megstantis savo darba, uzdirbantis pinigu ir besitikintis uzdirbti dar daugiau, isimylejes ir susizadejes, turetu nusizudyti — pusiau nusizudyti?
Jei neisgydomas ligonis, kuriam vis vien teks mirti, tikisi, kad sekancios kartos gydytojai gales jam padeti, ir jei turi pinigu apsimoketi uz suletinta animacija, kol medicina ras vaistu jo ligai pagydyti, tada saltasis miegas — logiskas zingsnis. Arba jei zmogus troksta nukeliauti i Marsa ir, iskirpes viena karta is savo asmeninio filmo juostos, tikisi nusipirkti bilieta — ir tai turbut logiska. Girdejau, kad viena aukstuomenes pora susituoke ir tiesiai is registracijos rumu nukako i Vakaru draudimo kompanijos prieglobsti miegoti, pasiskelbe miegosia tol, kol bus galima praleisti medaus menesi tarpplanetiniame laineryje... Nors as itariu, kad tai draudimo kompanijos sumanytas reklaminis triukas ir kad porele, pakeitusi pavardes, smurkstelejo lauk pro uzpakalines duris. Nelabai panasu i tiesa, kad jaunieji butu linke praleisti vestuviu nakti uzsaldyti tarsi makreles.
Galima dar paprasciausiai susivilioti praktine nauda; draudimo kompanijos pabrezia: miegodamas — dirbk. Gulek sau ramiai ir lauk, kol tavo santaupos isaugs i solidzia suma. Jei tau penkiasdesimt penkeri, o kapitalo, kuri turi atsistatydines, procentai sudaro du simtus per menesi, kodel nepamiegojus keliolika metu — prabusi vis dar penkiasdesimt penkeriu ir gausi tukstanti per menesi. Nekalbant jau apie tai, kad isvysi nuostabu nauja pasauli, kuriame galbut busi sveikesnis ir ilgiau naudosies savo menesiniu tukstanciu. Stai sis punktas tikrai skatina susimastyti, ir kiekviena kompanija demonstruoja skaicius, nenugincijamai teigiancius, kad butent jos, o ne kurios kitos kompanijos kredito akcijos per trumpiausia laika daugiausiai pelno. “Miegodamas — dirbk!”
Manes tai visai neviliojo. Man dar nebuvo sukake penkiasdesimt penkeriu, neketinau atsistatydinti, ir tukstantis devyni simtai septyniasdesimtieji metai neatrode tokie jau blogi.
Tikriau — taip buvo dar neseniai. O dabar as atstatydintas, patinka man tai ar ne (visai ne), ir uzuot dziaugesis medaus menesiu, sedziu antros rusies bare ir vien del anestezijos geriu skotiska viski: salia manes — ne zmona, o apdraskytas, turintis neurotiska polinki i imbierine gira katinas; o kai del dabarties, tai galeciau iskeisti ja i deze dzino, o paskui sukulti visus butelius. Bet as anaiptol nebankrutaves.
Kystelejau ranka i kisene, issiemiau voka ir pazvelgiau vidun. Ten buvo du popieriai. Vienas — patvirtintas cekis sumai, kokios anksciau dar nesu turejes, kitas — “Tarnaites” susivienijimo akciju paketo sertifikatas. Abu lapai atrode nelabai tvarkingai — nesiojausi juos nuo tos akimirkos, kai buvo man iteikti.
Kodel ne?
Kodel neuzmigus ir visko neuzmirsus? Vis geriau, negu stoti i svetimsaliu legiona, ir zmoniskiau, negu zudytis, be to, as visam laikui atsikratyciau ivykiu ir asmenu, del kuriu mano gyvenimas nuejo suniui ant uodegos. Tai kodel ne?
Praturteti ne taip jau trokstu. Kaipgi, skaiciau Velso “Prabudima”, ir ne tada, kai kompanijos eme dalinti sia knyga nemokamai, bet anksciau, kai “Prabudimas” buvo siaip vienas is daugelio klasikiniu romanu; zinau, ko verti procentu procentai ir akciju kilimas. Bet abejoju, ar man uzteks pinigu ir saltajam miegui apmoketi, ir pakankamam pradiniam kapitalui palikti. Labiau vilioja kitas argumentas: ciucialiulia, o kai prabusi, pasaulis bus kitoks. Gal daug geresnis, kaip tikina draudimo kompanijos... O gal blogesnis. Bet butinai kitoks.
Vienas svarbus pasikeitimas garantuotas: galiu snausti tol, kol pasaulyje nebebus Belos Darkin — ir Mailso Dzentrio taipogi, bet svarbiausia — Belos. Jei Bela butu mirusi, palaidota, as istengciau uzmirsti — uzmirsti, ka ji man padare, istrinti ja is atminties... Ir nereiketu kankintis, zinant, kad ji netoli, vos uz keleto myliu.
Taigi, kiek reiketu laiko? Belai dvidesimt' treji, bent jau pati taip sako (menu, ji karta netycia prasitare prisimenanti Ruzvelto prezidentavimo laikus). Siaip ar taip, Belai ne daugiau trisdesimties. Jei ismiegociau septyniasdesimt metu, man prabudus, Belai jau butu parasytas nekrologas. Na, del tikrumo imkim septyniasdesimt penkerius metus.
Paskui prisiminiau, kaip verzliai vystosi geriatrija; girdejau sneku apie galima “normalu” amziu — simta dvidesimt metu. Tai gal teks miegoti simta metu? Kazin ar bent viena kompanija apsiims ka uzmigdyti tokiam ilgam laikui.
Ir tada mieloji skotisko viskio dvasia ikvepe man velnioniska minti. Visai nebutina laukti Belos mirties, gana — daugiau nei gana, tai pats tikriausias kerstas moteriai — islikti jaunam, kai ji jau sene. Kokiu trisdesimties metu kaip tik pakaks — atsiskaitysim, kad geriau ne nereikia.
Ant rankos pajutau svelnia tarsi snaige letenele:
— Daarrr! — pareikalavo Pitas.
— Besotis,— pasakiau jam ir vel pripyliau i lekste giros. Jis dekodamas mandagiai luktelejo, paskui eme lakti. Bet saldi mano piktadarisku minciu gija nutruko. Kur deti Pita?
Katinas — ne suo, jo niekam neatiduosi; kates to nepakencia.
Kartais seimininkams issikrauscius kate lieka namuose, kur isaugo, bet Pitas ne toks: nuo to laiko, kai pries devynerius metus Pitas buvo atskirtas nuo motinos, vienintelis pastovus dalykas kintanciame pasaulyje jam buvau as... As net armijoje tarnaudamas isigudrinau laikyti ji netoliese, o tam, patikekit, reikia neeiliniu sugebejimu.
Katino sveikata puiki, ir neatrodo, kad ji galetu suslubuoti, nors visas Pito kunas skersai isilgai randuotas. Jei tik jis atsikratytu iprocio dreksti vien is desines, dar bent penkerius metus neturetu sau lygiu kautynese ir setu palikuonis.
Galeciau sumoketi, kad jis butu laikomas narve ir priziurimas, kol nugais (neimanoma!), arba uzchloroformuoti (taip pat neimanoma),— arba palikti ji likimo valiai. Stai taip iseina su katemis — arba vilk karta uzsikrauta kryzeli, arba apleisk vargsa padareli, palik ji sulauketi, sutrypk jo tikejima amzinuoju teisingumu.
Taip, kaip Bela sutrype manaji.
Taigi, mielasis Deni, mesk visa tai is galvos. Nors tavo gyvenimas suluzusio skatiko nebevertas, tai anaiptol neatleidzia taves nuo isipareigojimu siam baisiai islepintam katinui.
Ta akimirka. kai isisamoninau sita filosofine tiesa, Pitas suciaudejo, nes jam i nosi pakliuvo burbuliuku.
— I sveikata,— pasakiau. — Ir ko taip skubi lakti?
Pitas nekreipe demesio. Prie stalo katinas elgiasi daug geriau uz mane, ir pats tai zino. Musu padavejas stoviniavo prie kasos, snekuciuodamasis su kasininku. Pietu metas baige si, lankytoju buvo nedaug, ir tie patys sedejo prie baro. Kai pasakiau Pitui “i sveikata”, padavejas zvilgtelejo i virsu ir kazka burbtelejo kasininkui. Abu suziuro i mus, po to kasininkas pakele baro uztvara ir eme eiti artyn. Tyliai pasakiau:
— Pitai, patrulis.
Katinas apsidaire ir nere i krepsi, as suskleidziau krepsio krastus. Priejes kasininkas remdamasis i stala greit apzvelge visas kedes kabinoje.
— Atleiskite, drauguzi,— grieztai tare jis,— bet katina teks isprasyti.
— Koki katina?
— Kuri serete is tos lekstes.
— Nematau jokio katino.
Dabar jis pasilenke, paziurejo po stalu ir pareiske:
— Katinas krepsyje. As masliai pasakiau:
— Krepsys? Katinas? Mielas drauge, man rodos, jus svaistotes nepagarbiais issireiskimais.
— Negudraukit. Krepsyje yra katinas. Atidenkit krepsi.
— Kur orderis kratai?
