radijo rysys. To priezastis buvo didele raudona deme sauleje, kuri skleide stipru korpuskulini spinduliavima, siekianti virsutiniuosius atmosferos sluoksnius. Veike tik ultratrumpuju bangu aparatai, kuriais tegalima buvo palaikyti rysi mazdaug dvidesimt keliu myliu atstumu. Be to, pries saules nusileidima uzslinko rukas, ir ieskojimus teko nutraukti.
Kai jau gelbejimo grupes buvo begriztancios i baze, viena ju aptiko aeromobili tik uz astuoniasdesimt myliu nuo kranto. Variklis veike, ir masina nesuzalota kabojo virs bangu. Permatomoje kabinoje tebuvo vienas Karucis. Jis buvo be samones.
Aeromobili atitempe i baze, o Karuci pavede gydytoju prieziurai; dar ta pati vakara jis atgavo samone. Apie Fechnerio likima jis negalejo nieko pasakyti. Tik atsimine, jog, besiruosiant grizti, jis pradejo dusti. Jo aparato kvepavimo voztuvas eme uzsikirsti ir su kiekvienu ikvepimu i skafandro vidu patekdavo nedidele nuodingu duju doze.
Fechneris, stengdamasis pataisyti jo aparata, turejo atsisegti dirzus ir atsistoti. Tai buvo paskutinis dalykas, kuri prisimine Karucis. Ivykiai, pasak specialistu, matyt, bus vystesi taip: taisydamas Karucio aparata, Fechneris atidare kabinos stoglangi, veikiausiai todel, kad po zemu kupolu negalejo laisvai judeti. Tai buvo realu, nes tokiu masinu kabinos nera hermetiskos ir tik apsaugo nuo atmosferiniu itaku ir veju. Vykdant sias manipuliacijas, matyt, sugedo Fechnerio deguonies aparatas, ir jis, netekes orientacijos, isvirto pro atdara kupola ir nukrito i okeana.
Tokia pirmosios okeano aukos istorija. Kuno ieskojimas — su skafandru jis privalejo plaukioti ant bangu — nedave rezultatu. Beje, gal jis ir plaukiojo. Kruopsciai isnarsyti tukstancius kvadratiniu myliu kone be paliovos ruko lopiniais nuklotos banguojancios dykumos buvo tiesiog neimanoma.
Ligi sutemstant — griztu prie ankstyvesniu ivykiu — sugrizo visi gelbejimo aparatai, isskyrus dideli krovinini malunsparni, kuriuo buvo isskrides Bertonas.
Jis pasirode virs bazes kone po valandos, uzstojus sutemom, kai jau rimtai buvo susirupinta. Bertona buvo istikes nervinis sokas. Islipes is aparato, jis tuoj puole begti, sulaikytas reke ir verke. Buvo labai keista matyti tokioj buklej vyra, isskraidziusi kosmose septyniolika metu, kartais sunkiausiom salygom.
Gydytojai tare, kad Bertonas bus apsinuodijes. Po dvieju dienu Bertonas, kuris net atgaves tam tikra pusiausvyra nenorejo ne valandelei iseiti is pagrindines ekspedicijos raketos nei artintis prie lango, pro kuri atsivere vaizdas i okeana — pareiske noris duoti raporta apie savo skridima. Jis primygtinai to reikalavo, tvirtindamas, jog tai esas didziausios svarbos dalykas.
Isnagrinejusi si raporta, ekspedicijos taryba pripazino, kad tai yra liguistos, atmosferos duju apnuodytos vaizduotes padarinys, ir prijunge ne prie ekspedicijos istorijos, o prie Bertono ligos istorijos. Tuo viskas ir baigesi.
Sitiek as radau metrascio priede. Man buvo aisku, kad svarbiausias cia yra pats Bertono raportas — tai, kas privede si prityrusi pilota prie nervinio sukretimo. Vel emiau kraustyti knygas, bet „Mazojo apokrifo” surasti nepavyko. As labai pavargau, todel atidejau tolimesnius ieskojimus ligi rytojaus ir isejau is kambario.
Eidamas pro aliuminius laiptus, pamaciau ant ju is virsaus krintancios sviesos lopus. Vadinasi, Sartorijus dar tebedirba, taip velai! Pagalvojau, kad reikia su juo susitikti.
Virsuje buvo kiek silciau. Placiame, zemame koridoriuje dvelke vejelis. Popieriaus juosteles pleveno virs ventiliacijos angu. Didziosios laboratorijos durys buvo padarytos is storos grubleto stiklo plokstes, istatytos i metalinius remus. Is vidaus stiklas buvo uzdengtas kazkuo tamsiu; sviesa sklido tik pro siaurus palubes langus. Paspaudziau rankena. Kaip ir tikejausi, durys nepajudejo. Viduje buvo tylu, tik kartas nuo karto girdejosi silpnas lyg duju liepsneles snypstimas. Pasibeldziau — jokio atsakymo.
— Sartorijau!—pasaukiau.— Daktare Sartorijau! Cia as, naujokas Kelvinas! Turiu su tamsta pasimatyti, prasom atidaryti!
Silpnas cezejimas, tarsi kas zengtu per suglamzyta popieriu, ir vel tyla.
— Cia as, Kelvinas! Juk esate apie mane girdejes! Atskridau „Prometeju” pries pora valandu! — saukiau, pridejes lupas prie plyselio tarp staktos ir duru. — Daktare Sartorijau! Cia nieko nera, tik as! Prasom atidaryti.
Tyla, Paskui vos girdimas snaresys. Keleta kartu kazkas dzergztelejo, labai aiskiai, lyg deliojant metalinius irankius ant metalinio padeklo. Ir staiga... as apstulbau. Pasigirdo serija smulkuciu zingsniuku, tarsi begiotu vaikas. Tankus, skubrus mazu kojyciu trepsejimas. Nebent... nebent kas imitavo jas nepaprastai mitriai, barbendamas pirstais i kokia tuscia gerai rezonuojancia dezele.
— Daktare Sartorijau!!—subliuvau as. — Atidarot tamsta ar ne?!
Jokio atsakymo, tik vel tas vaikiskas lakstymas ir podraug keletas sparciu silpnai girdimu, placiu zingsniu. Atrode, kad zmogus eina pirstu galais. Bet jeigu eina, tai juk negali tuo pat metu imituoti vaiko zingsniu? „Bet pagaliau kokia cia man beda!” — pagalvojau as ir jau nebetvardydamas uzpludusio ituzio, surikau:
— Daktare Sartorijau!!! Ne tam skridau sesiolika menesiu, kad ziureciau cia jusu komediju!!! Skaiciuoju ligi desimties. Paskui lauziu duris!!!
Abejojau, ar man tai pavyks.
Dujinio pistoleto ciurksle nera labai stipri, taciau buvau pasiryzes kaip nors ivykdyti savo grasinima, nors ir butu reikeje ieskoti sprogmenu, kuriu tikriausiai nestigo sandelyje. Tariau sau, kad man nevalia nusileisti, negaliu losti tomis beprotybes pazenklintomis kortomis, kurias bruka man i rankas situacija.
Pasigirdo keistas garsas lyg kas su kuo galynetusi arba ka stumtu, uzuolaida is vidaus atsitrauke gal per puse metro, lieknas seselis krito ant matiniu tarsi apserksnijusiu duru plokstes, ir pakimes diskantas prabilo:
— Atidarysiu, bet prizadekite, kad neisite vidun.
— Tai kam tasyk ketinate atidaryti!? — riktelejau as.
— Iseisiu pas jus.
— Gerai. Prizadu.
Lengvai spragtelejo pasuktas spynoje raktas, paskui tamsi figura, uzstojusi puse duru, vel aklinai uztrauke uzuolaida, pasigirdo kazkoks nesuprantamas bruzdejimas — lyg sutreskejo stumdomas medinis staliukas, paskui sviesios durys prasivere, ir Sartorijus prasmuko koridoriun.
Jis stovejo pries mane, uzstodamas duris. Buvo nepaprastai aukstas, liesas, atrode, kad po kreminiu triko tera vieni kaulai. Kakla buvo apsimuturiaves juoda skarele; per peti kabojo dvigubai sulenktas reagentu apdegintas apsauginis laboratorinis apsiaustas. Nepaprastai siaura galva laike pakreipes i sona. Kone puse jo veido denge isgaubti juodi akiniai, tad akiu pamatyti negalejau. Jo buvo ilgas apatinis zandikaulis, pamelusios lupos ir didziules tarsi nusalusios irgi pamelusios ausys. Nesiskutes. Ant riesu karojo raisciais uzkabintos priesspindulines raudonos gumos pirstines. Stovejome taip valandele, zvelgdami i kits kita su neslepiamu neprielankumu. Jo plauku likuciai (atrode, tarsi pats butu kirpesis eziuku masinele) buvo svino spalvos, veidas apzeles zilais seriais. Kakta idegusi, kaip Snauto, bet idegimas baigesi mazdaug ties kaktos viduriu horizontalia linija. Matyt, sauleje jis muvejo kokia kepurele.
— Klausau, — tare jis pagaliau.
Man rodesi, kad jis ne tiek laukia, ka jam pasakysiu, kiek klausosi isitempes, kas dedasi jam uz nugaros, vis remdamasis peciais i stikline plokste. Gera valandele nezinojau ka sakyti, bijojau leptelti kokia kvailyste.
— Vadinuosi Kelvinas... turite buti girdejes apie mane, — pradejau. — Esu, tai yra... buvau Gibariano bendradarbis...
Jo liesas visas statmenu rauksliu isvagotas veidas — sitaip tikriausiai atrode Don Kichotas — buvo be jokios israiskos. Juoda nukreipta i mane akiniu plokste be galo trukde man kalbeti.
— Suzinojau, kad Gibarianas... kad jo nebera. — Man uzgniauze kvapa.
— Taip. Klausau?..
Sie zodziai nuskambejo nekantriai.
— Jis nusizude?.. Kas rado kuna, jus ar Snautas?
— Kodel jus kreipiates i mane? Argi daktaras Snautas jums nepasake?..
— Norejau isgirsti ka jus galite siuo klausimu pasakyti...
— Jus psichologas, daktare Kelvinai?
— Taip. O ka?
— Mokslininkas?
— Taip. Ka tas turi bendro...
— Maniau, kad esate kriminalinis valdininkas ar policininkas. Dabar dvi valandos keturiasdesimt minuciu, o jus, uzuot stengesis isitraukti i Stotyje vykdomu darbu eiga, kas butu savaime suprantama, negana to, kad meginote izuliai isiverzti i laboratorija, dar tardote mane tarsi buciau itariamas.
