suduzo ir jis…
— Ar ne sykio negirdejote musu transliaciju?
— Ne, ne sykio, nors eteri narseme istisus metus.
— Keista! Kaipgi jus gyvenote visa ta laika?
— Turejome daug konservu, gerai derejo kvieciai. Gaudeme zuvi: kai kurios zemiskosios rusys isgyveno ir sparciai dauginosi. Taciau visiskai neturejome pieno, — liudnai pridejo Smitas. — Del to numire daug vaikuciu.
As savo ruoztu papasakojau jam apie musu reikalus.
Trecia valanda dienos pasiekeme „Temerera”. Islaipinau isgelbetus zmones ir nedelsdamas vel leidausi i kelia, nepaisydamas karstu Miselio protestu. Jei buciau zinojes, kokia klaiki scena manes laukia!
Jau artinausi prie lektuvo, kai umai pastebejau didziule drebu— tine stulbinamos sviesiai violetines spalvos mase, kuri didziuliu greiciu sliauze ta pacia kryptimi — ko gero, iveikdama po trisdesimt ar keturiasdesimt kilometru per valanda. Savo forma ji primine klaikia ameba kurios skersmuo virsijo desimt metru, o aukstis sieke metra.
Susidomejes sustabdziau masina. Nekreipdamas i mane demesio, violetinis padaras toliau sliauze lektuvo link.
Ta akimirka atsivere fiuzeliazo durys, ir pro anga dirstelejo kanadietis. Vaikinas pastebejo sustojusi sunkvezimiuka pamojo ranka ir pasileido man priesais. Jam ikandin is lektuvo islipo Etjenas, O'Hara ir Dzeinsas.
Debtelejau i pabaisa: prasmatni violetine spalva isnyko, dabar sliuzas buvo pilkas, apvalus ir panesejo i didziuli apipelijusi akmeni. Paris artejo. Nujausdamas pavoju, emiau riedeti jo link, tolydzio mygdamas signala. Mechanikas nusisypsojo, dar syki pamojo man ranka ir paspartino zingsni. Riedejau pas ji visu greiciu! Ir visgi pavelavau.
Umai pabaisa vel sutvisko violetine spalva ir puole kanadieti. Paris isvydo ja stabtelejo, apsigreze ir nukure atgal. Ir tuomet ivyko siurpus bei nesuprantamas dalykas: nuaidejo sausas treskesys, ore smestelejo kazkas panasaus i melsva kibirksti, ir vaikinas griuvo ant zemes. Po akimirkos jis dingo violetineje maseje.
Is siaubo netekes zado, spustelejau stabdi. Pabaisa apsigreze ir puole prie masinos. Sokau is savo vietos, isiropsciau i boksta prie kreipianciuju loviu, kur dar nuo ryto gulejo raketos, ir emiau karstligiskai sukioti taikymosi rankeneles. Vel zybtelejo melsva kibirkstis ir smoge i radiatoriu. Mane kaip reikiant krestelejo. Tai nepanesejo i elektros sroves iskrova — mano kuna sutrauke ledinis meslungis. Ta pat akimirka spustelejau paleidimo mygtuka. Abi raketos nere i gyvas gleives, atsidurusias vos per desimt metru nuo sunkvezimiuko. Nuaidejo du duslus sprogimai, kurtinantis iskrovu treskesys, i ora pakilo violetiniu drebuciu skiautes. Pabaisa susiriete ir sustingo.
Vel pajudejau i prieki atsargiai privaziavau arciau. Violetine zele mazuma virpciojo, jos gelmese blaskesi paskutines kibirkstys. Bet kanadietis pradingo be pedsako. Praveriau dureles ir sviedziau i violetine saltiena dvi padegamasias granatas; nuo karscio ji sutreskejo, susigniauze ir liovesi virpejusi.
Tuo tarpu prisiartino likusieji.
— What an awful thing! — sumurmejo Dzeinsas ir pakartojo prancuziskai: — Koks siaubas!
— Bijau, kad jusu mechanikui jau niekuo nebegalesime padeti, — tariau. — Nebent palaidoti.
Bet kai kirviu sukapojome susiraukslejusi bei tarsi sumedejusi padaro kuna, radome vien auksini zieda, daugiau nicnieko!
Prislegti sukroveme i sunkvezimi du kulkosvaidzius. Amerikieciu lakunai isitaise priekaboje, Etjenas uzeme savo vieta prie raketinio irenginio, ir visi sugrizome i laiva.
Kita diena atlikome dar kelis reisus — norejome pasiimti likusius ginklus, saudmenis, elektros variklius bei viska kas dar galejo praversti. Paskutinysis sunkvezimi vairavo Miselis — ir vel sutiko violetine mirti. Biciulis is tolo susaude keturis pasislykstetinus ir klaikius padarus.
Kai tik sunkvezimiukas sugrizo i deni, pakeleme inkara ir nedelsdami isplaukeme — atsisveikinimui raketomis pavaisine pernelyg smalsia gigantiska hidra kuri istisko i skutus. Dabar jauciausi kur kas ryztingesnis nei pradzioje. Visu pirma, mes sekmingai atlikome savo misija antra, nuo siol valdyma galejau patiketi zmonems, is kuriu bent du isties zinojo, kas yra laivas ir kaip ji valdyti.
AS APLANKIAU NEZINOMAS ZEMES
Technini vadovavima patikeje Dzeinsui ir jo karininkams, mudu su Miseliu likome vien formaliais ekspedicijos vadovais. Pasiunciau radiograma i Kobalt Siti, paskui, paklauses Vilkinso patarimo, pameginau susisiekti su Naujuoju Vasingtonu. Kad ir kaip keista, man pavyko issyk. Dzeinsas trumpai pranese, kas nutiko, perdave mums vyriausybes padeka ir kvietima apsilankyti saloje.
— Apgailestauju, — atsakiau, — bet siuo metu kvietimo priimti negaliu. Iki Naujojo Vasingtono bent desimt tukstanciu kilometru; mums paprasciausiai nepakaks kuro. Is pradziu sugrisime i Kobalt Siti.
— Kodel gi jus, prancuzai, sitaip pavadinote savo miesta? — pasidomejo O'Hara.
— Ogi todel, kad jis visu labiausiai primena jusiskius astuoniasdesimtuju metu Laukiniu Vakaru miestelius; siaip ar taip, as juos isivaizduoju butent tokius.
Issinesdines is dvokiosios upes, „Temereras” pasuko i siaures vakarus. Pute stiprus vejas, ir musu laivelis zemai lenkesi bangoms, nepaisydamas streikuojanciu kai kieno skrandziu. Pokalbi teseme pusiau angliskai, pusiau prancuziskai. Kai pritrukdavo zodziu, pavertejaudavo Birabanas. Pirmoji keliones diena praejo be nuotykiu.
Nakti jura aprimo, taciau mes visgi sumazinome greiti. Ant tiltelio palikau Smita ir priguliau miegoti.
Mane pazadino neitiketinas supimas. Isiklausiau, stengdamasis suvokti, kas gi nutiko, paskui supratau: varikliai neveikia, vadinas, mes stovime. Skubiai apsirengiau ir ispuoliau i deni.
— Kas atsitiko? — paklausiau vairininko.
— Nezinau. Mes tik ka sustojome.
— Kur kapitonas amerikietis?
— Paskuigalyje drauge su inzinieriumi.
Is liuko islindo Miselio galva.
— Kas nutiko? Kodel stovim?
— Pats nezinau. Eiks cionai!
— Tuojau ateisiu.
Kai tik jis istare paskutini zodi, kazin kas garsiai pliukstelejo, ir laivo korpusas sudrebejo. Isgirdau skambu angliska keiksma paskui nuostabos suksni ir riksma siurpu riksma:
— Zemyn! Visi zemyn!
Ta pat akimirka Smitas parbloske mane ant zemes ir nusirito i liuka. Jam ikandin niurktelejo Vilkinsas. Smitas kystelejo galva laukan, isitikino, jog ant denio nieko nebera, ir uztrenke dureles. Lempos sviesoje iziurejau isblyskusius, siaubo iskreiptus amerikieciu veidus. Su griausmu uzsitrenke jureiviu kubriko durys. Laiva vel smarkiai krestelejo, ir „Temereras” pakrypo ant desiniojo borto. Suklupau ir skaudziai trenkiausi i pertvara.
— Sakykit gi, kas cia, velniai rautu?
Galiausiai Vilkinsas atsake:
— Milziniski kalmarai!
Sustingau is siaubo. Nuo pat vaikystes, kai pirmakart perskai
ciau „Dvidesimt tukstanciu myliu po vandeniu”, tie gyvunai man kele paniska baime. Vos versdamas liezuvi, angliskai sulemenau:
— Eime su manimi!..
Linkstanciomis svininemis kojomis uzkopeme i uzdara tilteli: pazvelgiau pro didziulius iliuminatorius ir isvydau tuscia menulio sviesos nutvieksta deni. Tik priesakyje uz raketines irangos remo rangesi kazkas panasaus i stora virve. Paskui uz desimties metru nuo kairiojo borto is juodo vandens isniro kazin kokia mase, ir kylancio menulio fone susmezavo ciuptuvai. Man pasidingojo, kad jie buvo bent dvidesimties metru ilgio!
Prie musu prisijunge Miselis, paskui ir likusieji amerikieciai. Smitas papasakojo, kas atsitiko. Kai sykiu uzstrigo abu sraigtai, jiedu su Vilkinsu nukulniavo i paskuigali ir pasilenke pasiziureti, kas ten dedasi. Staciai i Smita stebeilijo didziules, mazuma svytincios akys. Pabaisa mostelejo ciuptuvais, ir tuomet jis sukliko…
Pameginome isjudinti laiva; sraigtai suplake vandeni, „Temereras” nusliauze kelis metrus, paskui varikliai
