— Luktelk,— tare Snautas, kai as pasukau i duris. Jis ziurejo i mane kazkaip ypatingai. Maciau, kad tas, ka nori pasakyti, nepraeina jam pro lupas.
— Mes buvom trise ir dabar, su tavim, vel esame trise. Pazisti Sartoriju?
— Taip, kaip ir tave, is fotografijos.
— Jis dabar laboratorijoje virsuje ir nemanau, kad iseitu is ten pries nakti, bet... siaip ar taip, atpazinsi ji. Jeigu pamatytumei ka kita, supranti, ne mane ir ne Sartoriju, supranti, tai...
— Tai ka?
Man rodesi, kad sapnuoju. Jis sedejo fotelyje juodu, krauju blizganciu po zema saule bangu fone, nuleides galva, kaip pirmiau, ir zvelge i sali, i susukto kabelio rites.
— Tai... nedaryk nieko.
— Ka galiu pamatyti? Smekla?!—surikau.
— Suprantu. Manai, kad isprotejau. Ne. Neisprotejau. Nemoku tau to pasakyti kitaip... Kol kas. Beje, galbut... nieko neatsitiks. Siaip ar taip, atsimink. Ispejau tave.
— Kodel? Apie ka kalbi?
— Valdykis,— atkakliai vare jis savo.— Elkis, tarytum... buk pasiruoses viskam. Tas neimanoma, zinau. Ir vis delto pabandyk. Tai vienintele iseitis. Kitos nera.
— Bet KA pamatysiu?!!—kone suklykiau as. Mane pagavo baisus noras griebti ji uz peciu ir papurtyti kaip reikiant, kad nesedetu taip, ismeiges akis i kerte, iskamuotu saules nusvilintu veidu, spauste spausdamas kiekviena zodi. As vos valdziausi.
— Nezinau. Tam tikra prasme tas priklauso nuo taves.
— Haliucinacijos?
— Ne. Tai — realu. Ne... atakuok. Atmink.
— Ka tu kalbi?! —tariau nesavu balsu. — Cia ne Zeme.
— Politerija? Betgi juk tat visai nepanasu i zmones!—susukau as. Nezinojau, kaip isjudinti ji is sito uzsimirsimo; jis vis tebeziurejo kazkur i tustuma, ir, rodesi, mato joje beprasmybe, stingdancia krauja gyslose.
— Todel ir yra taip baisu,— tare jis tyliai.— Atsimink: saugokis!
— Kas atsitiko Gibarianui? Jis neatsake.
— Ka daro Sartorijus?
— Ateik uz valandos.
As apsisukau ir isejau. Verdamas duris, pazvelgiau i Snauta dar syki. Jis sedejo, uzsidenges rankomis veida, nedidukas, susiguzes, demetom kelnem. Tik dabar pastebejau, kad abieju jo ranku riesai apkepe krauju.
SOLIARIECIAI
Vamzdinis koridorius buvo tuscias. As pastovejau valandele klausydamasis pries uzdaras duris. Sienu, matyt, buta plonu, girdejosi, kaip lauke virkauja vejas. Ant duru ikypai kabojo atsainia ranka prilipintas pleistro lopas su uzrasu piestuku ,,Zmogus”. Ziurejau i ta neaiskiai iskeverzota zodi. Buvau benoris grizti pas Snauta, bet supratau, kad tai neimanoma.
Absurdiskas ispejimas tebeskambejo man ausyse. Pasijudinau, ir pecius nusvarino nepakenciamas skafandro svoris. Tyliai, tarsi nesamoningai slepdamasis nuo neregimo stebetojo, grizau i apskrita kamera su penkiom durim. Ant ju kabojo lenteles: ,,Dr. Gibarianas”, ,,Dr. Snautas”, ,,Dr. Sartorijus”. Ant ketvirtuju lenteles nebuvo. Kiek paabejojes, lengvai paspaudziau rankena. Durims palengva veriantis, man beveik tikrai pasirode, jog kambaryje kazko esama. Iejau vidun.
Nebuvo nieko. Toks pat tik mazelesnis isgaubtas langas zvelge i okeana, kuris cia, sauleje, riebiai blizgejo, tarsi nuo bangu butu varvejusi raudona alyva. Purpuriniai atspindziai buvo uztvinde visa kambari, panasu i garlaivio kajute. Vienoje puseje stovejo lentynos su knygomis, tarp ju vertikaliai pritvirtinta prie sienos lova, kitoje puseje buvo pilna spinteliu. Tarp ju kabojo nikeliniuose remeliuose juostomis suklijuotos planetos nuotraukos, metaliniuose laikikliuose vata uzkamsytos kolbos ir megintuveliai. Palangej riogsojo dvi eiles baltu emaliuotu deziu, tarp ju tegalejai praeiti vargais negalais. Kai kuriu dangciai buvo atvozti; viduj matesi daugybe irankiu, plastikiniu zarnu. Abiejose kambario kertese — ciaupai, orinis keltuvas, saldymo irenginiai. Ant grindu stovejo mikroskopas, jam jau nebebuvo vietos ant didelio stalo prie lango.
As atsigreziau ir prie pat ieinamuju duru pamaciau lubas siekiancia pravira spinta, pilna kombinezonu, darbo ir apsauginiu prijuosciu, lentynose — baltinius, priesspinduliniu batu auluose blizgejo aliuminiai kilnojamuju deguonies aparatu balionai. Du aparatai drauge su kaukemis kabojo ant pakeltos lovos atramos. Visur viespatavo toks pat, tarsi paskubom aptvarkytas chaosas.
Itraukiau oro ir uzuodziau silpna cheminiu reagentu kvapa, atsiduodanti kazkuo astriu — argi tai butu chloras? Nejucia paieskojau akimis palubes kertese ventiliacijos groteliu. Prilipdytos prie ju remeliu popieriaus juosteles is leto pleveno, rodydamos, kad kompresoriai veikia, palaikydami normalia oro cirkuliacija. Sunesiojau knygas, aparatus ir irankius nuo dvieju kedziu i kampus, sukaisiojau juos kur pakliuvo, ir aplink lova tarp spintos ir lentynu pasidare siek tiek tuscios erdves. Prisitraukiau pakaba, ketindamas pakabinti ant jos skafandra, ir jau suemiau uztrauktukus, bet tuoj pat juos paleidau. Kazkodel negalejau ryztis nusimesti skafandra, tarsi del to tapciau beginklis. Dar karta apzvelgiau visa kambari, patikrinau, ar durys gerai uztrenktos, o kadangi spynos nebuvo, kiek padvejojes, pristumiau prie ju dvi sunkiausias dezes. Sitaip provizoriskai uzsibarikadaves, trim truktelejimais issivadavau is savo sunkaus girgzdancio apvalkalo. Siauras veidrodis spintos viduje atspindejo dali kambario. Akies kampu isvydau, kad ten kazkas sujudejo, pasokau, bet tai buvo mano paties atspindys. Triko po skafandru buvo permerktas prakaito. Nusimeciau ji ir stumtelejau spinta. Ji pasislinko i sona, ir uz jos nisoje sublizgejo miniatiurinio vonios kambario sienos. Ant grindu, po dusu gulejo didoka plokscia kasete. Sunkiai inesiau ja i kambari. Kai staciau ant grindu, virselis atsoko lyg ant spyruokliu, ir as pamaciau pertvaras, prigrustas keistu daiktu: deze buvo pilna baisiai subjaurintu, bet kaip is tamsaus metalo nudrebtu irankiu, truputi panasiu i tuos, kurie gulejo spintelese. Visi buvo nevartotini, beformiai, susisuke, aptirpe, tarsi is gaisro isnesti. Keisciausia, kad taip pat sudarkytos buvo net keramikines, praktiskai nesilydancios rankenos. Ne vienoje laboratorijos krosnyje negalima pasiekti ju lydymosi temperaturos — nebent atominio katilo viduje. As isemiau is savo kabancio skafandro kisenes maza spindulini indikatoriu, taciau, kai prikisau ji prie nuolauzu, juodas cilindriukas tylejo.
As tevilkejau glaudemis ir tinkliniais marskineliais. Numeciau juos ant grindu kaip kokius skudurus ir nuogas sokau po dusu. Vandens plakamas, kiek atsigavau. Sukiojausi po karstom, smarkiom ciurkslem, masazavau kuna, prunksciau, viska dariau kazkaip perdetai, tarsi noredamas iskratyti is saves visa ta koktu, itarimus kelianti netikruma, kuris viespatavo Stotyje. Susiradau spintoje lengva treninga, kuri galima vilketi ir po skafandru, susikisau i jo kisenes visa savo kuklia manta. Tarp uzrasu knygeles puslapiu uzciuopiau kazka kieta, tai buvo nezinia kaip ten atsirades mano buto Zemeje raktas. Pasukiojau ji rankoje, nezinodamas, ka su juo veikti, paskui padejau ant stalo. Man dingtelejo, kad butu neprosal tureti koki ginkla. Zinoma, universalus piestukams drozti peiliukas cia netiko, taciau nieko kito as neturejau, mano busena buvo dar ne tokia, kad imciau ieskoti spinduliu svaidytojo ar ko panasaus. Atsisedau ant metalines kedutes vidury tuscios erdves, atokiai nuo visu daiktu. Norejau pabuti pats vienas. Su pasitenkinimu pamaciau, kad laiko turiu daugiau nei pusvalandi. Ka gi, tokia jau mano prigimtis — skrupulingai vykdyti visus, tiek svarbius, tiek menkus isipareigojimus. Dvidesimt - keturvalandinio laikrodzio ciferblato rodykles rode septinta valanda. Saule leidosi. Septinta valanda vietos laiku, vadinasi, dvidesimta „Prometejo” laiku. Modardo ekranuose Soliaris jau tikriausiai bus sumazejes ligi kibirksties dydzio ir niekuo nesiskiria nuo zvaigzdziu. Bet ka gi man gali rupeti ,,Prometejas”? As uzsimerkiau. Buvo tylu tylu, tik vienodais laiko tarpais traskejo vamzdziai. Vonios kambaryje tyliai lasnojo vanduo, caksedamas i koklius.
Gibarianas nebegyvas. Jei gerai supratau, ka kalbejo Snautas, tai nuo jo mirties tepraejo keliolika valandu. Kur dejo jo palaikus? Ar palaidojo? Tiesa, sioje planetoje to padaryti negalima. Galvojau apie tai ilgokai, tarsi velionio likimas butu buves svarbiausias dalykas. Susizgribes, kokie beprasmiski sitie svarstymai, atsistojau ir emiau vaikscioti po kambari, paspirdamas koja netvarkingai ismetytas knygas, kazkoki maza, tuscia lauko krepsi, pasilenkiau ir pakeliau ji. Buvo ne tuscias. Viduje radau tamsaus stiklo buteli, toki lengva, tarsi is popieriaus ispusta. Pazvelgiau per ji pro langa, i niuriai raudonuojancia, murzinu uku aptraukta saulelydzio sviesa. Kas man darosi? Kodel domiuosi visokiais niekais, bet kokia i rankas pakliuvusia smulkmena?
Kruptelejau, nes uzsidege sviesa. Aisku, fotoelemento reakcija i uzstojusias sutemas. Neramiai laukiau
