintumet i Sotelio prieglobsti gydytojui Albrechtui ir paklaustumet, kas as toks? Jis nutaise kritiska veida:
— Ateikit veliau ir pasikalbekit su direktoriumi. Jis paskambins i Sotelio prieglobsti... Arba i policija — kaip jam atrodys geriau,
Isejau. O paskui tikriausiai padariau klaida. Uzuot grizes ir uzejes pas direktoriu, kuris (Albrechtui laidavus) tikriausiai butu suteikes tikslia informacija, pasigavau taksi ir patraukiau tiesiai i Brauli.
Kol atradau Rikos pedsakus Braulyje, praejo trys dienos. Taip, kadaise Rika cia gyveno, ir jos senele taip pat — tai suzinojau greit. Bet senele pries dvidesimt metu mire , o Rika uzmigo ilguoju miegu. Braulyje gyvena tik simtas tukstanciu zmoniu — tai ne septyni milijonai Didziojo Los Andzelo gyventoju; surasti dvidesimties metu senumo dokumentus nesunku. Zymiai sunkiau rasti keliu dienu senumo pedsakus.
Paieskas apsunkino ir tai, kad Rika buvo ne viena — as ieskojau jaunos moters, keliaujancios be palydovu. Kai suzinojau, kad su ja keliauja vyriskis, sunerimes prisiminiau Bernsteino paskaita apie sukcius, medziojancius prisikelelius, ir puoliau ieskoti dar inirtingiau.
Nusekiau klaidingais pedsakais i Kaleksika, grizau i Brauli, pradejau is naujo ir vijausi iki pat Jumos.
Jumoje lioviausi ieskojes, nes Rika istekejo. Tai, ka pamaciau metrikacijos knygoje, taip mane pribloske, kad viska meciau ir islekiau i Denveri, vos spejes issiusti Cakui laiska, kad surinktu mano daiktus is darbo vietos ir viska sukrautu mano kambaryje.
Denveryje stabtelejau ir uzsukau i stomatologiniu reikmenu parduotuve. Nebuvau Denveryje nuo to laiko, kai jis tapo sostine — po Sesiu savaiciu karo mudu su Mailsu patraukem tiesiai i Kalifornija,— ir miestas mane apstulbino. Net Kolfakso aveniu negalejau rasti. Supratau, kad visos svarbios valstybines istaigos giliai po zeme. Jei taip, tai gyvas galas nereiksmingu dalyku liko virsuje; miestas atrode perpildytas net labiau nei Didysis Los Andzelas.
Stomatologiniu reikmenu parduotuveje nusipirkau desimt kilogramu keturiolikto numerio 197 izotopo aukso vielos. Sumokejau po 86 dolerius 10 centu uz kilograma — tikrai brangu, kadangi auksas, tinkamas konstravimui, kainuoja vidutiniskai 70 doleriu,— ir pirkinys mirtinai suzalojo mano vieninteli tukstancio doleriu banknota. Bet montazinis auksas buna arba tokios prabos, kokios gamtoje nerasi, arba su izotopais 196 ir 198, arba ir taip, ir anaip — nelygu paskirtis. O man reikia gryno aukso, kurio nebutu galima atskirti nuo aukso, isskirto is naturalios rudos, ir ne tokio, kuris imtu svilinti kelnes, jei nesiosiuos ji per arti — apsvitinimas Sandijoje iskiepijo man sveika pagarba radiacijai.
Apsivyniojau auksine viela aplink juosmeni ir patraukiau i Baulderi. Desimt kilogramu — tai mazdaug tiek, kiek sveria gerai prikrautas kelionmaisis; tokio aukso gabalo dydis beveik toks, kaip pieno kvortos. Bet auksine viela uzima daugiau vietos, negu luitas; nepatarciau deveti tokios juostos. Nors aukso luitus nesti butu dar sunkiau, o sitaip jis visa laika su manim. Daktaras Tvitcelas gyveno ten pat, tik nebedirbo; dabar jis — atsistatydines garbes profesorius, ir beveik visa laika — kai nemiega — praleidzia fakulteto klubo bare. Tik po keturiu dienu man pavyko aptikti ji kitame bare — fakulteto klubas pasalieciu neisileidzia. O tada paaiskejo, kad vaisinamas profesorius nesispiria.
Tai tragiskas graiku klasikos herojus: didis — is tiesu didis ir zluges zmogus. Jis turejo isgarseti kaip Einsteinas, Boras ir Niutonas — o juk stai tik keli lauko teorijos specialistai is tiesu zino jo darbo svarba. Kai as ji sutikau, jo talentingos smegenys buvo apnuodytos nevilties, aptemdytos senatves ir persunktos alkoholio. Atrode, tarsi lankytum kadaise didingu rumu griuvesius: stogas igriuves, puse kolonu isvirte, ir visa apauge vijokliais.
Vis delto jo prazuciai pasmerktas protas pasirode kur kas astresnis nei manasis paciame brandume. As ne toks bukas, kad susitikes tikra geniju jo neivertinciau.
Mums pirmakart susitikus, jis pakele akis, pazvelge tiesiai i mane ir tare:
— Vel jus.
— Atsiprasau?
— Jus — vienas buvusiu mano studentu, ar ne?
— Ka jus, sere, ne. Neturejau tokios garbes.
Paprastai, kai zmones manosi jau mate mane anksciau, as issiginu; sikart nusprendziau, jei pavyks, tuo pasinaudoti.
— Jus tikriausiai turit omeny mano pusbroli, daktare — skaitet paskaitas tukstantis devyni simtai astuoniasdesimt sestais, metais. Jis buvo jusu studentas.
— Gali buti. Kokios specialybes diploma jis gavo?
— Jam nepavyko baigti mokslu, sere. Bet jis buvo didelis jusu gerbejas. Niekad nepraleisdavo progos pasigirti, kad esate jam destes.
