Paskambinau Roiteriui, padekojau ir pasakiau, kad suzinojau viska, ko norejau. Dabar aisku — Rika mano akciju taip ir negavo. Kadangi uzregistruotas pajaus perdavimas — aiski apgaule, matyt, cia pasistenge Bela: tas treciasis dalininkas — arba dar viena Belos marionete, arba — tikriausiai — fiktyvi butybe; turbut Bela jau tada ketino apmauti Mailsa.
Matyt, po Mailso mirties jai pritruko pinigu, ir ji pardave mazesne akciju dali. Bet man nerupi, kam atiteko akcijos, jei jau jos issprudo is Belos ranku. Uzmirsau paprasyti Roiterio patikrinti Mailso dali. Gal tai padetu surasti Rika — nors ji ju ir nebeturi. Bet siandien jau penktadienio popiete. Paskambinsiu Roiteriui pirmadieni. O dabar man rupejo atplesti didesni voka, nes atpazinau atgalini adresa.
Kovo pradzioje buvau parases laiska patentu skyriui, prasydamas pirmuju “Stropuolio” ir “Braizytojo Denio” patentu kopiju. Pirmakart isvydes “Braizytoja Deni” sutrikau ir emiau abejoti, ar tikrai “Stropuolis”— perkrikstytas “Sumanusis Frenkas”; jei jau tas nezinomas genijus sukure “Deni” beveik visiskai toki, koki isivaizdavau as, labai gali buti, kad jis sukonstravo ir “Sumaniojo Frenko” atitikmeni. Si spejima patvirtino toks faktas: abu patentai isduoti tais pat metais, ir abu priklause (bent jau kol baigesi ju galiojimo laikas) tai paciai kompanijai —”Aladinui”.
Bet turejau isitikinti. Ir jei tas isradejas dar gyvas, reikia su juo susitikti. Jis galetu mane sio to ismokyti.
Pirmiausia parasiau i patentu skyriu; man atsiunte standartini rasta, is kurio tesuzinojau, kad visi nebegaliojantys patentai siuo metu saugomi Valstybiniu Karlsbado archyvu pozemiuose. Tada parasiau tenai ir gavau kita standartini rasta — kainorasti. Tada parasiau trecia laiska ir issiunciau perlaida (“Prasome nesiusti asmeniniu cekiu”) — uzsisakiau visu dokumentu kopijas: abieju patentu aprasymus, paraiskas, brezinius, istorijas.
Atrodo, siame storame voke ir bus atsakymas.
Virsuje buvo Nr. 4.307.909, nuodugnus “Stropuolio” aprasymas. Emiausi breziniu, kol kas atidejes i sali aprasyma ir paraiskas. Paraiskos butinos tik teisme: paraiskos patentui gauti rasomos norint pareiksti pretenzijas visam placiajam pasauliui, reikalaujant kuo palankesniu salygu, kad po to patentu revizoriai nusluostytu tau nosi — tam ir gimsta patentavimo juristai. Aprasymai, priesingai, turi buti konkretus, bet as brezinius skaitau greiciau, negu aprasymus.
Teko pripazinti, kad automatas nelabai panasus i “Sumanuji Frenka”. Geresnis uz “Sumanuji Frenka ”; atlieka daugiau operaciju, schema vietomis paprastesne. Ideja ta pati — bet taip ir turi buti, kadangi Torseno bloku pagalba valdoma masina, be to dar “Stropuolio” prosenele, turejo buti sukonstruota, remiantis tais paciais principais, pagal kuriuos kuriau “Sumanuji Frenka”.
Tiesiog maciau save bekonstruojanti toki pat mechanizma — lyg ir koki antros kartos “Frenko” modeli, apie kuri buvau galvojes —”Frenka”, sugebanti daugiau nei “Frenkas”— namu darbininkas.
Galu gale emiau paraiskose ir aprasymuose ieskoti isradejo pavardes. Kaipgi, pazistu. D. B. Deivis.
Ziurejau i ta pavarde, letai ir neteisinga gaida svilpaudamas “Yra dar laiko”. Taigi, Bela vel pamelavo. Kazin, ar buvo bent lasas tiesos tame nesamoniu sraute, kuriuo ji mane privaisino? Aisku, Bela — patologiska melage, bet kazkur skaiciau, kad iprastas toki u melagiu stilius — greiciau jau pagrazinti tiesa, nei visiskai atsiduoti fantazavimui. Matyt, manojo “Frenko” modelio niekas nepavoge: jis buvo atiduotas kazkokiam kitam inzinieriui isbaigti, paskui mano vardu parasyta paraiska.
Bet suokalbis su Maniksu neisdege — tai faktas; zinau is kompanijos uzrasu. Anot Belos, nieko neisejo todel, kad nepavyko isteseti pazado — pristatyti “Sumaniojo Frenko”.
Ar tik Mailsas nepasiciupo “Frenko” sau, itikines Bela, kad automatas pavogtas? Tikriau, ir vel pavogtas.
Tokiu atveju... Meciau speliojes — tai beviltiska, dar beviltiskiau, negu ieskoti Rikos. Tikriausiai teks isidarbinti “Aladino” firmoje, kad galeciau issniukstineti, is kur jie gavo pirmaji patenta ir kas is to pasipelne . Nors turbut neverta — patentas nebegalioja, Mailsas mire, o jei Belai ir nubyrejo keli skatikai, tai ji jau seniai juos issvaiste. Abejoniu vieninteliu svarbiu klausimu, kuri ir norejau issiaiskinti, nebeliko: isradejas — as pats. Profesine ambicija paglostyta, o pinigai — kam jie rupes, kai turi kuo uzmoketi uz pusrycius, pietus ir vakariene? Tik ne man.
Taigi emiausi Nr. 4.307.910 — pirmojo “Braizytojo Denio”.
Breziniai aki dziugina. As pats geriau nesuprojektuociau; tas vaikinas — talentas. Nuostabu: ekonomiskas montazas, kur tik imanoma — vietoj judanciu daliu ismintingai panaudotos elektronines grandys. Judancios dalys — kaip apendiksas, bedu saltinis, kurio, jei tik galima, reikia atsikratyti.
Isradejas net panaudojo elektrines rasomosios masineles klaviatura, brezinyje pazymedamas, kad masinele padaryta pagal viena IBM patentu. Cia tai darbas, cia tai projektavimas: niekad neisradinek to, ka gali nusipirkti savo gatveje.
Turiu suzinoti, kas tas galvotas vaikinas, todel imuosi popieriu. D. B. Deivis.
Po geros valandos paskambinau gydytojui Albrechtui. Kai pagaliau sulaukiau jo atsiliepiant, pasisakiau, kas esu, nes mano kabinete nebuvo videofono,
— Pazinau is balso,— atsake jis,— sveikas, drauguzi. Kaip susidorojate su nauju darbu?
— Neblogai. Dalininku buti niekas dar nepasiule.
— Palukekite, pasiulys. O siaip patenkintas? Apsipratote?
— O taip! Jei buciau zinojes, kaip puiku cia ir dabar, buciau uzmiges anksciau. Uz jokius pinigus negrizciau i 1970uosius.
— Na, na! As neblogai pamenu tuos metus. Buvau mazas ir gyvenau Nebraskoje, fermoje. Medziojau, zvejojau. Linksmai leidau laika. Linksmiau negu dabar.
— Na, kas kam. Man dabar patinka. Bet paklausykit, daktare, as skambinu ne vien noredamas pafilosofuoti. Turiu nedideli rupesti.
— Ka gi, pasakokit. Turetumet dziaugtis — daugumos zmoniu rupesciai dideli.
— Daktare, ar gali ilgasis miegas sukelti amnezija?
Pries atsakydamas gydytojas padvejojo.
— Is principo tai imanoma, taciau man neteko susidurti su tokiu reiskiniu. Paprastai amnezijos priezastys kitokios.
