Sajunga.
Vienuoliktuju metu sausio septintaja susirinko amerikieciu, kanadieciu, argentinieciu, norvegu ir prancuzu atstovu konferencija. Buvo sukurta ir priimta federaline konstitucija. Ji kiekvienai respublikai suteike placia autonomija, taciau numate viena bendra vyriausybe, kurios rezidencija tapo naujas Juniono miestas, pastatytas Dordones ir Dronos santakoje, kaip sykis toje vietoje, kur kadaise nudobeme pirmaji tigrozaura. Aplinkine dvieju simtu kvadratiniu kilometru teritorija buvo paskelbta federaline zeme.
Sunkiausiai sekesi spresti klausima del ssvisu medziokles valdu. Cia amerikieciai pademonstravo visa savo kietakaktiskuma! Tik po ilgu gincu buvo priimtas isakymas del musu sajungininku zemiu nelieciamybes — ne vien raudonuju ssvisu, bet ir kitu genciu, kurios sumanys prisideti prie musu per artimiausia simta metu. Visos busimos kolonijos, ikurtos naujose vietose, bus laikomos fede— ralinemis zememis, kol ju gyventoju skaicius pasieks penkiasdesimt tukstanciu — tada kolonija gaus Laisvosios Respublikos statusa su teise leisti savus istatymus.
Dvyliktuju metu rugpjucio dvidesimt penktaja ivyko pirmasis federalinio parlamento posedis, kuriame mano dede buvo isrinktas pirmuoju Laisvuju Telo Respubliku Sajungos prezidentu. Pirmakart suplevesavo musu valstybine veliava — melynas baltas audeklas su penkiomis baltomis zvaigzdemis (jos atitiko respubliku skaiciu: Naujoji Amerika, Naujoji Prancuzija, Argentina, Telo Kanada ir Norvegija). Valstybinemis kalbomis paskelbeme dvi — anglu ir prancuzu.
Nenagrinesiu anuomet priimtu isakymu, jie veikia iki siol, jus puikiai juos zinote. Tik pasakysiu, kad armija, laivynas, aviacija ir ginklu gamyba buvo perduotos federalines vyriausybes zinion. Zvelgdami toli i prieki, jai patikejome ir atomine energija, nes isaus diena, kai mes ir Telo planetoje ivaldysime ta galinga jega.
NUBREZTAS KELIAS
Nuo tu laiku prabego penkiasdesimt metu. Taip, Telas sukasi nenuilsdamas!
Pirmus septynerius metus, kol prezidentu buvo mano dede, teko paaukoti organizaciniams darbams. Pleteme gelezinkeliu tinkla — veikiau del ainiu, nei del saves, nes musu skaicius nesieke ne dvi desimt triju tukstanciu. Beje, jis sparciai augo. Gamtiniai istekliai atrode neissemiami, laukai brandino stulbinancius derlius, ir seimos daresi vis gausesnes. As turiu vienuolika vaiku, ir visi jie gyvi; Miselis — astuonis. Vidutine pirmosios kartos seima sudare sesi zmones, antrosios kartos — jau septyni. Podraug stebejome stebetina zmogaus ugio didejima. Pasak statistikos, musu senojoje Zemeje vidutiniu laikytas simto sesiasdesimt penkiu centimetru ugis. Mazdaug toks ir buvo vidutinis prancuzas. O siandien Naujojoje Prancuzijoje sis skaicius isaugo iki simto septyniasdesimt astuoniu centimetru, Naujojoje Amerikoje — iki simto astuoniasdesimt dvieju, o Norvegijoje — iki simto astuoniasdesimt sesiu! Atsilieka tik argenti— nieciai bei ju grynakraujai ainiai — ju ugis siekia simta septyniasdesimt viena centimetra.
Valdant kitiems prezidentams, amerikieciui Kroufordui bei norvegui Hansenui, daugiausiai pastangu skyreme pramones vystymui. Pastateme aviacijos gamykla. Leidome jau isisavintus modelius ir kureme naujus. Cia, Telo planetoje, amerikieciu inzinieriui Stounui pavyko igyvendinti viena ideja, kuria vaikinas brandino dar Zemeje, ir jo lektuvas „Kometa” sumuse visus rekordus.
Be to, toliau tyrinejome planeta. Likusia gyvenimo dali praleidau nesibaigianciose ekspedicijose, sudarinedamas geologinius bei topografinius zemelapius. Retsykiais dirbdavau vienas, kartais — su kolegomis amerikieciais, o veliau — su savo vyresniaisiais sunumis: Bernaru, Martinu ir Zaku.
Apskridau visa planeta, plaukiojau kone visais vandenynais, kasinejau visuose zemynuose bei nesuskaiciuojamose salose. Kokie stulbinantys atradimai teko musu daliai!
Beje, ir technika turejome tokia apie kokia negalejo svajoti nei Kristoforas Kolumbas, nei Vasko da Gama!
Dusau ekvatoriuje, temperaturai siekiant sesiasdesimt laipsniu, stingau abiejuose asigaliuose, koviausi ar sudarinejau sajungas su raudonaisiais, juodaisiais bei geltonaisiais ssvisais, dar ne syki stojau i kova su „kalmarais” bei hidromis, kurios po senovei kele neiveikiama siauba. Ir visuomet greta manes buvo Miselis, o Maitina lauke namuose — kartais ilgus, labai ilgus menesius.
Padarytu atradimu sloves negaliu priskirti sau vienam. Nedaug buciau pasiekes, jei ne ekspedicijose dalyvaujanciu jureiviu bei lakunu narsa ir sumanumas! Apie neikainuojama Miselio pagalba neverta ne kalbeti, didziule parama buvo ir mano zmonos pasiauko
jimas: sugrizes is treciosios ekspedicijos, susirgau pavojinga pelkiu karstine, kuri prikauste mane prie patalo visam pusmeciui. Jei ne Martina, veikiausiai buciau nusigalaves. Mano istikimoji Martina triskart lydejo mane kelionese ir nesiskusdama dalijosi visais musu daliai tekusiais pavojais bei negandomis.
Tokiu tyrinetoju, kaip as, buvo daug! Visi isgirdo viliojanti nezinomybes sauksma. Tarkime, ka sakyti apie neprilygstama Polio Brenze ir Natanielio Gotorno zygdarbi? Jiedu dviese automobiliu leidosi i pietus, pakrante apvaziavo visa Senaji Zemyna, uz septyniu tukstanciu kilometru nuo Naujosios Prancuzijos sudauze savo masina ir visgi pargrizo namo pesciomis, iveikdami visus tuos tukstancius kilometru tarp galijotu, tigrozauru bei priesiskai nusiteikusiu genciu! O ka kalbeti apie kapitono Unseto, Miselio uosvio, nuotykius? Jis su savo sunumi Eriku bei trisdesimcia jureiviu per septynis menesius ir dvidesimt viena diena pirmakart „Temereru” apiplauke musu naujaji pasauli!
Po dvidesimties metu mes su Miseliu dar syki aplankeme Paslapties sala. Ten viskas liko kaip buve, tik smelis dar labiau uznese keistojo aparato nuolauzas. Mudu vel izengeme i kabina, kur isdziuvusi juoda ranka tebegniauze valdymo sverta, ir ant grindu isvydome savo pedsakus, islikusius uzdaroje patalpoje.
Keliaudami atgal, aplankeme Bokstu Miesta. Dabar su mumis plauke Vzliko sunus Ssiju, jo padedami pradejome derybas su ssvi— sais, pazistanciais pliena. Ciabuviu vadas parode mums primityvias aukstakrosnes, kur ja lyde, ir po ilgu prasymu papasakojo mums legenda.
Pries penkis simtus suvirs Telo metu smeletoje pakranteje kiek pieciau nuo dabartines ssvisu gyvenvietes sustojo „valtis, kuri vandeniu plauke pati”. Isjos islipo trys keistos butybes. Kai ssvisai sumane jas sugauti, butybes isvaike uzpuolikus, „svaidydamos liepsna”. „Ne trumpas strelytes, kurios daro „bum” kaip jusiskes, — patikslino vadas, — o ilga zydra liepsna!”
Po keliu dienu ssvisai uzklupo atejunus nakcia ir paeme i nelaisve. Del tu butybiu gentyje kilo inirtingas gincas. Net nezinia, del kokios priezasties puse raudonuju ssvisu atsiskyre ir isejo i siaure. Tai ir buvo Vzliko proteviai.
Atejunai ismoko ssvisu kalba ir ismoke juos lydyti metala. Jie dukart gelbejo sumenkusia genti nuo slvipu, „svaidydami zydraja ugni”. Atrode, kai jie visalaik kazin ko laukia is dangaus. Paskui ateiviai vienas po kito mire. Pries mirti jie parase didele knyga, kuri kaip relikvija saugoma sventojoje oloje su kitais ju daiktais.
Paprasiau apibudinti ateivius. Vadas negalejo to padaryti, uztat nusivede mus i sventaja ola. Ten vos gyvas senutelis ssvisas parode mums sienines freskas: jose buvo pavaizduotos trys juodos figuros — galvos ir kunai panasus i zmogiskus, taciau rankos labai ilgos, nukarusios kone iki pat zemes, ir viso labo viena ryskiai apibrezta akis kaktos viduryje. Jei greta pavaizduoti ssvisai buvo teisingu proporciju, tu butybiu ugis turejo siekti bemaz pustrecio metro.
Papraseme parodyti ju daiktus. Mums atnese tris knygas metaliniais puslapiais — panasias i ta, kuria aptikome Paslapties saloje, kelis gana primityvius instrumentus bei liekana ginklo, kuris „svaide liepsna”. Tai buvo trys platejantys septyniasdesimties centimetru ilgio vamzdeliai, viduje iskloti platinos zvyneliais. Kituose galuose karancios laidu nuopjovos turejo jungti vamzdelius su pradingusia dalimi. Matyt, ateiviai nepanoro palikti puslaukiniams ssvisams pernelyg galingo ginklo.
Ir galiausiai isvydome knyga, rasyta ant pergamento. Mazdaug penkiasdesimt puslapiu margino tokie pat zenkleliai, kokius mateme metalinese knygose. Liudnai pamaniau, jog vargiai kas nors istengs juos perprasti, bet tuomet senasis ssvisas pareiske, neva toji knyga rasyta ju kalba ir jis gebas ja skaityti. Po ilgu ikalbinejimu senolis paeme knyga, gal net aukstyn kojomis, ir prodainiu uztrauke:
— Tiliras, Tiliras, Tiliras! Tie, kurie ateisite pernelyg velai, bukit pasveikinti! Mes tikejomes iki paskutinio mirksnio. Dabar du jau nebegyvi. Mes niekuomet nebeisvysime Tiliro. Bukite geri ssvisams, jie mus prieme svetingai…
Senis nutilo.
— Toliau skaityti nebegaliu, — po ilgos pauzes pridure ssvisas.
Man pavyko suzinoti, jog pirmasias mintinai ismoktas knygos eilutes zyniai perduoda kits kitam is kartos i
