visada sieja biciulyste — bent jau tokia, kad galima drauge isgerti.
Laikrasciuose nieko idomaus neradau, nebent tiek, kad laivas, dinges pakeliui i Marsa, vis dar neatrastas — ir tai ne naujiena, o nelinksmas senas faktas. Ir tarp siomis dienomis prisikelusiu zmoniu neaptikau jokio pazistamo. Todel issitiesiau lovoje ir palaukiau, kol uzges sviesa.
Mazdaug trecia valanda ryto staiga atsisedau. Miego kaip nebuta. Uzsidege sviesa, as sumirksejau. Sapnavau labai keista sapna — dar ne kosmara, bet jau kazka panasaus — apie tai, kad skaitydamas skelbimus nepastebejau mazosios Rikos.
Zinau, kad nieko nepraleidau. Bet vis vien man tarsi akmuo nuo sirdies nuslinko, kai pamaciau, kad laikrasciai dar cia, o juk galejau pries uzmigdamas sukisti juos i siuksliu nuleideja, kaip kartais darau.
Vel atsinesiau juos i lova ir emiau skaityti is naujo. Sikart skaiciau viska — kas gime, kas mire, kas susituoke, issiskyre, isunijo vaika, pakeite pavarde, uzmigo ir prisikele, nes pamaniau, kad ieskodamas puslapyje mane dominusios paantrastes zvilgsniu uzkliuvau uz Rikos pavardes, bet neatkreipiau demesio. Gal Rika istekejo, arba susilauke kudikio, ar dar kas panasaus.
Vos nepraleidau eilutes, kuri tikriausiai ir sukele ta bjauru sapna. 2001 geguzes 2 dienos, treciadienio, laikrastyje buvo isvardinti zmones, pazadinti is saltojo miego antradieni: “Riversaido prieglobstis... F. V. Heinike”.
“F. V. Heinike”!
“Heinike ”—Rikos seneles pavarde... Zinau. Tikrai! Nezinau, is kur zinau. Bet jauciu, kad pavarde gludejo mano pasamoneje, ir tik vel perskaites skelbima samoningai ja prisiminiau. Gal kada esu ta pavarde mates, ar girdejau is Rikos arba Mailso, o gal net buvau senaja merguzele susitikes Sandijoje. Nesvarbu — pavarde, perskaityta laikrastyje, uzpilde tustuma mano atmintyje, ir tada viska supratau.
Bet tai dar reikia irodyti. Turiu isitikinti, kad “F. V. Heinike”— tai “Frederika Heinike”.
Drebejau is susijaudinimo, vilties ir baimes. Nors jau spejau issiugdyti naujus igudzius, uzuot sulipde s siules, bandziau segiotis drabuzius, ir vos ne vos apsirengiau. Bet po keliu minuciu buvau vestibiulyje, telefono kabinoje; skambinciau is savo kambario, bet neturiu telefono: mano pavarde teirasyta i bendro telefono abonentu sarasa. Paskui teko vel begti i virsu: susigriebiau pamirses asmenine abonentu iskaitos kortele — toks buvau sutrikes.
Kai ja susiradau, drebejau taip, kad negalejau itaikyti korteles i ipjova. Bet pagaliau pavyko, ir atsiliepe komutatorius.
— Abonentas?
— E... Noreciau Riversaido prieglobscio. Jis Riversaido priemiestyje.
— Ieskom... Kvieciam... Neuzimta. Jungiam. Galu gale ekranas nusvito ir i mane piktai suziuro vyriskis.
— Jus tikriausiai supainiojot numerius. Cia prieglobstis. Mes uzsidare nakciai.
— Maldauju, nepadekit ragelio. Jei cia Riversaido prieglobstis, kaip tik jo man ir reikia.
— Na, ko jums reikia? Tokiu metu?
— Prieglobstyje yra kliente, F. V. Heinike, neseniai prabudusi. Noreciau suzinoti... Jis papurte galva.
— Telefonu informacijos apie klientus neteikiame. Ir tik jau ne vidurnakti. Geriau paskambinkit po desimtos. Dar geriau — atvaziuokit.
— Butinai, butinai. Bet pasakykit man viena vieninteli dalyka. Ka reiskia inicialai “F. V.”?
— Jau sakiau, kad...
— Na, prasau, isklausykit. As skambinu ne tam, kad is jusu pasisaipyciau, as pats prisikelelis. Is Sotelio. Visai neseniai prizadintas. Ir pats zinau apie “konfidencialius santykius” ir apie tai, kas dera. O jus jau paskelbet klientes pavarde laikrastyje. Mes abu zinome, kad prieglobsciai pateikia spaudai pilnus uzmigdytu ir prikeltu klientu vardus — bet laikrasciai, taupydami vieta, palieka tik inicialus. Juk tiesa? Jis pagalvojo.
— Gali buti.
— Tai kas cia blogo, jei pasakysit, ka reiskia “F. V.”? Jis dar ilgiau pasvarste.
— Manau, nieko, jei tenorit suzinoti tik tiek. Tai viskas, ka isgirsit. Palaukit.
Jis dingo is ekrano; man rodesi, kad laukiau valanda, kol jis vel grizo, nesinas kortele.
— Prastas apsvietimas,— pasake jis, zvelgdamas i kortele,— Frense — ne, Frederika. Frederika Virdzinija. Ausyse suuze, vos neapalpau.
— Aciu dievui!
— Jums negera?
— Ne, niekis. Dekoju. Dekoju is visos sirdies. Man gera.
— Hm. Manau, blogiau nebus, jei pasakysiu dar viena dalyka. Ji jau israsyta.
9
Buciau galejes sutaupyti laiko pasamdes taksi, kad pamete tu mane iki Riversaido, bet uztrukau — neturejau grynu. Gyvenu Vakaru Holivude; artimiausias istisa para dirbantis bankas — mieste, Didziajame ziede. Todel pirmiausia nuvaziavau i miesta ir nuejau i banka pinigu. Tik dabar supratau, ko verta naujoji visuotine cekiu sistema: vienas kiberis tvarko viso miesto saskaitas, cekiu knygele pazymeta radioaktyviu sifru — ir stai pinigai mano rankoje, ir gavau juos taip pat greit, kaip buciau gaves “savajame” banke priesais “Tarnaites” susivienijimo pastata.
Tada sokau i Riversaido ekspresa. Kai pasiekiau prieglobsti, jau svito.
Ten buvo tik budintis technikas, su kuriuo kalbejausi telefonu, ir jo zmona, budinti slauge. Bijau, kad padariau nekoki ispudi. Buvau nesiskutes, paklaikusiom akim, tikriausiai nuo manes trenke alumi, ir as dar nebuvau spejes sugalvoti, kaip cia itikimiau sumelavus.
Nepaisant to, misis Lerigen, budinti slauge, uzjaute mane ir stengesi padeti. Paemusi is aplanko fotografija, paklause:
— Tai jusu pussesere, misteri Deivi?
Rika. Kaip mane gyva, Rika! O, ne ta Rika, kuria pazinojau — is nuotraukos zvelge ne maza mergyte , o subrendusi jauna moteris, gal dvidesimtmete, gal kiek vyresne, nevaikiskai susisukavusi ir nevaikisko, labai grazaus veido. Ji sypsojosi.
Bet jos akys nepasikeite, ir toji dangiska veido israiska, zavejusi mane, kai Rika dar buvo vaikas, neisnyko. Tai tas pats veidas — subrendes, isbaigtas, isgrazejes, bet neabejotinai tas pats.
Vaizdas isskydo — mano akis uzpludo asaros.
— Taip,— praveblenau,— taip. Tai Rika. Misteris Lerigenas tare:
— Nense, nereikejo jam to rodyti.
— Eik jau, Henkai, kas cia bloga, jei zmogus pamate fotografija?
— Zinai taisykles. Jis kreipesi i mane:
— Pone, kaip minejau telefonu, mes neteikiam informacijos apie klientus. Ateikite desimta valanda, kai prades dirbti administracija.
— Arba galit ateiti astunta,— pridure jo zmona,— tada cia jau bus gydytojas Bernsteinas.
— Buk gera, Nense, patylek. Jei sis zmogus nori ka suzinoti, jis turi kreiptis i direktoriu. Bernsteinas negali
