paaiskino, jog tik ka atmuse hidru ataka — ne zaliu, o rudu, taciau nepaprastai dideliu — nuo dvylikos iki penkiolikos metru ilgio.
Be didesniu nuotykiu (neskaitant smarkaus bangavimo, kuris „Temererui” buvo ne motais) pasiekeme zeme, kurioje nusileido lektuvas. Pasak lakunu, tai buvo zemynas, kuri nuo musiskio skyre plati sasmauka. Noredami ja surasti, apciuopomis leidomes i siaure ir aplenkeme ilga pusiasali. Pakrante nuplaukeme dar bent desimt platumos laipsniu. Cia tvyrojo nepakeliamas karstis: visiems teko uzsideti placiabryles skrybeles ir nuolat laistyti metalini deni. Retsykiais jura isnykdavo tirstame tvankiame ruke — kur kas siurpesniame uz akinanti Helijo tviskesi.
Kai nusigavome iki numatyto punkto, jau vakarejo; pasak musu apskaiciavimu, si taska ir lektuvo katastrofos vieta skyre trumpiausias sausumos ruozas. Taciau krantas mus nuvyle: cia zele tikros mangrovines dziungles, medziai stiebesi staciai is juros ir grudosi dumblinose, klampiose seklumose, kur knibzdejo visokiausios slykstynes, o ore tvyrojo neistveriamai dvokus garai. Apie issilaipinima negalejo buti ne kalbos. Toli horizonte regejome didziuli kalnagubri, centrine jo virsune kilo i daugiau nei penkiolikos tukstanciu metru auksti.
Nuplaukeme palei kranta, ieskodami svetingesnes vieteles, ir uz keliu kilometru aptikome drumstos upes ziotis. Nepaisant sparcios tekmes, mums pavyko i ja iplaukti ir iveikti dar bent devyniasdesimt kilometru. Cia kelia galutinai pastojo dumblo sanasos.
Uztaiseme savo ginklus, padvigubinome stebetoju postus. Aplinkui pelketose pakrantese rangesi, smirinejo ir pliuskenosi pasi— slykstetini, kone protoplazminiai padarai. Is balos i bala amebiniais judesiais sliauze keisciausios pilkos ar zalios spalvos gyvu drebuciu kruvos. Dusome nuo puvimo dvoko; termometras seselyje rode plius keturiasdesimt astuonis laipsnius! Kai sutemo, pakrantes nutvieske fosforescuojancios ivairiausiu spalvu, dydziu bei formu demes, letai judancios troskioje tamsoje.
Ilgai ieskoje desiniajame krante aptikome uoleta atbraila ant kurios, regis, nesiveise jokios gyvos butybes. Manevruodamas dviem sraigtais, „Temereras” prisisliejo prie uolos. Tada ikaleme i minksta skaluna plieno pleistus ir prisvartavome laiva virvemis. Laiva su krantu sujunge rastinis tiltas, kuriuo i sausuma atsargiai nuriedejo sunkvezimiukas.
— Kas vaziuos? — paklause Miselis. — Tu, as, o kas su mumis?
— Tu nevaziuosi, — papriestaravau. — „Temerere” turi pasilikti zmogus, nelaimes atveju galintis parplukdyti laiva i uosta.
— Vadinas, pasilieki tu. Astronomu turime devynias galybes, gi tu — vienintelis musu geologas.
— Cia vadovauju as. Isakau tau pasilikti! Galesi vaziuoti vietoj manes antruoju reisu. Susisiek su lektuvu, suzinok, kiek iki jo kilometru ir kokia kryptimi mums vaziuoti.
Rysi uzmezgeme greit. Miselis mikliai paskaiciavo:
— Apie trisdesimt kilometru, pietvakariu kryptis.
Suzinoje, kad mes atsidureme taip arti, amerikieciai sukliko is dziaugsmo.
— Mes beturime du litrus geriamo vandens ir ne vienos tabletes sterilizacijai, — pasiskunde lakunai.
— Atvyksime po poros valandu, — atsakiau. — Pasiruoskite. Jei turite bent kiek degalu, uzkurkite lauza: dumai bus mums orientyru.
Sedau uz vairo, jureivis Andre Etjenas stojo prie sudvejintu raketu loviu. Apkabinau Miseli, pamojavau likusiems, ir mes leidomes i kelia.
VIOLETINE MIRTIS
Nenuleisdamas akiu nuo kompaso, vairavau sarvuoti i pietvakarius. Akmenuotas dryzis tesesi vos du ar tris kilometrus, o veliau prasidejo minkstas slidus gruntas. Etjenui teko islipti ir uztempti ant sunkvezimio ratu grandines. Nepaisant draudimo, jis visgi pamegino nutverti amebini keturiasdesimties centimetru skersmens padara ir nusidegino ranka. Tu sliuzu cia knibzdejo devynios galybes. Kai kuriu skersmuo virsijo metra. Musu akivaizdoje nuolat vyko ziaurios, nebylios ir letos grumtynes, po kuriu nugaletasis pranykdavo ir istirpdavo nugaletojo skrandyje.
Vargais negalais stumemes i prieki, is po ratu fontanais trysko vanduo. Laimei, augmenija paklusniai lenkesi ir gule po sarvuocio grandinemis. Mus be atvangos persekiojo supuvusiu kiausiniu dvokas, kuri skleide puvancios zoles arba drebutiniai padarai. Po dvieju valandu tokio vargano vaziavimo toli priesaky isvydome dumu stulpa.
Vietove pamazele kilo, pasislykstetini sliauziojantys padarai nyko. Tvirtu gruntu galejome riedeti ir be grandiniu. Dabar sunkvezirnis padidino greiti. Ir galiausiai tolumoje pamaciau silueta — lektuva su nuluzusiais sparnais.
Pastebeje mus, amerikieciai pamirso atsarguma ir metesi pasitikti masinos. Visi, isskyrus viena, vilkinti aviacini kombinezona devejo JAV karinio juru laivyno uniformas. Atidariau uzpakalines dureles ir isileidau juos vidun. Devyniese vos tilpome mazame sunkvezimiuke, taciau tai nekliude amerikieciams audringai reiksti savo jausmus. Savo tvirtais ranku paspaudimais jie vos nesulauze man pirstu! Issitraukiau is po sedynes buteli ir ipyliau jiems po puodeli konjako su vandeniu — gal nelabai svieziu, uztat visiskai tinkamu gerti. Mano sveciai netruko ivertinti sia aplinkybe.
Paciam vyriausiam is ju buvo trisdesimt penkeri. Jis, kaip ekspedicijos virsininkas, pristate man likusius, pradedamas nuo baltaplaukio milzino, visa galva aukstesnio uz mane: kapitonas Eliotas Smitas. Augalotas brunetas — kapitonas Ronaldas Briusteris. Ug— niaplauki isgverusi vaikina vadino Donaldu O'Hara, jis buvo leitenantas. Inzinierius Vilkinsas, trisdesimtmetis satenas, su skvarbiomis juodomis akutemis, spindinciomis po plinkancia kakta. Placiapetis serzantas Dzonas Paris pasirode besantis kanadietis. Beliko vyras aviatoriaus kombinezonu. Ekspedicijos vadovas bede i ji pirstu ir tare:
— O cia jums staigmena: Andre Birabanas, geografas ir jusu tevynainis.
— Ak, koks malonus netiketumas! — susukau. — Zemeje daznai girdedavau jusu varda.
— Ir galiausiai leiskite prisistatyti paciam: Arturas Dzeinsas.
Savo ruoztu supazindinau juos su savo mechaniku ir tariau:
— O dabar, biciuliai, reikia nuimti nuo jusu lektuvo viska ka galima isgelbeti, ir kuo greiciau traukti atgalios. Ar milziniskos hidros daugiau nebuvo atskridusios?
— Ne, — atsake Dzeinsas. — Numustuju lavonai voliojasi anoje lektuvo puseje.
Apvaziavome nukentejusi fiuzeliaza: anapus jo puvo rudos mesos kalnai.
— Ar jums jau teko grumtis su panasiais padarais? — pasiteiravo Birabanas.
— Zinoma! Tik musiskes hidros buvo zalios ir mazelesnes, nors tokios pat pavojingos. Jos negali isibrauti i lektuva?
— Ne, kabina patikima.
— Tokiu atveju issivesiu keturis is jusu; trys likusieji ir mano jureivis pasiliks. Tuo tarpu ismontuokite visa ginkluote. Ar soviniu jums pakaks?
— Turime pilna kovini komplekta.
— Ginklus ir saudmenis isgabensime paskutiniuoju reisu.
Dzeinsas su manimi issiunte Smita, Briusteri, Birabana ir Vil- kinsa, o pats su likusiais uzsidare lektuve.
Smita pasisodinau greta: angliskai kalbejau prastai, bet, kaip paaiskejo, vaikinas gan padoriai mokejo vokieciu kalba, kuria as snekejau laisvai, tad pakeliui mudu galejome pasikalbeti. Suzinojau, kad Naujasis Vasingtonas — tai Jungtiniu Valstiju teritorijos gabalelis, nukrites i Telo vandenyno viduri. Is penkiasdesimt penkiu tukstanciu zmoniu gyvi liko tik desimt tukstanciu. Ju sala buvo mazdaug trisdesimt septyniu kilometru ilgio ir dvidesimties kilometru plocio; joje atsidure katastrofos apgriauta aviacijos gamykla, kuria amerikieciai siaip ne taip atstate, zemdirbystei tinkami laukai, dideles ginklu bei maisto atsargos ir — tai visu svarbiausia — gana daug laivu: lengvasis prancuzu kreiseris „Siurkufas”, eskadrinis amerikieciu minininkas „Poupas”, Kanados torpednesys ir du prekybiniai laivai — norvegu pusiau krovininis ir argentinieciu tankeris. „Siurkufe” tarnavo mano mokyklos laiku draugas; deja, suzinojau, kad po katastrofos jis prapuole ir yra laikomas dingusiu be zinios. Visi tie laivai pluduriavo atvirame vandenyne ir tik veliau siaip ne taip nusigavo iki Naujojo Vasingtono. Kai kurie atplauke su savadarbemis buremis, apdauzyti, nuniokoti it po kautyniu, bet visgi atplauke! Jureivius katastrofa uzgriuvo milziniskos bangos, pakilusios nuo pat vandenyno dugno, pavidalu.
— Kodel gi jus tik dabar isskridote i zvalgyba?
— Turejome svarbesniu darbu. Teko laidoti aukas, valyti griuvesius, statyti namus. Mums liko labai mazai benzino — visas atsargas supyleme i vieno is septyniolikos lektuvu bakus. Tas buvo geriausiai issilaikes. O dabar
