Sales skliautas dailia paraboline linija leidosi zemyn, pavirsdamas koridoriaus vamzdziu. Jo nisose stuksojo kruvos suslegtu duju buteliu, konteineriu, ziediniu parasiutu, deziu, viskas suversta netvarkingai, bet kaip. Tas irgi mane nustebino. Transporteris baigesi prie apvalaus koridoriaus paplatejimo. Cia buvo dar didesne netvarka. Po skardiniu dezeliu savartynu telksojo riebaus skyscio klanas. Ore tvyrojo nemalonus, stiprus kvapas. I visas puses ejo batu pedsakai, aiskiai isispaude tame lipniame skystyje. Tarp skardiniu, sakytum issluoti is kabinu, riogsojo baltu telegrafo juostu ritiniai, sudraskyti popieriai ir siuksles. Ir vel nusvito zalia rodykle, nukreipdama mane i viduriniasias duris. Uz ju ejo koridorius, toks siauras, kad du zmones vargiai butu jame prasilenke. Sviesa krito is virsutiniu nutaikytu i padange langu su linziniais stiklais. Dar vienos durys, nudazytos baltais ir zaliais kvadrateliais. Jos buvo praviros. Iejau vidun.
Pusrutulio formos kabinoje buvo vienas didelis panoraminis langas, jame sviete ukanotas dangus. Apacioje be garso vilnijo juosvos bangu keteros. Ant sienu kabojo daugybe atviru spinteliu. Jose buvo pilna instrumentu, knygu, stikliniu su pridziuvusiom nuosedom, dulketu termosu. Ant nesvariu grindu stovejo penki ar sesi mechaniski zingsniuojantys staliukai tarp ju keletas subliuskusiu pripuciamu foteliu. Tik vienas su atlasa atkalte buvo pilnas. Jame sedejo nedidukas nu - geibes zmogelis saules nusvilintu veidu. Oda skivytais luposi jam nuo nosies ir skruostikauliu. Supratau, kas jis. Tai buvo Snautas, Gibariano pavaduotojas, kibernetikas. Anuomet keletas jo gana originaliu straipsniu buvo isspausdinta Soliario almanache. Susitikes su juo niekad nebuvau. Jis vilkejo tinklinius marskinius, pro kuriu akutes kysojo zili plokscios krutines gyvaplaukiai, muvejo kitados baltas, bet dabar demetas, per kelius chemikalu sudegintas drobines kelnes su daugybe kiseniu, kaip monterio. Rankoje laike plastmasine kriause, tokia, is kokios geriama kosminiuose laivuose, neturinciuose dirbtines gravitacijos. Jis ziurejo i mane, tarsi apzlibintas akinancios sviesos. Is atsigniauzusiu pirstu iskrito kriause ir soktelejo keliskart it sviedinukas. Is jos isvarvejo truputis skaidraus skyscio. Palengva jo veide neliko ne laso kraujo. Is nustebimo as netekau zado, ir toji nebyli scena tesesi, kolei jo baime kazkokiu nesuprantamu budu persidave man.
Zengiau zingsni. Jis susiguze fotelyje.
— Snautai...— sukuzdejau.
Jis kruptelejo it susertas. Zvelgdamas i mane su neapsakomu pasibjaurejimu, susvogzde:
— Nepazistu taves, nepazistu, ko nori?..
Issiliejes skystis speriai garavo. Uzuodziau alkoholio kvapa. Gere? Yra girtas? Bet kodel jis taip bijo? Tebestovejau kabinos viduryje. Keliai man linko, ausys buvo it vata uzkimstos. Grindys po kojom atrode kazkokios netikros. Uz isgaubto lango stiklo ritmingai vilnijo okeanas.
Snautas nenuleido nuo manes krauju pasruvusiu akiu. Baime is jo veido nyko, bet nenyko neapsakomas pasibjaurejimas.
— Kas tau?..— paklausiau pusbalsiu.— Sergi? .
— Rupiniesi...— tare jis dusliai.— Aha. Rupinies manim, a? Bet kodel manim? Nepazistu taves.
— Kur Gibarianas?—paklausiau.
Sekunde jam uzgniauze kvapa. Akys vel padero, jose kazkas isiziebe ir vel uzgeso.
— Gi... ba,—pralemeno jis.— Ne! ne!!!
Jis eme be garso idiotiskai kikenti, visas kretedamas, paskui staiga nusciuvo.
— Atejai pas Gibariana...?—paklause kone ramiai.— Pas Gibariana? Ka nori su juo padaryti?
Jis ziurejo i mane jau be jokios baimes; jo zodziai, o dar labiau tonas buvo kazkokie izeidziantys, kupini neapykantos.
— Ka tu sakai?..— suvapejau apstulbes.— Kur jis? Snautas nustero:
— Nezinai?..
,,Jis girtas — pagalvojau.— Jis visiskai girtas”. Mane pagavo vis didejantis pyktis. Tiesa sakant, man derejo iseiti, bet pratruko kantrybe.
— Atsipeikek! — surikau.— Is kur galiu zinoti, kur jis, jei tik pries valandele atskridau! Kas tau darosi, Snautai!!!
Jo zandikaulis atsiknojo. Jis vel neteko zado, bet kazkaip kitaip, akys staiga sublizgo. Virpanciomis rankomis isitvere fotelio atramos ir vargais negalais atsistojo, net sanariai sutreskejo.
— Ka?—tare issiblaskes.— Atskridai? Is kur atskridai?
— Is Zemes,— atreziau isiutes.— Gal girdejai tokia? Atrodo, kad ne!
— Is Ze... O dangau... Tai tu —Kelvinas?!
— Taip. Ko taip ziuri? Kas gi cia keisto?
— Nieko,— tare jis, tankiai mirkciodamas akimis.— Nieko. Jis pasitryne kakta.
— Kelvinai, atleisk man. Cia, zinai, nieko, tik man tokia staigmena. Nesitikejau...
— Kaip tai nesitikejai? Juk gavote zinia pries kelis menesius. O Modardas telegrafavo dar siandien, is „Prometejo”...
— Taip. Taip... tikrai, tik matai, cia pas mus sioks toks... balaganas.
— Matau! — atsakiau sausai.— Sunku to nematyti.
Snautas apejo aplinkui mane, tarsi tikrindamas mano skafandra, paprastu paprasciausia, su laidu ir kabeliu raizginiu ant krutines. Kostelejo keliskart. Paliete savo kauleta nosi.
— Gal nori nusimaudyti?.. Tau tas ne prosal — melsvos durys, priesingoj pusej.
— Aciu. Zinau Stoties isplanavima.
— Gal esi alkanas? ..
— Ne. Kur Gibarianas?
Jis priejo prie lango, tarsi neisgirdes mano klausimo. Nusigrezes atrode dar senesnis. Trumpai pakirpti plaukai buvo zili, saules nusvilinta spranda vagojo gilios it randai rauksles. Uz lango zvilgejo didziules keteros bangu, cia pakylanciu, cia nuslugstanciu taip palengva, sakytum okeanas butu emes stingti. Ziurint ten, atrode, kad Stotis nezymiai slenka sonu, tarsi slysdama nuo neregimo pamato. Paskui vel atgauna pusiausvyra ir, taip pat tingiai svirdama, slenka i kita puse. Bet turbut tik taip atrode. Idubose tarp bangu rinkosi kraujo spalvos gleivetu putu plakai. Staiga man eme pykinti sirdi. Griezta „Prometejo” laivo tvarka rodesi man negrazinamai prarasta vertybe.
— Klausyk...— netiketai atsiliepe Snautas.— Tuo tarpu tik as...— Jis nusigreze. Nervingai pasitryne rankas.— Turesi pasitenkinti mano draugyste. Kol kas. Vadink mane Sesku. Pazisti mane tik is fotografijos, bet tai nieko, sitaip visi mane vadina. Cia, matyt, nieko nepadarysi. Beje, turejus tevus su tokiom kosminem aspiracijom, kaip manieji, tiktai Seskas skamba dar siaip taip...
— Kur Gibarianas?—atkakliai paklausiau dar syki. Jis sumirkciojo.
— Man nesmagu, kad taip tave priemiau. Cia... cia ne tik mano kalte. Buvau visiskai uzmirses, cia dejosi tokie dalykai, zinai...
— Ach, tiek to,— atsakiau.— Nekalbekim apie tai. Sakyk, kas atsitiko Gibarianui? Nera jo Stotyje? Isskrido kur?
— Ne,—atsake Snautas, zvelgdamas i kerte, kur gulejo kabelio rites.— Niekur neisskrido. Ir neisskris. Kaip tik del to... beje...
— Ka?— paklausiau as. Mano ausys vis dar buvo uzgultos ir atrode, kad prasciau girdziu.— Ka tai reiskia? Kur jis?
— Juk jau zinai,— tare Snautas visai kitu balsu.
Jis taip saltai ziurejo man i akis, kad net kunas pagaugais nuejo. Gal jis ir buvo girtas, bet zinojo, ka sakas.
— Bet juk neatsitiko? . .
— Atsitiko.
— Nelaimingas ivykis?
Jis linktelejo galva. Jis ne tik patvirtino, jis drauge ir aprobavo mano reakcija.
— Kada?
— Siandien austant.
Keista, si zinia manes nesukrete. Visas tas trumpas pasikeitimas lakoniskais klausimais ir atsakymais veikiau nuramino mane savo realumu. Man rodesi, kad jau suprantu lig siol nesuvokiama jo elgesi.
— Kaip tai atsitiko?
— Persirenk, susitvarkyk daiktus ir grizk cia... uz... sakysim, uz valandos.
Svyravau.
— Gerai.
