nutilo vel — sulaukeme naujos smugiu serijos.
— Palaukime, — patare Vilkinsas.
Atrode, jog toji naktis niekada nesibaigs. Bet tik austant pamateme, koks didelis pavojus. Musu laiva is visu pusiu apsupo bent trisdesimt „kalmaru”. Zinoma, cia buvo ne kalmarai, nors is pirmo zvilgsnio kiekvienas gali suklysti. Istempto, i gala smailejancio kuno ilgis sieke per desimt metru, jo skersmuo svyravo nuo dvieju iki triju metru. Priesaky augo sesi milziniski dvidesimties metru ilgio bei puses metro storio ciuptuvai su spindinciais nagais — smailiais galuose ir kiek platesniais per viduri, panasiais i ieties antgalius. Ciuptuvu papedese issideste sesios akys.
— Rodos, cia hidru pusbroliai, — pastebejau as.
— ju giminyste man dabar kuo nuosirdziausiai nusispjaut, — atsiliepe Miselis. — Jeigu jie visi sykiu isikibs i borta, musu „Temereras”…
— Koksai as idiotas! Raketinius irenginius turejau sumontuoti taip, kad prireikus galetume pergabenti juos i kita vieta!
— Gailetis jau per velu. O jei iskistume pro iliuminatoriu lektuvo kulkosvaidi? Ir sraigtus reikes itaisyti tuneliuose… jei issikrapsty— sime is cia!
Riktelejau jureiviams:
— Tempkite cionai kulkosvaidzius ir saudmenu juostas! Tik neliskite i deni!
— Atsargiai!.. — perspejo mus Miselis.
Viena pabaisa artinosi, ciuptuvais plakdama vandeni. Stai ji isikirto i desiniojo borto turekla ir be vargo ji nuplese.
— Jeigu mums pavyks nudobti bent viena, gal likusieji puls ji doroti ir paliks mus ramybeje?
Nuaidejo skambutis, as pakeliau vidaus telefono rageli.
— Kapitone, sraigtai issilaisvino.
— Gerai, bukite pasirenge. Kai pasakysiu, spauskite visu greiciu.
Trys jureiviai trapu atvilko kulkosvaidi. Nuleidau viena iliuminatoriaus stikla iskisau laukan vamzdi ir jau norejau atidengti ugni, taciau mane sulaike Miselis — jis plekstelejo man per peti ir suktele— jo:
— Palauk! Lai saudo amerikieciai: jie geriau pazista savo ginklus.
Uzleidau vieta Smitui: kulkosvaidis jo rankose atrode it vaiku zaislelis. Vaikinas uoliai nusitaike i bangose snuduriuojanti kalmara ir paleido serija. Suzeistas gyvunas issoko is vandens, paskui nere i dugna. Smitas jau taikesi i antraji, tik umai prasidejo tikra audra: denyje siautejo desimtys milzinisku ranku, niokojanciu viska is eiles. Uz borto skriejo nuplesti tureklai, nuleke priesakinio kulkosvaidzio skydas, zvangedamas duzo stiklas, o vienas ciuptuvas ilindo pro iliuminatoriu, pakeliui isplesdamas ir rema. Baisingoji atauga nirsiai rangesi. Miseli bloske i siena, mudu su Vilkinsu is siaubo neistengeme pakruteti, ir tik Smitas issyk atgavo ama. Nupleses nuo kablio ugniagesiu kirvuka placiai uzsimojo ir vienu smugiu nureze ciuptuva. Per pravertas duris puoliau prie radijo siustuvo, ketindamas pasiusti nelaimes signala, kol dar nepraradome antenos stiebo. „Temereras” supavosi vis smarkiau. Girdejau, kaip vienas jureivis suriko: „Gelbekites! Skestam!” Visa jura vire nuo gyvatisku ataugu smugiu, klaiku buvo ziureti. Ir tuomet nutiko stebuklas, isgelbejes mums gyvybes.
Per du simtus metru nuo laivo i vandens pavirsiu isniro plokscia bent desimties metru ilgio galva. Ji tarsi perskilo pusiau, atverdama godzius nasrus, nusmaigstytus baltais astriais dantimis. Pabaisa vienu krimstelejimu perkando pusiau pirmaji „kalmara” ir ne— gaisdama puole prie kito. Greta isniro dar dvi tokios pat galvos, ir tarp atvykeliu bei „kalmaru” uzvire kova — tokia nirsi bei ziauri, jog as iki siol nezinau, kiekgi ji truko — minute ar visa valanda!
Lygiai taip netiketai jura nurimo, ant bangu liko supuotis vien ciuptuvu likuciai ir negyvi kunai. Prabego bent desimt minuciu, kol galiausiai suvokeme, jog esam isgelbeti. Ir kai isisamoninome, visu greiciu leidomes i siaure.
Vakarop kaireje pasirode uoletas archipelagas; jo skardziai saulelydzio fone panesejo i piliu griuvesius. Atsargiai prisiartinome. Kai iki kranto liko visai nebedaug, tarp dvieju dantytu uolu pastebejau itartina bangavima. Dar po minuteles iziurejome „kalmaru” buri ir, staigiai pasuke desinen, visu greiciu grizome i atvira vandenyna palikdami pabaisas toli uz paskuigalio.
Naktis pasitaike sviesi, tviskejo menesiena, ir mes galejome plaukti nemazindami greicio. Vos neuzkliudeme vieniso „kalmaro” snaudziancio bangose, ir tuctuojau sudraskeme ji i skutelius raketu salve. Ryte priesaky pastebejome sala.
O'Hara ilindo i kabina drauge pasiimdamas ir zemelapi, sudaryta pagal aerofotonuotraukas. Tame zemelapyje mums pavyko aptikti ir si zemes lopineli, istisusi is rytu i vakarus, isiterpusi tarp ekvatorinio kontinento, kuri palikome uz nugaros, bei siaurinio zemyno.
Fotonuotraukos, darytos is didelio aukscio, buvo labai neryskios, taciau jose aiskiai matesi didziuliu misku demes bei asine kalnu grandines linija. Siaures rytuose uz plataus sasiaurio i objektyvo lauka pakliuvo dar kazkoks zemes lopinelis. Nusprendziau patyrineti rytini pirmosios salos kranta, pasiekti vakarini antrosios kysuli, o paskui sukti link didelio pusiasalio siaurinio zemyno pietuose.
Nuplaukeme palei pietini salos kranta. Jis buvo uoletas, status ir atrode ne itin svetingai. Salos gilumoje stuksojo neaukstu kalnu grandine. Dienos pabaigoje pasiekeme rytini iskysuli ir ismeteme inkara nedideleje ilankeleje.
Pakilo raudonoji saule, nutvieksdama niauria, plokscia ir beveik plika pakrante. Kai danguje nusvito Heliosas, geriau iziurejome liudna stepe, kuria nuo vandens skyre siauras balto smelio dryzis. Kai atlikome matavimus, paaiskejo, kad tas siaurutis nuozulnus papludimys uz keliu metru kazin kodel staigiai neria zemyn, ir prie pat kranto vandens gylis siekia desimt jursieksniu[8]. „Temereras” surizikavo priplaukti dar arciau. Lengvai permeteme tilta kuriuo i kranta isriedejo sunkvezimiukas. Raketini itaisa pakeiteme judresniu laivo kulkosvaidziu ir i zvalgyba isleidome Miseli, Vilkinsa bei Dzeinsa. Ne be nerimo zvelgiau i masina, nykstancia uz pirmojo slaito. Laime, sumintoje zoleje liko padangu zymes: jeigu kas, pagal jas nesunkiai surasime draugus.
Saugomas laivo raketu, islipau i kranta ir apziurejau artimiausias apylinkes. Zoleje pavyko surinkti kelias desimtis nepaprastai idomiu Telo planetos „vabzdziu” pavyzdeliu. Pedsakai smelyje bylojo, kad cia veisiasi ir stambesni zverys. Po dvieju valandu variklio gausmas pranese, jog sunkvezimiukas grizta. Is kabinos issoko Miselis.
— Kur kiti? — paklausiau.
— Pasiliko ten.
— Kur „ten”?
— Vaziuojam, pamatysi. Mes kai ka suradome.
— Ka gi?
— Pamatysi pats…
Smalsumas nugalejo prota: perdaviau vadovavima Smitui ir sedau i masina. Riedejome per banguota stepe su kur ne kur tamsuojanciomis giraitemis. Prie vienos tokios ganesi gyvunu, panasiu i beragius galijotus, banda. Dar po valandos isvydau desimties metru aukscio uola; plokscioje jos virsuneje stovejo Dzeinsas. Miselis sustabde sunkvezimiuka pacioje papedeje. Mudu islipome, aplenkeme uola ir kitoje puseje izengeme i grota.
— Ka apie tai manai? — paklause Miselis.
Uoleto groto siena margino eilemis iskalti keisti zenklai, stulbinamai panasus i sanskrito abecele. Is pradziu pamaniau, kad biciuliai paprasciausiai nusprende is manes pasijuokti, taciau laiko nuosedos ant akmens veikiai itikino, kad cia ne pokstas. Ant sienu radau apie tris ar keturis simtus zenklu.
— Cia dar ne viskas. Eime tolyn.
— Palukek, as pasiimsiu ginkla.
Pasiemiau is masinos automata ir nusekiau paskui Miseli ir Dzeinsa. Uz keliu simtu metru nuo uolos plytejo nedidelis, tarsi ismires slenis, kurio dugne kupsojo metalo lakstu ir susisukusiu siju kruva — kazkokio didziulio cigaro formos aparato liekanos.
Vilkinsas susimastes zingsniavo aplink.
— Kas cia per daiktas? Lektuvas?
— Galbut. Tik veikiausiai ne musiskas, ne zemiskas.
Prisiartinau ir isispraudziau i tarpa tarp nuolauzu. Sarvo lakstai giliai isigremze i biru smeli. Ju metalas man buvo nepazistamas; Vilkinsas pareiske, kad cia kazkoks aliuminio lydinys.
Kol gremziau sarva, stengdamasis issiaiskinti, koks gi cia metalas, amerikieciu inzinierius pasuko ten, kur
