turejo buti priesakine laivo dalis. Isgirdome nuostabos suksni, paskui jis pakviete mus prieiti. Pirmagalio pazeidimai nebuvo itin reiksmingi, ir keistasis aparatas issaugojo didziulio cigaro galiuko pavidala. Islikusioje pertvaroje aptikome duris be uzraktu. Jos lengvai atsivere, ir mes isi— spraudeme vidun.
Ant sono paguldyto nukirsto kugio formos kabinoje viespatavo prieblanda, ir is pradziu as nicnieko nemaciau, isskyrus savo draugu siluetus. Palaipsniui akys iprato prie tamsos. Isvydau kazka panasaus i valdymo skyda su tokiais pat zenklais, kokius radome iskirstus uoloje, siaurus metalinius kreslus, nuo lubu karancius nuplesytus varinius laidus. Ant balto vairininko sverto sustingo isdziuvusi plastaka. Ji buvo didziule, juoda, vis dar raumeninga, nepaisant audiniu mumifikacijos, ir turejo viso labo keturis pirstus — matyt, su isleidziamais nagais. Nuo rieso ranka buvo nuplesta.
Nesitardami nulenkeme galvas. Kiek laiko si plastaka is paskutiniuju gniauzia valdymo sverta? Kiek metu praejo nuo tos dienos, kai ji vis delto nutupde laiva i sia atkampia sala? Kokios butybes valde laiva? Gal tai buvo tyrinetojai is kurios nors Helijo planetos, o gal ateiviai is kosmoso, o gal aukos, issviestos i Tela is savosios visatos nelyginant mes? Tik po daugelio metu mums pavyko rasti atsakyma i si klausima — ir tai anaiptol ne issamu.
Aparato nuolauzose rausemes iki pat sutemos. Nieko ypatinga neaptikome: kelias tuscias skardines, kazkokiu prietaisu dalis, knyga aliuminio virseliais (deja! — be jokiu iliustraciju) bei kone zemiskos formos plaktuka — stai ir visi radiniai. Paskuigalyje, kur turetu gludeti varikliai, kupsojo apsilyde ir surudije luitai, o tarp ju storame svininiame vamzdelyje — balto metalo gabalas. Po Naujajame Vasingtone atliktos analizes suzinojome, jog tai buvo uranas.
Nufotografavome radini ir grizome i laiva. Stebetis musu radiniu skurdumu nera ko: sprendziant is uzraso ant uolos, dalis igulos issigelbejo, tad, be abejo, pasieme viska, kas galejo praversti. Nuodugniai istyrineti sala nebuvo kada. Pavadinome ja Paslapties sala ir nuplaukeme i gretima, plytincia kiek toliau i siaures rytus.
Cia tik vargais negalais istengeme prisiartinti prie kranto, taciau masinos isritinti nepavyko. Nedidele sausumos dalis, kuria apziurejome, atrode plika bei sausa. Neskaitant „vabzdziu”, saloje veisesi vien ploksciosios „gyvates”. Beje, cia suradome ir kelis akmeninius ssvisu inagius. Tyrinedami siaurini pietinio zemyno pakrasti, padareme kur kas daugiau atradimu, bet podraug patyreme ir nerima.
Anksti ryte „Temereras” ismete inkara ilankoje, kuria juose aukstos paciu fantastiskiausiu formu uolos. Nuleisti sunkvezimiuka buvo nelengva, ir tuo metu, kai jis galiausiai isriedejo i kranta, Helijas kybojo beveik zenite. Miselis, Smitas ir as sedome i masina ir leidomes i kelia.
Ne be vargo uzsiropsteme i ploksciakalni, kuris tiek i siaure, tiek ir i rytus driekesi iki pat horizonto. Is pietu ploksciakalni remi— no neaukstu kalnu grandine — ten link ir nuriedejome. Aplink plytejo savana, sen ir ten pamarginta retomis medziu grupelemis. Cia buvo tikras zveriu draustinis: galijotai, „drambliai” bei smulkesni gyvunai, smizinejantys ir po viena ir dideliais buriais. Pazadinome porele tigrozauru, taciau pastarieji, musu laimei, buvo nusiteike taikiai: sunkvezimiukas nebutu istveres susiremimo su tais baisunais.
Trecia valanda dienos, kai baigeme valgyti velyvus pusrycius, tolumoje pasirode gausi ir kazkokia keista banda. Kai ji priartejo, atpazinome didziuosius raudonuosius Vzliko genties ssvisus. Prisiminiau, jog musu biciulis ne syki kartojo, kad ju gentis atejo is pietu, del nezinomu priezasciu atsiskyrusi nuo likusiuju. Sitai nutiko ne taip seniai, vos pries keleta kartu iki musu „persikelimo” i Telo planeta.
Sis susitikimas mus nuliudino: ssvisai pastojo kelia i kalnus. Deja, zinant karinga „kentauru” temperamenta, nepaisyti uzkardos buvo pavojinga — ssvisu teisiu pazeidimas neisvengiamai baigtusi susiremimu.
Bet, regis, seimininkai musu nepastebejo; jie pasuko i kaire ir dingo uz horizonto linijos.
Suruoseme trumpa karini pasitarima. As reikalavau tuctuojau grizti atgal, kadangi mes ir siaip pernelyg nutolome nuo „Temere— ro”. Taciau Smitas su Miseliu trosko pavaziuoti dar truputi i prieki ir grizti kita diena. Teko paklusti daugumos valiai.
Nuriedejome tolyn ir apie ketvirta valanda pietuose isvydome uola: triju desimciu metru aukscio akmens luitas stovejo toli priesais kalnu grandine. Man pasidingojo, kad uolos virsune dantyta. Privaziave arciau isitikinome, jog tai ne dantys, o bokstai — desim ties metru aukscio, issideste mazdaug dvidesimties zingsniu intervalais. Puskilometrio spinduliu aplink uola dirva buvo visiskai plika — cia neaugo nei medziai, nei krumai. Tarp bokstu suoliavo ssvisai. Atrode, kad jie labai sunerime. Per binokli iziurejau, kaip ciabuviai rodo i mus pirstais. Nezinodamas, ka daryti, sumazinau greiti. Iki uolos beliko keturi simtai metru.
Umai tiesiai priesais mus is vieno boksto virsunes i dantu pakilo kazkoks ilgas juodas daiktas ir, ispieses lanka, svilpdamas metesi zemyn. Milziniska strele ar bemaz trisdesimt kilogramu sverianti ietis ismigo i zeme viso labo per tris zingsnius nuo masinos. Staigiai sustojau, o paskui, atgaves zada, pasukau vaira ir spustelejau akseleratoriu.
— Zigzagais, varyk zigzagais! — susuko Miselis.
Griztelejes atgal, danguje isvydau tuzina juodu zaibu. Jie virpedami smigo i dirva aplink masina, ir vieno issilenkeme tiktai per stebukla. Man uz nugaros sulojo kulkosvaidis: Smitas emesi darbo! Dera pamineti, kad savo laiku jis buvo saudymo is aviacinio kulkosvaidzio cempionas. Veliau Miselis pasakojo, kad amerikietis akimoju padege sesis bokstus.
As nieko nemaciau. Isikibes i vaira, iki dugno imynes akseleratoriu, giniau sunkvezimiuka per duobes bei griovius ir tolydzio laukiau, jog man i nugara ismigs didziule ietis.
Nelaimes isvengeme tik per plauka! Kai aplink susmezavo pirmieji medziai, augantys ties plikosios zonos riba, man uz nugaros pasigirdo trenksmas ir drykstancio metalo dzerzgesys. Staigiai sastelejau i sali. Po desimties minuciu, kai vaira pereme Miselis, atsigreziau atgal ir isvydau, kad ietis pramuse sarvuota stoga, praslydo Smitui tarp koju ir ismigo i didziule konservuotos jautienos skardine, prismeigdama pastaraja prie grindu. Nesustodami nupjoveme kota ir istraukeme antgali: trikampi, dantyta, nukaldinta is plieno!
Jau nakcia trumpam stabtelejome uzkasti ir aptarti nesuvokiamo nutikimo.
— Visu keisciausia, — tariau, — ne tai, kad sitie ssvisai naudoja metala, o tai, kad ju plienas puikiai uzgrudintas! Matyt, cia toji sena tauta, nuo kurios atsiskyre Vzliko gentis. Vadinas, viso labo pries kelias kartas salos ciabuviai irgi gyveno akmens amziuje. Zinoma, ssvisai labai protingi, taciau toks spartus progresas staciai stulbina!
Miselis susimaste.
— Gal kartais egzistuoja koks nors rysys tarp siu ssvisu issivystymo ir musu radinio Paslapties saloje?
— Visko gali buti. Ar pastebejote, jie turi katapultas, tiksliau pasakius, balistas, kurios nusviedzia ieti per puskilometri!
— Siaip ar taip, as suskaldziau bent sesis ju bokstus, — angliskai pratare Smitas.
— Taip, taip. O dabar nesdinkimes. Cia nesaugu.
Vaziavome visa nakti. Telo planetoje isgyvenau nemazai nerimastingu naktu, bet ne viena neatrode tokia pavojinga. Dangumi plauke visi trys menuliai, ir atrode, kad siame zemes kampelyje susitelke visos planetos pabaisos. Zibintu sviesa priviliojo „drambliu” banda, ir mums teko skverbtis tarp ju. Paskui pasirode alkanas tig— rozauras, tykantis grobio. Pasitikome ji kulkosvaidzio serija. Beje, plesruno nesuzalojome, jis paprasciausiai issigando — ko gero, ne menkiau uz mus. Triskart kelia pastojo galijotai, versdami sukti aplink. „Gyvates” puole po sunkvezimiuko ratais, ir mums teko keisti dvi pragrauztas padangas. Tik pries pat ausra isvydome signalines raketas, kylancias nuo „Temerero” denio, ir jau brekstant galiausiai uzkopeme i laiva.
PASKUTINYSIS PAVOJUS
Po keliu dienu be didesniu nuotykiu pasiekeme Dordones ziotis. Tiesa, kelis kartus geso varikliai, priversdami mus plaukti su buremis. Apie sugrizima per radija praneseme i Kobalt Siti ir nelabai tenustebome, kai Dordones ir Izelio santakoje mus pasitiko valtis. Joje sedejo Martina, Lui ir Vzlikas. Visi trys uzkope i deni, valti pririsome prie paskuigalio ir ramiai nuplaukeme iki Port Leono. Musu nebuvo istisa menesi! Nera ko ir kalbeti, as nepaprastai nudziugau, vel susitikes su Martina. Kiek sykiu per sia kelione maniau, kad jau niekada jos nebepamatysiu!
Lui parode man paskutiniosios Naujojo Vasingtono radiogramos teksta. Perskaiciau ja, netikedamas savo akimis, paskui perdaviau amerikieciams — Birabanas isverte jiems esme. O esme buvo tokia: del nezinomu priezasciu Naujasis Vasingtonas letai niro i vandenyna ir jei nirimo greitis nesumazes, po puses metu sala visiskai pranyks po vandeniu. Todel vyriausybe pasiunte mums nelaimes signala — SOS.
Susirinko Taryba, pasikvieteme ir amerikiecius. Pirmas kalbejo Dzeinsas:
— Naujojo Vasingtono uoste stovi du eskadriniai minininkai, prancuzu kreiseris „Siurkufas”, krovinvezys ir
