paauksavo aksomini pukeli jos desiniajame skruoste, o blakstienos mete ant veido ilga seseli. Ji buvo zavi. „Mat, — pagalvojau, — koks esu skrupulingas net kitapus realybes. Stebiu ir saules judejima, ir tai, ar yra jos veide duobute ten, kur niekas kitas jos neturi — po nustebusiu lupu kampuciu. Ir vis delto man norejosi, kad viskas greiciau baigtusi. Juk reikia imtis kokio darbo. Stipriai uzmerkiau akis, stengdamasis pabusti, bet umai isgirdau kazkoki girgztelejima ir tuctuojau atsimerkiau.
Hare sedejo prie manes ant lovos ir atsidejusi ziurejo i mane... As nusisypsojau jai, ji irgi nusisypsojo, ir pasilenke prie manes. Pirmasis pabuciavimas buvo lengvas, tarsi mudu butume buve vaikai. Buciavau ja ilgai. „Argi galima sitaip isnaudoti sapna?” — pagalvojau as. Bet juk as nenusizengiu jos atminimui, juk as sapnuoju ja. Ja pacia. Sitaip dar man niekad nera buve...
Mudu vis nieko nekalbejome. Gulejau aukstielninkas, kai ji pakeldavo veida, matydavau jos mazas saules nuo lango puses persviestas snerves, kurios visad budavo jos jausmu barometras. Pirstu galais palieciau jos ausis — ju speneliai buvo paraude nuo buciniu. Nezinau, ar del to paliko man taip neramu; vis tikinau save, jog tai sapnas, bet sirdi spaude.
Itempiau jegas, ruosdamasis sokti is lovos, isitikines, kad man tai nepasiseks, nes sapne labai daznai zmogus nevaldo savo kuno, kuris buna tarsi suparalyzuotas ar neegzistuojantis; veikiau tikejausi, kad nuo tu pastangu pabusiu. Taciau nepabudau, tik paprasciausiai atsisedau, nuleides kojas ant grindu. „Nieko neveiksi, reikia istverti ligi galo'', — pagalvojau, bet geros nuotaikos — kaip nebuta. As bijojau.
— Ko tu nori? — paklausiau as. Mano balsas buvo uzkimes, atsikrenksciau. Nesamoningai emiau grabalioti basom kojom slepeciu ir kol prisiminiau, kad neturiu cia jokiu slepeciu, taip uzsigavau pirsta, kad net susnypsciau. —„Na, dabar viskas baigsis!” — pagalvojau patenkintas.
Taciau ir toliau nieko nenutiko. Man atsisedus, Hare pasitrauke. Nugara atsireme i lovos atkalte. Jos suknele vos pastebimai virpejo po pat kairiosios kruties speneliu, i plakancios sirdies takta. Ji ziurejo i mane ramiai, susidomejusi. Pagalvojau, jog geriausia butu palisti po dusu, bet tuojau pat susivokiau, kad dusas, kuri sapnuoju, negali pazadinti.
— Is kur cia atsiradai? — paklausiau as.
Ji pakele mano ranka ir eme ja metyti savo iprastiniu mostu, suduodama per pirstu galiukus ir gaudydama juos.
— Nezinau, — atsake Hare, — ar tai blogai?
Ir balsas buvo tas pats, zemas, ir tonas issiblaskes. Ji visad kalbedavo tarsi ne itin paisydama, ka sako, tarsi galvodama jau apie ka kita, todel kartais atrodydavo nelabai ismintinga, o kartais neturinti gedos, nes i viska ziurejo su prigesintu nustebimu, kuris tesireiske vien akyse.
— Ar... kas tave mate?
— Nezinau. Atejau ir tiek. Argi tai svarbu, Krisai?
Hare vis tebezaide mano ranka, bet jos veidas jau nebedalyvavo tame zaidime. Ji paniuro.
— Hare..?
— Ka, mielasis?
— Kaip suzinojai, kur as esu?
Ji susimaste. Nusisypsojusi — jos lupos buvo tokios tamsios, jog kai valgydavo vysnias, nesiskirdavo nuo ju — Hare parode dantu galiukus.
— Neturiu supratimo. Juokinga, tiesa? Kai iejau, tu miegojai, bet nezadinau. Nenorejau zadinti, nes esi pikciurna. Pikciurna ir nuobodybe, — i siu zodziu takta ji energingai mestelejo mano ranka.
— Buvai apacioje?
— Buvau. Pabegau is ten. Tenai salta.
Ji paleido mano ranka. Guldama ant sono, papurte galva, kad plaukai kristu vienon pusen, ir pazvelge i mane su ta sypsenele, kuri tik tada liovesi mane erzinusi, kai ja pamilau.
— Bet juk... Hare... juk, — veblenau as.
Pasilenkiau ties ja ir kilstelejau trumpa sukneles rankove. Po panasia i gelyte raupsu skiepo zymele raudonavo mazyte injekcijos demele. Nors ir tikejausi sito (nes vis instinktyviai ieskojau bent daleles logikos negalimybeje), man pasidare bloga. Palieciau ta zaizdele, kuri paskui metu metus man sapnavosi, kad net pabusdavau dejuodamas sujauktame patale, vis toje pat pozoje, susirietes kone dvilinkas, taip, kaip kad ji gulejo, kai radau ja kone atsalusia. Matyt, stengdavausi sapne padaryti ta pati, ka padare jinai, tarsi noredamas sitaip ismaldauti atleidima ar buti su ja tom paskutinem minutem, kai ji jau pajuto injekcijos veikima ir tikriausiai issigando. Juk ji issigasdavo kad ir truputi isidreskusi, niekad negaledavo pakelti skausmo, ziureti i krauja, ir staiga padare toki baisu dalyka, palikusi penkis zodzius man adresuotame rastelyje. Visad nesiojausi ji pinigineje, nuciurinta, praskydusi per sulenkimus, neturejau drasos su juo issiskirti — tukstancius kartu man vaidenosi ta valandele, kai jinai ji rase, ir tai, ka ji tada jaute. Bandziau isikalbeti, kad ji norejo tai padaryti taip sau, mane pagasdinti, tiktai doze paeme atsitiktinai per didele. Visi itikinejo mane, kad viskas taip ir buvo arba kad tai bus buves momento sprendimas, sukeltas depresijos, staigios depresijos. Taciau jie nezinojo, ka buvau jai pasakes penkios dienos pries tai, ir pasakes taip, kad kuo skaudziausiai ja izeisciau, nezinojo, kad pasiemiau savo daiktus, o kai juos kroviausi, jinai tare nepaprastai ramiai: „Zinai, ka tai reiskia?” — o as apsimeciau nesuprantas, nors puikiai supratau. As laikiau ja baile ir pasakiau jai tai, — o dabar ji gulejo skersai lovos ir atsidejusi ziurejo i mane, tarsi nezinodama, kad ja nuzudziau.
— Nieko daugiau nesugebi? — paklause ji. Kambarys buvo raudonas nuo saules, jos plaukuose zioravo pazarai, ji pazvelge i savo peti, jai jis parupo todel, kad taip ilgai ji apziurinejau, o kai as atitraukiau ranka, ji priglaude prie jos salta, svelnu skruosta.
— Hare, — pralemenau, — sito negali buti...
— Liaukis!
Jos akys buvo uzmerktos, maciau, kaip virpa jos itempti vokai, juodos blakstienos liete skruostus.
— Kur mudu esame, Hare?
— Savo namuose.
— Kur jie yra?
Ji akimirka pravere akis ir vel jas uzmerke. Ji kuteno blakstienomis man ranka.
— Krisai!
— Ka?
— Man gera.
Sedejau nejudedamas, palinkes prie jos. Pakeliau galva ir pamaciau veidrodyje virs prausyklos dali lovos, issidraikiusius Hares plaukus ir savo plikus kelius. Prisitraukiau koja viena is tu pusiau susilydziusiu irankiu, kurie metesi ant grindu, ir paemiau ji laisvaja ranka. Irankio galas buvo astrus. Prisidejau ji prie odos ties ta vieta, kur buvo rausvas pusapvalis simetriskas randas, ir ismeigiau i kuna. Smarkiai suskaudo. Ziurejau i varvanti krauja, kuris dideliais lasais riedejo vidine slaunies puse ir tyliai lasejo ant grindu.
Ir tas nepadejo. Kaskart aiskesnes daresi baisios mintys, kurios klaidziojo mano galvoje, jau nebesakiau sau: „Tai sapnas”, seniai lioviausi juo tikejes, dabar galvojau: „Reikia gintis”. Pazvelgiau i Hares pecius, po plonu audeklu pereinancius i strenu islenkima; jos basos pedos karojo, nesiekdamos grindu. Istiesiau ranka, suemiau jos rausva kulni ir perbraukiau pirstais per kojos pada. Jis buvo svelnus it naujagimio.
Jau tikrai zinojau, kad cia ne Hare, ir beveik neabejojau, kad ji pati to nezino.
Basa peda pajudejo mano delne, tamsios Hares lupos juokesi be garso.
— Liaukis...— sukuzdejo ji.
Svelniai atitraukiau ranka ir atsistojau. Vis tebebuvau nuogas. Skubiai rengdamasis, pamaciau, kad ji atsisedo lovoje ir eme ziureti i mane.
— Kur tavo daiktai? — paklausiau ir beregint pasigailejau to.
— Mano daiktai?
— Tai ka, turi tik sita suknele?
Cia jau buvo zaidimas. Tycia stengiausi elgtis atsainiai, paprastai, tarsi butume issiskyre tik vakar, ne, tarsi niekad nebutume issiskyre. Hare atsistojo ir man pazistamu lengvu bet stipriu judesiu timptelejo suknele, pasitaisydama ja. Mano zodziai ja suintrigavo, nors ji nieko nepasake, tik apzvelge kambari idemiu, ieskanciu zvilgsniu ir atsisuko i mane aiskiai nustebusi.
— Nezinau, — tare bejegiskai, — turbut spintoje?.. — pridure ir pravere spintos duris.
— Ne, ten tik kombinezonai, — atsakiau as. Suradau prie prausyklos elektrini skustuva ir emiau skustis. Man geriau buvo stoveti nugara i mergina, kad ir kas ji butu.
