jau — na, daugiau nei metus. Ant platformos aptikau sia moneta ir supratau, kad vel naudojausi... Naudosiuosi prietaisu. Bet pademonstruoti jo veikima jums nusprendziau tik siandien.
Pazvelgiau i moneta, apciupinejau.
— Mums cia ateinant, ji buvo jusu kiseneje?
— O kaipgi.
— Bet kaip ji galejo buti ir jusu, ir mano kiseneje tuo pat metu?
— Viespatie, zmogau, ar jus akiu neturit ir nematot? Smegenu neturit ir negalvojat? Kodel negalit isisamoninti paprasto. fakto vien del to, kad jis nesiderina su nuobodzia jusu patirtimi? Sivakar atsineset moneta kiseneje; permeteme ja i praejusia savaite. Pats matete. Pries kelias dienas as ja cia radau. Isidejau i kisene. Sivakar atsinesiau cionai. Ta pacia moneta... O tikriau
— velesni jos erdves laiko strukturos segmenta, dar savaite panesiota, dar savaite pablukusi — bet nemoksai tai “ta pati” moneta. Nors is tikruju segmentai identiski ne labiau, negu kudikis — vyrui, i kuri jis isauga. Ji — senesne.
Pazvelgiau i moneta.
— Profesoriau... Permeskit mane i praejusia savaite. Jis piktai paziurejo i mane.
— Jokiu budu!
— Kodel? Ar zmoniu sis prietaisas negali perkelti?
— Ka? Aisku, gali.
— Tai kodel nepabandzius? As nebijau. O pagalvokit, kaip tai praverstu mano knygai... Jei galeciau paliudyti pats patyres Tvitcelo temporinio perkelejo veikima.
— Juk jus galit tvirtinti tai patyres. Ka tik matete.
— Taip,— padelses sutikau,— bet manimi nepatikes. Tos monetos... As maciau ir tikiu. Bet skaitytojas nutars, kad as — lengvatikis, kad jus apmulkinot mane, parodes paprasta fokusa.
— Po velniu, sere!
— Taip skaitytojai sakys. Jie negales patiketi, kad as is tiesu maciau tai, ka aprasiau. Bet jei pasiustumet mane bent savaite praeiti, galeciau tvirtinti pats tai patyres.
— Seskit. Paklausykit.
Profesorius atsisedo, o man neliko kur sesti, bet jis, matyt, to nepastebejo.
— Kadaise bandziau perkelti zmones, Kaip tik todel tvirtai apsisprendziau daugiau to nebedaryti.
— Kodel? Jie zuvo?
— Ka? Nekalbekit nieku. Nuveres mane zvilgsniu pridure:
— Apie tai knygoje nerasykit.
— Kaip liepsit, sere.
— Keli smulkesni bandymai parode, kad temporinis perkelimas gyviems organizmams nekenksmingas. Patikejau tai savo kolegai, jaunuoliui, kuris deste braizyba ir kitus dalykus architekturos fakultete. Vaikinas, tiesa sakant, buvo labiau inzinierius nei mokslininkas, bet guvaus proto, ir as ji megau. Sis vaikinas — galiu ir varda pasakyti, nepakenks — Leonardas Vincentas — baisiai norejo pabandyti... Rimtai pabandyti: jis norejo patirti tolima perkelima — penkis simtus metu. Nepajegiau atsispirti. Leidau.
— Ir kas atsitiko?
— Is kur as galiu zinoti? Penki simtai metu, zmogau! As neisgyvensiu tiek, kad suzinociau.
— Bet manot, kad jis pateko i ateiti?
— Arba i praeiti. Jis galejo atsidurti penkioliktame amziuje. Arba dvidesimt penktame. Sansai visiskai lygus. Tai neapibreztumas — simetrines lygtys. Kartais pagalvoju... Ne, tik atsitiktinis vardu panasumas.
Neklausiau, ka jis turi omeny, nes ir pats staiga supratau, koks cia sutapimas, ir net plaukai pasisiause. Bet prisiverciau apie tai negalvoti — man rupejo savo problemos. Be to, tai ir negali buti daugiau nei atsitiktinis panasumas: zmogus nenukeliaus is Kolorado i Italija penkioliktame amziuje.
— Bet pasiryzau daugiau nebepasiduoti pagundai. Tai ne mokslas — eksperimentai neduoda nauju duomenu. Gerai, jei Vincentas pateko i ateiti. Bet jei i praeiti... Tada as tikriausiai pasiunciau savo drauga laukiniams uzmusti. Arba zverims suesti.
O gal net, pamaniau, tapti “Didziuoju Baltuoju Dievu”? Bet nutylejau.
— Bet manes nereikes taip toli siusti.
— Prasau, sere, nebekalbekime apie tai.
— Kaip norit, profesoriau. Bet as negalejau nekalbeti.
— Turiu nedideli pasiulyma.
— Na? Sakykit.
— Galetume gauti beveik toki pat rezultata parepetave.
— Ka jus norit tuo pasakyti?
— Galetumete atlikti mokomaji bandyma, darydami viska lygiai taip, tarsi ketintumet perkelti gyva padara — juo pabusiu as. Tiksliai pakartosim visas reikalingas perkelimui operacijas, isskyrus to mygtuko paspaudima. Tada as perprasiu procedura... Nes kol kas dar ne viskas man aisku.
Profesorius truputi paniurzgejo, bet jam labai norejosi pasipuikuoti savo zaislu. Pasveres mane, atidejo tokio pat svorio metalinius svarmenis.
— Sitomis svarstyklemis sveriau ir vargsa Vincenta. Abu sudejom svarmenis vienoje platformos puseje. Tvitcelas paklause:
— Kokiam laiko tarpui nustatysim aparata? Tai jusu bandymas.
— Hm, saket, kad galima nustatyti tiksliai?
— Taip, sere, sakiau. Jus abejojat?
— O ne, ne! Na, kad ir geguzes dvidesimt ketvirtai... Tarkim... Ar galima nustatyti aparata, sakykim, taip: trisdesimt vieneriems metams, trims savaitems, vienai dienai, septynioms valandoms, trisdesimciai minuciu ir dvidesimt penkioms sekundems?
— Nevyke juokai, sere. Sakydamas “tiksliai”, turejau omeny “didesniu negu vienos simtatukstantosios tikslumu”. As neturejau galimybes suderinti aparata taip, kad paklaida butu mazesne uz viena devyni simtai milijonine dali.
— Ak. Matot, profesoriau, kaip man svarbu tiksliai atlikti bandyma — as tiek nedaug teismanau. Na, o jei imtume trisdesimt vienerius metus ir tris savaites? Ar tai irgi per daug smulku?
— Visai ne. Maksimali paklaida neturetu virsyti dvieju valandu.
Jis eme koreguoti.
— Galit stotis ant platformos.
— Jau viskas?
— Taip. Isskyrus energija. Is tikruju tinklo itampos, pakankamos monetu perkelimui, jums perkelti neuztektu. Bet kadangi tikro perkelimo nebus, tai nesvarbu.
As atrodziau — ir is tiesu buvau — nusivyles.
— Vadinasi, jus visai neturit to, kas butina tokiam perkelimui? Jus kalbejot teoriskai?
— Po velniu, sere, anaiptol ne.
— Bet jei nera energijos?..
— Bus energija, kad jau reikalaujat. Luktelekit.
