„Prometejo” laive, istiktas staigios protines ligos; gal viskas, ka pergyvenau, tebuvo mano suerzintos vaizduotes padarinys. Taciau jei sirgau, galejau pasveikti, ir tai man teike issigelbejimo vilties, kurios anaiptol negalejau izvelgti siame vos keleta valandu trunkanciame Soliario pergyvenimu kosmare.
Todel visu pirma reikejo atlikti koki logiskai apgalvota eksperimenta su paciu savim —
Sitaip samprotavau, ziuredamas i metalini kronsteina, i kuri remesi raketodromo konstrukcija. Tai buvo issikises is sienos isgaubtomis plokstemis isklotas plieninis stiebas, nudazytas sviesiai zalia spalva; keliose vietose kokio metro aukstyje dazai buvo apsilupineje, matyt, juos bus nutryne pro cia riedantys raketiniai vezimeliai. As palieciau pliena, sildziau ji valandele delnu, pabarbenau i nuvalcuota apsaugine plokste; ar gali kliedesys pasiekti toki realumo laipsni? Gali — atsakiau pats sau; siaip ar taip, tai buvo mano specialybe, cia as nusimaniau.
O ar galima sugalvoti toki isbandomaji eksperimenta? Is pradziu man atrode, kad ne, nes mano nesveikos smegenys (jeigu jos is tikruju nesveikos) produkuos visokias iliuzijas, kokiu is ju pareikalausiu. Juk ne tik sergant, bet ir normaliausiai sapnuojant pasitaiko, kad kalbames su mums nepazistamais zmonemis, uzduodame tiems sapno vaidiniams klausimus ir girdime ju atsakymus; be to, nors tos butybes is tikruju tera musu psichikos padariniai, lyg kokios laikinai atsiribojusios jos pseudosavarankiskos daleles, mes nezinome, kokius zodzius jos istars ligi tol, kol (tame sapne) jos neprabyla i mus. O juk is tikruju tai yra zodziai, kuriuos sukure anoji atribota musu paciu proto dalis, ir todel mes turetume juos zinoti jau tuomet, kai patys juos sugalvojome, noredami ideti juos i fiktyvios butybes lupas. Todel, ka as uzplanuociau, ka igyvendinciau, visad galeciau sau pasakyti, jog pasielgiau taip, kaip elgiamasi sapnuojant. Ir Snautas, ir Sartorijus galejo visiskai neegzistuoti tikroveje, todel uzduoti jiems kokius nors klausimus buvo bergzdzias darbas.
As pagalvojau, kad galeciau isgerti kokiu stipriai veikianciu vaistu, pavyzdziui, peotilio ar kokio kito preparato, kuris sukelia haliucinacijas ir spalvotas vizijas. Sitie fenomenai irodytu, jog tai, ka pavartojau, egzistuoja is tikruju ir yra materialios, mane supancios tikroves dalis. Bet ir tai — galvojau toliau — nebutu reikiamas bandomasis eksperimentas, kadangi as zinau, kaip privalo veikti vaistai (kuriuos juk pats pasirinkau), taigi galimas daiktas, kad tiek tu vaistu pavartojimas, tiek ju sukelti efektai tebus mano vaizduotes padariniai.
Man jau eme rodytis, kad patekes i si pamisimo zieda nesugebesiu is jo issiverzti — juk negalima galvoti kitaip, kaip tik smegenimis, negalima istrukti paciam is saves ir patikrinti, ar organizme vykstantys procesai yra normalus, bet staiga man sove i galva labai paprasta ir labai vykusi mintis.
As pasokau ir nubegau tiesiai i radijo stoti. Ji buvo tuscia. Zvilgtelejau i sienini elektrini laikrodi. Baigesi ketvirta valanda nakties, salygines nakties Stotyje, nes lauke zioravo raudona ausra. Skubiai ijungiau tolimo atstumo radijo rysio aparatura ir, laukdamas, kol isils lempos, dar karta permasciau kiekviena eksperimento etapa.
Neprisiminiau, kokiu signalu issaukiama automatine Soliario sateloido stotis, bet suradau ji lenteleje, kabancioje virs pagrindinio pulto. Pasiunciau saukima Morzes abecele ir po astuoniu sekundziu gavau atsakyma. Sateloidas, tikriau tariant jo elektronines smegenys, atsiliepe ritmingai pasikartojanciais signalais.
Tada pareikalavau, kad jis pranestu man penkto desimtainio zenklo tikslumu, kuriuos Galaktikos zvaigzdziu kupolo meridianus kerta jis dvidesimt dvieju sekundziu intervaluose, skrisdamas aplink Soliari.
Paskui atsisedau ir emiau laukti atsakymo. Jis atejo po desimties minuciu. Atplesiau popieriaus juostele su isspausdintu rezultatu ir, padejes i stalciu (stengiausi i ja ne nezvilgteleti), atsinesiau is bibliotekos didelius dangaus zemelapius, logaritmines lenteles, palydovo vienos paros keliones zinyna ir dar keleta knygu. Paskui emiau ieskoti atsakymo i ta pati klausima. Kone valanda sprendziau lygtis. Neprisimenu, kada paskutini karta buvau tiek daug skaiciaves, nebent studijuodamas, per praktines astronomijos egzamina.
Skaiciavau dideliu Stoties kalkuliatorium. Samprotavau sitaip: pagal dangaus zemelapius gausiu skaicius, ne visiskai sutampancius su sateloido duomenimis. Ne visiskai, kadangi sateloida veikia Soliario gravitacines jegos, jos abi viena aplink kita besisukancios saules, o taipgi ir lokaliniai traukos pasikeitimai, kuriuos sukelia okeanas, todel sateloida istinka labai komplikuotos perturbacijos. Kai jau turesiu dvi eilutes skaiciu — gautu is sateloido ir teoretiskai apskaiciuotu, remiantis dangaus zemelapiais — padarysiu savo apskaiciavimuose pataisas. Tada abi rezultatu grupes privalo sutapti ligi ketvirtojo zenklo po kablelio. Skirtumai liks tiktai penktajame zenkle, jie atspindes nenumatyta okeano poveiki.
Juk jeigu sateloido pateikti skaiciai nera tikrove, tik mano pakrikusios samones vaisius, tai jie nieku budu negales sutapti su antra apskaiciuotu duomenu eilute. Mano smegenys gali buti nesveikos, taciau jokiom aplinkybem nesugebetu padaryti apskaiciavimu, kuriuos atliko didysis Stoties kalkuliatorius, nes tam prireiktu daugelio menesiu. Taigi jei skaiciai sutaps, vadinasi, didysis Stoties kalkuliatorius tikrai egzistuoja ir as pasinaudojau juo is tikruju, o ne kliededamas.
Man drebejo rankos, kai emiau is stalciaus popierine telegrafo juosta ir istiesiau ja salia antros, platesnes kalkuliatoriaus juostos. Abi skaiciu eilutes, kaip ir maniau, sutapo ligi ketvirtojo zenklo. Nukrypimai pasirode tik penktajame.
Sudejau visus popierius i stalciu. Vadinasi, kalkuliatorius egzistuoja nepriklausomai nuo manes. Taigi Stotis ir viskas, kas joje yra, irgi realiai egzistuoja.
Jau buvau beuzdaras stalciu, bet pastebejau jame punda nekantria ranka skaiciais ismargintu popieriaus lapu. Isemiau ji, ir, uzmetes aki, pamaciau, jog kazkas jau buvo dares panasu i manaji eksperimenta, tik tas skirtumas, kad jis reikalavo is sateloido ne zvaigzdziu kupolo duomenu, o Soliario albedo duomenu keturiasdesimties sekundziu intervalais.
As nebuvau pamises. Uzgeso paskutinis vilties spindulelis. Isjungiau siustuva, isgeriau is termoso sultinio likucius ir nuejau miegoti.
HARE
Apskaiciavimus dariau su kazkokiu nebyliu inirsiu ir tik jis palaike mane ant koju. Buvau taip priveiktas nuovargio, kad nebepajegiau istiesti lovos kabinoje ir, uzuot atkabines virsutines uzvarzas, patraukiau uz tureklo, ir visas patalas uzvirto ant manes. Pagaliau nuleidau lova, nusimeciau rubus ir baltinius tiesiai ant grindu, paskui leisgyvis kritau ant pagalves, net nepriputes jos kaip reikiant. Uzmigau, neuzgesines sviesos, net nezinau kada. Kai atsimerkiau, man pasirode, kad temiegojau keleta minuciu. Kambari buvo uzliejusi ruskana, raudona sviesa. Man buvo vesu ir gera. Gulejau nuogas, niekuo neuzsiklojes. Pries lova, prie pradengto lango, kazkas sedejo kresle, apsviestas raudonos saules. Tai buvo Hare. Apsivilkusi balta lengva suknele, uzsidejusi koja ant kojos, basa, tamsus plaukai susukuoti atgal, plonas audeklas istemptas per krutine, idegusios ligi alkuniu rankos nuleistos. Hare nejudedama zvelge i mane is po savo juodu blakstienu. As ilgai ziurejau i ja, visiskai ramus. Pirmoji mano mintis buvo: „Kaip gerai, jog tai sapnas, kai zinai, kad sapnuoji”. Ir vis delto norejau, kad jis isnyktu. Uzsimerkiau ir prisiverciau labai intensyviai to noreti, bet kai atsimerkiau, ji vis tebesedejo pries mane. Lupas buvo saviskai sustaciusi, tarsi noredama svilptelti, bet akyse nebuvo ne kibirksteles juoko. Prisiminiau viska, ka galvojau apie sapnus ana vakara pries uzmigdamas. Hare atrode taip pat, kaip tasyk, kai maciau ja gyva paskutini karta, o juk tada jai buvo devyniolika metu. Dabar jai butu dvidesimt devyneri, bet, zinoma, ji visai nepasikeite — mirusieji lieka jauni. Ji ziurejo i mane vis tomis paciomis viskuo besistebinciomis akimis. ,,Mesiu ka i ja”, — pagalvojau, bet nors tai buvo tik sapnas, kazkodel negalejau ryztis — net sapne — svaidyti daiktus i mirusiaja.
— Vargsele, atejai manes aplankyti, a? — tariau as ir truputi issigandau, nes mano balsas suskambejo taip tikroviskai, o visas kambarys ir Hare, ir viskas atrode taip realu, kaip tik begalima isivaizduoti.
Koks plastiskas sapnas, negana to, dar spalvotas, ant grindu daug daiktu, kuriu vakar guldamas ne nepastebejau. ,,Kai atsibusiu, — pagalvojau, — patikrinsiu, ar jie tikrai cia guli, ar irgi yra sapno padarinys kaip Hare...”
— Ar ilgai ketini taip sedeti?..— paklausiau as ir pastebejau, jog kalbu labai tyliai, tarsi bijodamas, kad kas manes neisgirstu. Lyg galima butu girdeti, kas dedasi sapne!
Tuo metu saule jau kiek pakilo. ,,Na,— pagalvojau as, — puiku. Atsiguliau, kai buvo raudona diena, paskui turejo ateiti zydra, o tik po to antra raudona diena. Kadangi negalejau miegoti be pertraukos penkiolika valandu, tai cia tikriausiai, sapnas!”
Nurimes gerai isiziurejau i Hare. Sviesa krito jai is uz nugaros. Pro uzuolaidos plyseli ispindusi saule
