mazas tankeris. Be to, turime sesiolika lektuvu, keturi ju sraigtiniai, ir tris helikopterius. Taciau nebeturime nei benzino, nei dyzelinio kuro. Gal galite parduoti mums degalu? Svarbiausia, su pristatymu i vieta!
— Apie joki pardavima negali buti ne kalbos, — atsiliepe mano dede. — Padeti jums — pati elementariausia musu pareiga. Svarbiausia problema — transportas. Turime tiktai viena laiva, „Temerera”, o jis siam tikslui per menkas.
— O „Konkerano” korpusas? — paklausiau. — Man regis, jis dar pasitarnaus. Be to, yra barzos, jeigu jas galima pritaikyti kuro gabenimui. Ka pasakysite jus? — kreipiausi i musu inzinierius.
Etranzas kiek pamaste, paskui prabilo:
— Cisternu gamyba truks nuo desimties iki dvylikos dienu. Maziausiai tiek pat — specialios priesgaisrines irangos gamyba. Taigi, menuo. Dvi desimties metru ilgio, triju plocio ir dvieju aukscio cisternos — is viso simtas dvidesimt tukstanciu litru: sesiasdesimt tonu benzino ir sesiasdesimt tonu dyzelinio kuro.
— Verciau daugiau dyzelino ir maziau benzino, — isiterpe Dzeinsas.
— Imanoma. Kiek kuro turime atsargoje?
— Sesis milijonus litru, — atsakiau. — Visi rezervuarai sklidini, todel pristabdziau gavyba.
— Koks atstumas nuo Port Leono iki Naujojo Vasingtono?
— Mazdaug keturi su puse tukstancio kilometru.
— Taip, bet cia nosies tiesumu, per atvira vandenyna, — patikslinau.
Dede kreipesi i Dzeinsa:
— Jeigu mes patikesime jums „Temerera” ir savo igula, ar istengsite nuplukdyti laiva iki amerikieciu salos?
— Uz tai atsakau savo galva. Jusu mazasis laivas tiesiog nuostabus!
— Gerai, surizikuosime.
Po menesio „Temereras” isplauke, is paskos buksyru tempdamas barza su simtu keturiasdesimt penkiais tukstanciais litru kuro. Kaip veliau man pasakojo Miselis, kelione buvo stebetinai rami: nei audru, nei „kalmaru”, nei jokiu kitokiu juros pabaisu.
Naujasis Vasingtonas — vos virsum vandens iskilusi lyguma su dviem pakrantes kalvom, ant kuriu grudosi namai. Atvykelius sutiko visokiausiu pabuklu salvemis. Miestas, issidestes prie pat vandens, buvo papuostas veliavomis. Kreiserio orkestras sugrojo Jungtiniu Valstiju himna. Paskui, skambant „Marselietei”, mazasis „Temereras” su savo barza iplauke i uosta. Juru laivyno karininkai nulydejo laiveli nustebusiais zvilgsniais. Dyzelini kura issyk perpumpavo i Argentinos tankerio bakus, ir sis nedelsdamas pakele inkara gi benzina sunkvezimiais isgabeno i aerouosta.
Naujojo Vasingtono prezidentas Linkolnas Donaldsonas iskilmingai prieme Miseli. Paskui prancuzai pakviete ji i „Siurkufa”. Kai karininkai ir jureiviai suzinojo, jog veikiai gales pamatyti Prancuzijos gabaleli, ju dziaugsmui nebuvo galo!
Naujojo Vasingtono gyventojams prasidejo itempto darbo metas: noredami demontuoti ir sukrauti i laivus viska, ka dar galima buvo isgelbeti, zmones nesudedami ranku triuse nuo ausros iki ausros. Paskui sugrizo tankeris, ir pirmasis karavanas — „Siurku— fas”, norvegu krovinvezys bei du eskadriniai minininkai, gabenantys minias zmoniu bei iranga, — isplauke i zemyna.
Miselis perspejo mane per radija. Atsakydamas pranesiau, jog mes tuo tarpu susitareme su Vzliku, kuris po „uosvio” mirties tapo vyriausiuoju genties vadu. Ssvisai uzleido amerikieciams teritorija, kuri, tiesa sakant, priklause juodiesiems ssvisams, arba slvi— pams, ir dali savo zemiu tarp Dronos bei Nepazintuju kalnu. Be to, issiderejau koridoriu palei visa Dordone iki pat ziociu, kur ketinome statyti Vakaru Uosta. Kol vyko derybos, prancuzai taip pat nesedejo be darbo. Kalnu papedeje stateme amerikieciams namus — toje zemeje, kuri isties priklause raudoniesiems ssvisams, daugiausiai kitoje Dronos puseje, kaip tik priesais mazyti musu posta vadinama Chromu.
Ir stai pasirode pirmasis karavanas. Stebetojai is posto Dronos ziotyse pranese apie ji anksti ryte, kai laivai tik artinosi prie kranto. Krovininis laivas ir „Siurkufas” del pernelyg dideles gramzdos ismete inkarus pacioje Dronoje, o eskadriniai minininkai nuplauke Izeliu. Toliau amerikieciai trauke didziuliu stambiu valciu karavanu. Nubuksyravome persikelelius i naujasias ju valdas. Buvo nuspresta, jog kol kas amerikieciai tenkinsis raudonuju ssvisu zememis, o slvipu zemiu uzkariavima atides geresniems laikams — butent todel, kad uz ta zeme prisieitu kovoti.
Miselis parskrido lektuvu, netrukus pasirode ir septintasis, paskutinysis, karavanas. Iki to meto sala beveik visiskai paskendo, taciau Naujojoje Amerikoje jau isaugo septyniu kaimu miestelis, o laukuose subrendo pirmasis derlius. Naujajame Nju Vasingtone, kaip juokais ji pramine amerikieciai, gyveno apie penkis tukstancius zmoniu.
Naujosios Prancuzijos gyventoju skaicius taip pat isaugo — prie musu prisidejo sesi simtai „Siurkufo” jureiviu ir sesiasdesimt argentinieciu, panorusiu gyventi „lotyniskoje salyje”. Be to, prisijunge ir penkiasdesimt Kanados prancuzu. Is pradziu juos atbaide musu kolektyvinis ukis, nors jis aprepe tik pramones imones, bet veikiai kanadieciai isitikino, kad niekas jiems nekliudo vaikscioti i baznycia — jeigu taip norisi.
Norvegai (issyk po katastrofos jie isgelbejo skestancio norvegu lainerio keleivius, ir dabar skandinavu buvo apie pustrecio simto) paprase skirti jiems dali musu teritorijos prie Dordones ziociu. Mes nepriestaravome, ir toje vietoje netruko isaugti zvejybos uostas.
Is tiesu joks grieztas pasidalijimas neegzistavo, ir misrios santuokos tapo iprastu reiskiniu. Laimei, amerikieciu moteru buvo kur kas daugiau nei vyru, ir didziuma musu jureiviu susituoke dar Senajame Nju Vasingtone. Prabegus metams po Didziojo Zygio, man gime sunus Bernaras, o Miselis vede septyniolikmete grazuole — norvege Inga Unset, krovininio norvegu laivo kapitono dukra.
Padejome amerikieciams statyti gamyklas. Jie savo ruoztu atidave mums dali savo stakliu bei keturis lektuvus. Drauge su dviem amerikieciu kolegomis ju teritorijoje, taciau jau slvipu zemese, aptikau nemenkus naftos klodus. O dar po penketo metu mes apsijungeme i Telo Respubliku Sajunga. Bet iki tol dar teko atsikariauti zemes is slvipu. Ir buvo akimirka, kai vos neprasidejo karas su amerikieciais, kai visu musu likimas kybojo ant plauko.
Slvipai pirmieji pradejo priesiskus veiksmus. Karta vakare simtas ju kariu netiketai uzpuole maza amerikieciu posta ir nukove desimt zmoniu is dvylikos. Dviems amerikieciams pavyko pasprukti automasina. Kai sia naujiena suzinojo vadovybe, i ora pakilo du lektuvai, taciau zudiku rasti nepavyko: stepes istustejo, o neperzvelgiami miskai uzeme pernelyg didelius plotus. Amerikieciai apginklavo kolona, patyre didziulius nuostolius ir grizo nieko nepese. Tuomet jie kreipesi pagalbos i mus, jau patyrusius siu zemiu gyventojus, ir i musu sajungininkus ssvisus.
Sunku butu isivaizduoti keistesni kara ir pasakiskesne kariau na! Centre sunkvezimiais riedejome mes ir amerikieciai, virsum galvu sukiojosi keturi lektuvai, priesaky skrido zvalgybinis malunsparnis, o aplink suoliavo kito pasaulio butybes, apsiginklavusios lankais ir strelemis!
Kampanija buvo sunki, neapsiejome be nuostoliu. Greit sumoje, kad eiliniame musyje issyk bus sumusti, slvipai eme niokoti pasienio rajonus, nuodyti saltinius bei sulinius, puldineti Naujaja Amerika, ssvisu zemes ir netgi Naujaja Prancuzija, skverbdamiesi i ja per kalnus.
Eskadriniai minininkai apsaude du slvipu pakrantes kaimus. Lektuvai aptiko ir subombardavo kelias gyvenvietes. Bet visa tai neatnese trokstamos pergales. Tik tada, kai nusigavome i priesiska teritorija perzengdami net busimas Naujosios Amerikos sienas, slvipai nusprende, jog ismuse lemiamos kovos valanda.
Austant musu stovykla is visu pusiu atakavo daugiau nei penkiasdesimt tukstanciu juoduju bestiju. Buriui vadovaujantis Dzeinsas tuctuojau iskviete aviacija, ir is Naujojo Vasingtono bei Kobalt Sicio aerouostu akimoju pakilo lektuvai. Skriedami tukstancio kilometru per valanda greiciu, jie turejo veikiai pasirodyti musio lauke, taciau iki to meto mes privalejome atsilaikyti. Buvome puikiai apsiginklave, bet kas is to?.. Penki simtai amerikieciu, trys simtai prancuzu ir penki tukstanciai ssvisu pries penkiasdesimt tukstanciu inirsusiu priesu, kuriu streles lekia per keturis simtus metru!.. Padetis buvo kritiska! Svarbiausia, mes negalejome pasinaudoti sunkvezimiu manevringumu: ssvisai apjuose mus trisdesimties gretu ziedu! Sustateme visas penkiasdesimt masinu, isskyrus musu senaji sarvuota sunkvezimi, ratu, suguleme prie kulkosvaidziu ir laukeme.
Atidengeme ugni, kai priesas atsidure per sesiasdesimt metru, ir vos neprazuvome. Neatleistina klaida, nevalia buvo laukti taip ilgai! Slvipai kone uzgriuvo mus juoda banga. Automatai ir kulkosvaidziai sienavo priesus nelyginant prinokusius kviecius, ssvisai leido strele po streles, bet viskas veltui! Po akimirkos desimt musiskiu gulejo negyvi, daugiau nei astuoniasdesimt — suzeisti, ssvisu tarpe — simtas nukautu, o suzeistuju bent dvigubai daugiau.
Beprotiska slvipu narsa kele siauba o ju gyvybingumas rodesi staciai neitikimas. Vienas ju toliau suoliavo
