As susivaldziau visom isgalem, net prakaitas ispyle kakta.
— Jus esate itariamas, Sartorijau!—tariau slopiu balsu. Norejau zutbutinai ji igelti, todel priduriau isiutes:
— Ir puikiai tai zinote!
— Jeigu jus, Kelvinai, to neatsauksite ir neatsiprasysite manes, paduosiu skunda radijo raportu!
— Uz ka man atsiprasineti? Uz tai, kad uzuot priemes mane, uzuot dorai supazindines su tuo, kas cia dedasi, jus uzsidarote ir uzsibarikaduojate laboratorijoj?! Ar jus galutinai isprotejote?! Kas jus pagaliau esate — mokslininkas ar niekingas bailys?! A? Gal atsakytumet man?!
Ne pats nezinau, ka rekiau. Jis ne nekrustelejo. Tik isblyskusia poringa oda varvejo dideli prakaito lasai. Staiga as supratau: jis isvis manes nesiklauso! Paslepes uz nugaros abi rankas, jis visom jegom laike duris, kurios lengvai sudrebejo, tarsi kas spaustu jas is kitos puses.
— Eikite...— pralemeno jis keistu, plonu balsu.— Jus... del dievo! Eikite! Eikite apacion, as ateisiu, ateisiu, padarysiu viska, ko panoresite, tik prasau, eikite!!!
Jo balse buvo tokia kancia, jog as, aiskiai suglumes, instinktyviai pakeliau abi rankas, noredamas padeti jam prilaikyti duris, nes aiskiai maciau, kaip jis stengiasi, bet jis klaikiai suriko, tarsi buciau peiliu uzsimojes, tad as emiau trauktis atbulas, o jis cia sauke falcetu ,,Eik! eik!” — cia vel: „Griztu jau! Jau griztu! Jau griztu!!! Ne, ne!!!”
Jis pravere duris ir puole vidun. Man pasirode, kad jo krutines aukstyje svystelejo kazkoks auksinis daiktas, tarsi koks blizgantis diskas. Dabar laboratorijoje girdejosi kazkoks bruzdejimas, uzuolaida svystelejo i sona, stikliniame ekrane smestelejo didelis aukstas seselis, uzuolaidos grizo savo vieton, ir jau nebebuvo nieko matyti. Kas ten dejosi!? Sutrepsejo zingsniai, triuksmingos lenktynes liovesi, saiziai dzergztelejo stiklas, ir isgirdau krykscianti vaiko juoka...
Kojos man drebejo, apsidairiau i visas puses. Buvo tylu. Atsisedau ant zemos plastikines palanges. Sedejau gal ketvirti valandos, ne pats nezinau, ar laukdamas kazko, ar tiesiog taip baisiai priveiktas, kad net nesinorejo atsistoti. Galva sprogte sprogo. Kazkur aukstai isgirdau pratisa dzerzgesi, ir viskas aplinkui nusvito.
Is savo vietos maciau tik dali koridoriaus, kuris juose laboratorija. Si patalpa buvo paciame Stoties virsuje, po pat aukstutiniu sarvu skydu. Isorines sienos cia buvo idubusios ir nuozulnios, su panasiais i saunamasias angas langais, isdestytais kas keli metrai. Isorines sklendes kaip tik kilo i virsu, melsva diena baigesi. Pro storus stiklus plykstelejo akinanti sviesa. Kiekviena nikeline lystele, kiekviena rankena sutvisko it maza saule. Laboratorijos durys — toji didele grubleto stiklo plokste — nusvito lyg pakuros anga. As ziurejau i savo papilkejusias toje pamekliskoje sviesoje sudetas ant keliu rankas. Desineje laikiau dujini pistoleta, neturejau supratimo, kada ir kaip istraukiau ji is deklo. Idejau atgal. Jau zinojau, kad nepadetu netgi atomsvaidis; ka gi galeciau su juo daryti? Isversti duris? Isibrauti laboratorijon?
Atsistojau. Nyrantis uz okeano panasus i vandenilio sprogima diskas pasiunte man horizontalu pluosta kone materialiu spinduliu. Kai jie pasieke skruosta (as jau lipau laiptais zemyn), pajutau lyg ikaitintos gelezies prisilietima.
Nulipes ligi puses laiptu, apsigalvojau ir grizau virsun. Apejau aplink laboratorija. Kaip jau sakiau, ja juose koridorius. Nuejes apie simta zingsniu, atsiduriau kitoje puseje, pries visiskai panasias stiklines duris. Nebandziau ju atidaryti, zinojau, kad yra uzrakintos.
Ieskojau kokio langelio plastikineje sienoje, kokio plyselio; mintis slaptai stebeti Sartoriju man neatrode nieksinga. Norejau atsikratyti speliojimu ir suzinoti tiesa, nors neisivaizdavau, kaip ja suprasiu.
Man sove i galva, kad i laboratorijos sales sviesa sklinda pro lubu langus, prakirstus sarvuose, ir jeigu iseiciau laukan, gal galeciau pazvelgti pro juos i laboratorija. Reiketu nulipti apacion, pasiimti skafandra ir deguonies aparata. Stovejau prie laiptu, svarstydamas, ar verta tai daryti. Labai galimas daiktas, kad virsutiniu langu stiklai matiniai. Bet kas gi man beliko? Nulipau i vidurini auksta. Turejau praeiti pro radijo stoti. Durys buvo atlapos. Snautas sedejo fotelyje kaip buvau ji palikes. Jis miegojo, bet isgirdo mano zingsnius ir kruptelejes atsimerke.
— Alio, Kelvinai! — pasauke kimiu balsu. As tylejau.
— Na kaip, suzinojai ka nors?—paklause.
— O kaipgi,— atsakiau is leto.— Jis ne vienas. Snautas perkreipe lupas.
— Na mat. Tai jau sis tas. Turi sveciu, sakai?
— Nesuprantu, kodel nenorite pasakyti, kas cia dedasi, — tariau lyg tarp kitko. — Juk budamas cia vis vien suzinosiu, anksciau ar veliau. Tai kam tos paslaptys?
— Suprasi, kai tave pati aplankys sveciai, — atsake Snautas. Man rodesi, kad jis kazko laukia ir jam nelabai norisi kalbeti.
— Kur eini? — paklause, kai as apsisukau. As neatsakiau.
Raketodrome niekas nepasikeite. Ant pakylos stovejo kiaurai atdara mano apsvilusi kapsule. Priejau prie stovo su skafandrais, ir staiga visiskai netekau noro eiti laukan. Apsisukau vietoje ir nulipau staciais laiptais apacion, kur buvo sandeliai.
Siaurame koridoriuje buvo prikrauta balionu ir viena ant kitos sustatytu deziu. Pliko metalo sienos melzganai blizgejo sviesoje. Dar keliasdesimt zingsniu, ir po skliautais pasirode balti apserksnije saldymo aparaturos vamzdziai. Nuejau pagal juos. Jie vede pro stora plastikine apykakle pridengta mova i sandariai uzdaryta patalpa. Kai atidariau sunkias, sulig dviem plastakom storumo guma apkaltais pakrasciais duris, i mane padvelke ligi pat kaulu smelkiantis saltis. Sudrebejau. Is apserksnijusiu gyvatuku tankynes buvo nukare ledoksniai... Cia taip pat stovejo sniego sluoksniu apsitraukusios dezes, dezeles, lentynose pasieniais buvo prikrauta skardiniu ir permatomu plastiku apvyniotu kazkokiu gelsvu riebalu luitu.
Gilumoje statines pavidalo lubos leidosi zemyn. Ten kabojo stora ledo adatelem zaizaruojanti uzuolaida. Praskleidziau jos krasta. Ant aliuminiu grotu gulejo pilka drobule apklotas kazkoks didelis, pailgas pavidalas. Kilstelejau palos pakrasti ir pamaciau perkreipta Gibariano veida. Juodi plaukai su zila sruoga virs kaktos buvo glotniai prigule prie kaukoles. Smarkiai issisoves Adomo obuolys uzlauztame kakle. Isdziuvusios akys zvelge staciai i lubas, vienos akies kamputyje susitvenkes drumstas susalusio vandens laselis. Saltis mane kiaurai persmelke, as verste prisiverciau nekalenti dantimis. Vis tebelaikydamas marskos kampa, kita ranka palieciau jo skruosta. Atrode, lyg buciau palietes susalusia pliauska. Neskusta oda pasiurpusi, su prasikalusiais juodais taskeliais. Lupose sustingusi begalines niekinamos kantrybes israiska. Nuleisdamas marskos kampa, pastebejau, kad kitapus lavono is po klosciu islinde keletas juodu pailgu karoliu ar pupeliu grudu, nuo maziausio ligi didelio. As nusterau.
Tai buvo basu koju pirstai, regimi is pedu puses, pailgi pirstu minkstimeliai buvo kiek prasiskete. Po suglamzytu drobules kampu gulejo prisiplojusi negre.
Ji gulejo kniupscia, tarsi kietai imigusi. Colis po colio nutraukiau stora audekla. Galva, apaugusi susiraizgiusiom mazom melsvom garbanelem gulejo juodo stambaus peties ilinkime. Pro blizgancia nugaros oda buvo issisove stuburo slanksteliai. Didziulis kunas nekrutejo. Dar karta pazvelgiau i basus jos koju padus, ir mane apstulbino keistas dalykas: jie nebuvo susiploje nei sugrube nuo svorio, kuri turejo pakelti, ju oda net nebuvo suragejusi nuo vaiksciojimo basom, ji buvo tokia pat plona, kaip peciu ar ranku.
Si ispudi patikrinau palietes jas, tai man buvo kur kas sunkiau, negu paliesti negyva kuna. Tada atsitiko neitiketinas dalykas: sis dvidesimt penkiu laipsniu saltyje gulintis kunas buvo gyvas, jis pajudejo. Negre prisitrauke koja it miegantis suo, kai ji paimi uz letenos. „Susals cia”,— pagalvojau as, bet jos kunas buvo ramus ir nelabai saltas, pirstu galais dar jutau svelnu prisilietima. Zengiau atatupstas uz uzuolaidos, nuleidau ja ir grizau koridoriun. Man pasirode, kad jame neapsakomai karsta. Laiptai vel atvede mane prie pat raketodromo. Atsisedau ant rulonu suvynioto parasiuto ir susiemiau rankom galva. Jauciausi it sumustas. Nezinojau, kas su manim dedasi. Buvau sugniuzdytas, mano mintys slydo i kazkokia praraja, samones netekimas, mirtis, man rodesi neapsakoma, nepasiekiama malone.
Pas Snauta ar Sartoriju man nebuvo ko eiti, neisivaizdavau, kad kas galetu sujungti i visuma tai, ka ligsiol pergyvenau, ka maciau, ka lieciau savo rankomis. Vienintelis issigelbejimas, priebega, paaiskinimas buvo pamisimo diagnoze. Taip: busiu isejes is proto, tuojau pat, kai tik nutupiau cia. Okeanas sitaip veike mano smegenis — as pergyvenau haliucinacija po haliucinacijos, o jeigu taip, tai nereikia eikvoti jegu, veltui stengiantis isspresti tikroveje neegzistuojancia misle, o ieskoti medicinos pagalbos, issaukti per radija ,,Prometeja” ar koki kita laiva, pasiusti SOS signalus...
Tada atsitiko tai, ko visai nesitikejau: pagalvojes, kad pamisau, as nusiraminau.
As dabar net labai gerai supratau Snauto zodzius — jeigu tarsim, kad isvis egzistuoja kazkoks Snautas ir kad esu su juo kazkada kalbejesis. Juk haliucinacijos galejo prasideti daug anksciau. Kas zino, gal as vis dar tebesu
