— O kokios?
— Ivairiausios. Dazniausiai, matyt, kalta pati paciento pasamone. Pacientas uzmirsta arba pertvarko ivykiu seka, nes faktai jam nepakeliami. Tokia, bendrais bruozais, funkcine amnezija. Dar galimas senamadiskas smugis i galva — amnezija, sukelta traumos. Arba amnezija del itaigos, paveikus narkotikams ar hipnozei. Kas atsitiko, mazyli? Nerandate cekiu knygeles?
— Ne del to. Kaip zinau, siuo metu man puikiai sekasi. Bet ne viska gerai suprantu, kas ivyko pries man uzmiegant... stai del ko nerimauju.
— Mmm... Ar kartais ne kuri is mano suminetu priezasciu?
— Taip,— letai pasakiau,— visos, isskyrus gal tik sutrenkta galva... O galejau ir susitrenkti, budamas girtas.
— Nepaminejau,— sausai tare gydytojas,— kad dazniausiai pasitaikanti laikina amnezija — samones aptemimas apsinuodijus alkoholiu. Klausykite, drauguzi, kodel neuzeinate pas mane aptarti visko smulkiai? Jei as nenustatysiu, kas jus kamuoja,— nesu, kaip zinote, psichiatras,— galesiu perduoti psichoanalitikui, kuris islukstens jusu atminti kaip svoguna ir pasakys, kodel mokydamasis antroje klaseje vasario ketvirta diena pavelavote i mokykla. Bet tai nepigiai kainuoja, tai kodel is pradziu neuzsukus pas mane?
Pasakiau:
— Ka jus, daktare, as ir taip jau pridariau jums rupescio. O jus baisiai uzsispyres ir nenorit imti pinigu.
— Drauguzi, as visad domiuosi savo pacientais — tai vieninteliai mano artimieji.
Issisukau, prizadejes uzeiti pirmadieni, jei nepasitaisysiu. Siaip ar taip, turiu pats viska apmastyti.
Visur, isskyrus mano kabineta, uzgeso sviesos; “Tarnaite” valytoja pazvelge vidun, suprato, kad kambarys dar uzimtas ir tyliai nuriedejo sau. As tebesedejau.
Netrukus ikiso galva Cakas Froidenbergas ir tare:
— Maniau, kad jau seniai isejai. Pabusk — issimiegosi namie. Pakeliau akis:
— Cakai, sugalvojau nuostabu dalyka. Nusipirkim statine alaus ir du siaudelius. Jis rimtai apsvarste pasiulyma.
— Ka gi, siandien penktadienis... O pirmadieniais megstu pagiriotis — is to sprendziu, kuri diena.
— Priimta vienbalsiai. Luktelk — isimesiu si ta i portfeli.
Isgerem kelis bokalus alaus, paskui uzkandom, paskui vel isgere m alaus bare, kur grojo gera muzika, paskui patraukem i alude, kur muzika negrojo ir kabinos buvo ismustos garso izoliacija, ir niekas netrukde, jei mazdaug kas valanda ka nors uzsisakydavai. Kalbejomes. Parodziau patentu aprasymus. Cakas perziurejo “Stropuolio” prototipo dokumentus.
— Tikrai puikus darbas, Deni. Didziuojuos tavimi, vaikine. Noreciau tavo autografo.
— Bet paziurek cia.
Padaviau jam braizymo aparato popierius.
— Sis kai kuo net geresnis. Deni, ar tu supranti, kad dabartiniam inzinerijos menui esi padares gal net daugiau itakos, negu, sakysim, Edisonas savo metu? Zinai tai, vaikine?
— Liaukis, Cakai — as nejuokauju,— mostelejau link fotostatu pluosto.— Gerai, vieno prietaiso autorius as. Bet jokiu budu ne antrojo. As jo nesukuriau... Arba visiskai klaidingai isivaizduoju, ka veikiau pries uzmigdamas. Arba man amnezija.
— Jau dvidesimt minuciu apie tai sneki. Bet neatrodo, kad tavyje butu nutrukusi kokia grandis. Esi iskvaises tik tiek, kiek reikia inzinieriui.
Trinktelejau i stala, net bokalai pasoko:
— As noriu zinoti!
— Netriuksmauk. Tai ka ketini daryti?
— Ka? — Susimasciau.— Uzmokesiu psichiatrui, kad israustu mano smegenine. Jis atsiduso.
— To is taves ir tikejausi. Paklausyk, Deni, sakykim, uzmoki tam smegenu mechanikui, jis padaro, ko prasai, ir pranesa, kad viskas gerai, tavo atmintis puiki ir visos reles uzdaros. Kaip tada?
— Tai neimanoma.
— Ir Kolumbui taip zmones sake. Tau net i galva neatejo pats itikinamiausias paaiskinimas.
— Kaip? Koks?
Neatsakydamas man, jis mostelejo padavejui ir paprase atnesti didziaja papildyta telefonu knyga. Paklausiau:
— Kam? Iskviesi man greitaja?
— Dar ne.
Jis eme vartalioti didziule knyga, paskui, surades reikiama vieta, tare:
— Uzmesk aki, Deni.
Paziurejau. Jis laike pirsta prie “Deiviu”. Puslapyje buvo keli stulpeliai Deiviu. Bet jis rode pirstu i tuzina “D. B. Deiviu”— nuo “Dabnio” iki “Dunkano”.
Tarp ju buvo trys “Danieliai B. Deiviai”. Vienas ju — as.
— Cia maziau nei septyni milijonai zmoniu,— nurode Cakas,— gal nori pabandyti laime ir patikrinti dar du simtus penkiasdesimt milijonu pavardziu?
Netvirtai pasakiau:
— Tai nieko neirodo.
— Ne,— sutiko jis,— neirodo. Mielai sutinku, beveik neitiketina, kad du vienodai gabus inzinieriai vienu metu projektuotu viena ir ta pati daikta ir dar turetu tokia pat pavarde ir inicialus. Remdamiesi statistikos desniais tikriausiai galetume apytikriai nustatyti, kokia maza tokio atvejo tikimybe. Bet zmones vis uzmirsta — ypac tie, kurie turetu ismanyti, pavyzdziui, tu — kad nurodydami labai maza tam tikro sutapimo tikimybe, statistikos desniai taip pat grieztai teigia, kad sutapimu vis delto buna. Ir, atrodo, tavasis atvejis kaip tik toks. As jau verciau patikesiu tokia galimybe, o ne tuo, kad drauguziui, su kuriuo megstu gerti alu, varzteliai atsileido. Ne taip jau lengva rasti zmogu, su kuriuo malonu pasedeti prie alaus bokalo.
— Ka tu patartum?
— Pirmiausia — neeikvoti pinigu ir laiko psichiatrui, kol nepatikrinsi antrosios versijos. O tam reikia suzinoti to “D. B. Deivio”, kuriam isduotas sis patentas, varda. Tai neturetu buti sunku. Tikriausiai isaiskes, kad jo vardas — Deksteris. Ar net Doroteja. Bet nepulk i panika, jei pasirodys, kad tai Danielius, nes antrasis vardas gali buti “Berzovskis”, ir draudimo numeris ne toks kaip tavo. Ir trecia, ka turi daryti, o tikriau, pirma — siam vakarui uzmirsti visa tai ir uzsisakyti dar alaus.
Taip ir padarem: susnekom apie kitus dalykus, daugiausia apie moteris. Cakas isdeste savo teorija; kad moterys labai panasios i mechanizmus, tik ju veiksmu negalima logiskai numatyti. Irodinedamas sia teze, jis piese alumi ant stalo grafikus.
Kiek veliau as staiga pasakiau:
— Jei butu galima is tikro keliauti po laika, zinau, ka daryciau.
— A? Apie ka tu?
