— Meldziamasis! — jis apsidaire pribloksto zmogaus zvilgsniu,— musu kompanija nepazeidineja morales normu.
— Jus norite pasakyti, kad Vidurio Slenis jas pazeidineja?
— Ne as, o jus taip pasakete. Misteri Deivi, nenoriu jusu prievartauti...
— Ir nepavyktu.
— ... Bet palyginkite abieju kompaniju sutarciu pavyzdzius. Paziurekite, ka siulome — ir istesime — mes, ir ka gali — bent sakosi gali pasiulyti — jie.
Administratorius vel apsidaire ir palinko artyn:
— Netureciau to sakyti,— ir, tikiuosi, jus niekam neprasitarsit,— bet jie net nenaudoja standartiniu registracijos korteliu.
— Bet gal sudaro klientui palankesnes salygas?
— Kaip? Brangusis misteri Deivi, priaugusius procentus mes atiduodame iki paskutinio cento. To reikalauja musu taisykles... O Vidurio Slenio kompanija — akcininkai.
— Matyt, reikes nusipirkti tu... Ne, misteri Pauelai, mes veltui gaistam laika. Ar Abipusio draudimo kompanija priims mano biciuli? Ar nepriims? Jei ne, as turbut jau per ilgai cia uzsisedejau?
— Jus norite pasakyti, kad uzmokesite uz to sutverimo hipotermini islaikyma?
— As noriu pasakyti, kad mes abu ketiname uzmigti ilguoju miegu. Ir nevadinkit jo “tuo sutverimu”, jo vardas — Petronijus.
— Atleiskit. Suformuluosiu klausima kitaip. Jus pasirenges sumoketi uz abieju, jusu ir... ir Petronijaus prieziura musu, prieglobstyje?
— Taip. Tik antra saskaita neturi buti standartine. Sumokesiu, aisku, daugiau, negu nustatyta, bet galit mus abu sutalpinti viename karste; juk nereikalausit, kad uz Pita mokeciau tiek pat, kiek uz zmogu.
— Tai labai neiprasta.
— Savaime aisku. Bet del kainos pasideresim veliau... Arba as deresiuos su Vidurio Slenio kompanija. O dabar man terupi, ar jus galit patenkinti mano prasyma.
— Eee...— pabarbeno pirstais i stala misteris Pauelas,— valandele.
Pakeles rageli, tare:
— Oupeli, sujunkit mane su daktaru Berkvistu. Pokalbio neisgirdau, nes administratorius ijunge garso blokuote, bet netrukus jis padejo rageli ir nusisypsojo tarsi isgirdes apie turtingo dedes mirti.
— Galiu pradziuginti, sere! Buvau uzmirses ta fakta, kad pirmi sekmingi eksperimentai buvo atlikti kaip tik su katemis. Technologija ir kritiniai faktoriai tiksliai nustatyti. Tiesa sakant, Karinio juru laivyno moksliniu tyrimu laboratorijoje Anapolyje jau daugiau kaip dvidesimt metu hipotermoje laikoma gyva kate.
Ir dar vienas puikus technikos tobulumo irodymas: daugiau nei dvejus metus gyvuleli priziurejo vien automatai. O kate gyva, nepasenusi. Kaip ir jus nepasensit, sere, per visa ta laikotarpi, kuriam nuspresit atsiduoti musu kompanijos globai.
Jau maniau, kad ims zegnotis.
— Gerai, gerai, dabar galime pereiti prie smulkmenu. Reike jo aptarti keturis punktus: pirma — uzmokestis uz musu prieziura , kol ziemosime; antra — kiek laiko zadame miegoti; trecia — kaip investuoti mano kapitala, kai busiu uzsaldytas; ketvirta — ka daryti, jei iseisiu is rikiuotes ir nebeprabusiu.
Galiausiai pasirinkau dutukstantuosius metus — grazus apskritas skaicius, ir temiegosiu trisdesimt metu. Bijojau, kad veliau prabudes galiu visai nebesusigaudyti. Per pastaruosius trisdesimt metu (tiek esu nugyvenes) ivyke pasikeitimai ka nori priblokstu — du globaliniai karai, tuzinas smulkesniu tarptautiniu pestyniu, Didzioji panika, dirbtiniai palydovai, perejimas prie atomines energijos — ka cia kalbeti, mano vaikystes laikais net multimorfu nebuvo.
Gal ir dutukstantieji musu eros metai pasirodys keisti. Bet jei prabusiu anksciau, Bela gali nespeti pasipuosti raukslemis ir raukslelemis.
Kai reike jo apsispresti del turto investavimo, apie valstybines obligacijas ir kitus tradicinius budus net negalvojau: infliacija igimta musu finansinei sistemai. Nutariau pasilikti “Tarnaites” akcijas, o uz grynus nusipirkti kitu pramoniniu akciju; ypatinga demesi skyriau sakoms, kurios, mano manymu, turetu augti. Pavyzdziui, automatizacija. Dar pasirinkau San Francisko trasu firma, kuri dare bandymus su mielemis ir valgomais dumbliais; zmoniu kasmet vis daugiau, taigi kepsniai tikrai neatpigs. Likuti pasiuliau kompanijos kredito fondui.
Bet sunkiausia nuspresti, ka daryti, jei mirsiu nepabudes. Kompanija tvirtina: maziausia septyni is desimties uzsaldytu zmoniu gali islikti gyvi trisdesimt metu. Kompanija nenukentes jokiu atveju. Sansai nelygus — as to ir nesitikejau: saziningai losiant, birza nuostoliu neturi. Vien sukciai, maustantys geltonsnapius, sakosi sudara partneriui idealias salygas, o draudimas — legalizuotas losimas. Seniausiai, garbiausiai pasaulio draudimo firmai, Londono Loidams, nera ko bijoti — Loidu partneriams viskas i nauda. Bet neverta tiketis ypac geru salygu: kazkas juk turi moketi siuvejams uz Musu Misterio Pauelo kostiumus.
Nusprendziau: mano mirties atveju viskas iki paskutinio cento atiteks kompanijos kredito fondui. Ponas Pauelas panoro mane isbuciuoti, o as suabejojau tu “septyniu is desimties” atveju tikimybe. Bet sprendimo nepakeiciau, nes sitaip paveldesiu (jei nemirsiu) visu kitu, sudariusiu tokias pat sutartis, turta (jei tie kiti mirs). Rusiska rulete — gyvieji susizeria banka... O kompanijai, kaip jau iprasta, atitenka procentai. priklausa losimo namu savininkui.
Pasirinkau lyg ir naudingiausias salygas, bet nezinau, ar nesuklydau: misteris Pauelas mane pamilo tarsi krupje pienburni, vis suzaidzianti “zero”. Baigdamas tvarkyti finansinius reikalus, jis jau kuo nuolaidziausiai ziurejo i Pita: sulygome del penkiolikos procentu zmogaus uzsaldymo kainos uz Pito hibernacija ir suraseme atskira sutarti.
Truko dar teismo leidimo ir sveikatos patikrinimo. Del pastarojo nesijaudinau: nujauciau, kad mano pasirinktomis salygomis kompanija mane priglobs net maru mirstanti. Bet bijojau, kad susitarti su teiseju bus nelengva. Taip ir turi buti— juk zmogus, miegantis saltuoju miegu, juridiskai visiskai neveiksnus — gyvas, bet bejegis.
O bijojau visai be reikalo. Musu Misteris Pauelas turejo devyniolika ivairiu dokumentu, visu po keturis egzempliorius. Pasirasinejau, kol nutirpo pirstai; man beeinant pasitikrinti sveikatos, pasiuntinys su visais tais popieriais begte isbego pro duris — as pats teisejo net nepamaciau.
Patikrinimas buvo nuobodus, niekuo nesiskiriantis nuo kitu, jei neminesim vieno dalyko. Baigdamas apziurineti, gydytojas grieztai pazvelge man i akis ir paklause:
— Tamstyte jau seniai sitaip laki?
— Laku?
— Laki.
