Atrode, kad jis tuoj ims ir puls mane. Sito as nelaukiau. Pasidare kazkokia makalyne. Jis netiki, kad esu tas, kuo deduosi esas? Ka tai galetu reiksti!? Snautas su siaubu ziurejo i mane. Kas cia, pamisimas? Apsinuodijimas? Viskas atrode imanoma. Bet juk
— Kas tai buvo? — paklausiau as.
Sie zodziai nuramino ji. Valandele jis akylai ziurejo i mane, tarsi vis nepasitikedamas. Dar pries jam praveriant burna zinojau, kad tai klaidingas zingsnis, ir kad jis man neatsakys.
Snautas palengva atsisedo i foteli ir suspaude rankomis galva.
— Kas cia dedasi... — tare jis tyliai. — Kliedesys...
— Kas tai buvo? — vel paklausiau as.
— Jei nezinai... — bambtelejo jis.
— Tai kas?
— Tai nieko.
— Snautai, — tariau, — esame pakankamai toli nuo namu. Loskime atviromis kortomis. Viskas jau ir taip sujaukta.
— Ko tu nori?
— Kad pasakytum, ka matei.
— O tu?..— paklause jis itariai.
— Lipi ant kulnu. Pasakysiu tau ir tu man pasakysi. Gali buti ramus, nepalaikysiu taves pamiseliu, nes zinau...
— Pamiseliu! O viespatie! — Jis bande nusijuokti. — Zmogau, betgi tu nieko, nicnieko... juk tai butu isganymas. Jeigu jis butu bent valandele patikejes, kad cia pamisimas, nebutu to padares, tebebutu gyvas...
— Vadinasi, ka esi parases protokole apie nervu pakrikima — melas?
— Aisku!
— Kodel neparasei teisybes?
— Kodel?..— pakartojo jis.
Stojo tyla. As vel atsiduriau aklavieteje, nieko nesupratau. O jau buvau bemanas, kad pasiseks ji itikinti ir mudu bendrom jegom pulsim sita paslapti. Kodel, kodel jis nenori kalbeti?!
— Kur automatai? — paklausiau as.
— Sandeliuose. Uzdareme visus, isskyrus kosmodromo patarnautojus.
— Kodel?
Jis vel neatsake.
— Nepasakysi?
— Negaliu.
Cia buvo kazkas, ko as niekaip negalejau uzciuopti. Gal nueiti virsun, pas Sartoriju? Umai prisiminiau kortele ir pagalvojau, kad ji dabar yra svarbiausias daiktas.
— Ar manai, kad galima toliau dirbti tokiomis salygomis? — paklausiau as.
Snautas atsainiai guztelejo peciais.
— Kokia tai turi reiksme?
— Ak sitaip? Tai ka ketini veikti?
Jis nieko nesake. Tyloje pasigirdo tolimas basu koju slepsejimas. Tarp nikeliniu ir plastikiniu aparatu, aukstu spintu su elektronine aparatura, stiklu, preciziniu irenginiu tas isgveres slepsejimas atrode it paika kokio nepilnaprocio isdaiga. Zingsniai artejo. As atsistojau, itemptai stebedamas Snauta. Jis klausesi prisimerkes, bet atrode nemaz neissigandes. Vadinasi, jis bijojo ne jos?
— Is kur ji cia atsirado? — paklausiau as. Jis delse.
— Nenori pasakyti?
— Nezinau.
— Gerai.
Zingsniai nutolo ir nusciuvo.
— Netiki manim? — paklause Snautas. — Duodu zodi, kad nezinau.
Tyledamas atidariau spinta su skafandrais ir emiau bloksti i salis ju sunkius tuscius apvalkalus. Kaip ir tikejausi, gilumoj ant vasu kabojo dujiniai pistoletai, naudojami judant nesvarumo bukleje. Kaip ginklas jie buvo ne ka teverti, bet vis delto sis tas. Geriau toks, negu nieko. Patikrinau sovinine ir uzsikabinau per peti futliaro dirza.
Snautas atidziai mane stebejo. Kai reguliavau dirzo ilgi, nusisaipe, parodydamas geltonus dantis.
— Sekmingos medziokles! — tare jis.
— Aciu tau uz viska, — atsoviau, eidamas link duru. Jis pasoko is kedes.
— Kelvinai!
As pazvelgiau i ji. Jis nebesisypsojo. Nezinau, ar esu kada mates toki iskamuota veida.
— Kelvinai, tai nera... as... is tikruju negaliu,— suvebleno jis.
Laukiau, gal jis dar ka pasakys, bet jis tik krutino lupas, tarsi stengdamasis isspausti zodzius.
As apsisukau ir isejau, zodzio netares.
SARTORIJUS
Koridorius buvo tuscias. Is pradziu jis ejo tiesiai, paskui suko desinen. Niekad nebuvau buves Stotyje, bet treniruodamasis sesias savaites gyvenau jos tikslioje kopijoje, esancioje Institute, Zemeje. Zinojau, kur veda laipteliai aliuminem pakopelem.
Bibliotekoje buvo tamsu. Apgraibom suradau jungikli. Kai susiieskojau kartotekoje pirmaji Soliario metrascio toma drauge su priedu ir paspaudziau mygtuka, uzsiziebe raudona lempele. Patikrinau registratoriuje — knyga buvo pas Gibariana, taipgi ir kita, „Mazasis apokrifas”. Uzgesinau sviesa ir nulipau apacion. Bijojau ieiti i jo kabina, nors pirmiau ir girdejau jos zingsnius. Ji galejo ten sugrizti. Stovejau valandele prie duru, paskui, sukandes dantis, nugalejau save ir iejau.
Apsviestas kambarys buvo tuscias. Emiau kilnoti gulincias palangej ant grindu knygas, paskui nuejau prie spintos ir uzdariau ja. Negalejau ziureti i tuscia vieta tarp kombinezonu. Palangeje metrascio priedo nebuvo. Deliojau metodiskai toma po tomo, kolei prisikases prie paskutines knygu susnies, gulincios tarp lovos ir spintos, aptikau ieskomaji toma.
Vyliausi rasias jame kokia nuoroda, ir is tikruju pavardziu rodykleje buvo ideta juostele. Joje raudonu piestuku buvo uzrasyta pavarde, kuri man nieko nesake: Andre Bertonas. Knygoje ji buvo pamineta du kartus. Is pradziu susiradau pirmaja vieta ir suzinojau, kad Bertonas buvo rezervinis Sanahano laivo pilotas. Antrakart jo pavarde aptikau, pervertes simta su virsum puslapiu.
Nusileidusi Soliaryje, ekspedicija elgesi labai atsargiai, taciau kai po sesiolikos dienu paaiskejo, kad plazminis okeanas ne tik nerodo jokiu agresyvumo zymiu, o traukiasi nuo kiekvieno priartinto prie jo pavirsiaus daikto ir kaip begaledamas vengia betarpisko kontakto su aparatais bei zmonemis, Sanahanas ir jo pavaduotojas Timolis eme nebesilaikyti kai kuriu grieztu atsargumo taisykliu, kadangi jos nepaprastai sunkino ir vilkino darba.
Tada ekspedicija buvo padalinta i mazas, dvieju ir triju asmenu grupeles, kurios skraide virs okeano kartais keliu simtu myliu aukstyje; supantys darbu teritorija spinduliuotuvai, anksciau vartojami kaip priedanga, buvo palikti bazeje. Pirmosios keturios dienos po situ pakeitimu praejo be jokiu ivykiu, tik kartas nuo karto sugesdavo skafandru deguonies aparatura, kadangi ismetimo voztuvai pasirode esa jautrus nuodingos atmosferos veikimui. Todel juos reikejo beveik kasdien keisti naujais. “
Penktaja diena, dvidesimt pirmaja skaiciuojant nuo nusileidimo momento, du tyrinetojai, Karucis ir Fechneris (pirmasis buvo radiobiologas, o antrasis fizikas) isskrido tyrineti okeano mazu dvivieciu aeromobiliu. Tai buvo ne skraidymo aparatas, o gliseris, kuris juda ant suslegto oro pagalves.
Kai jiedu negrizo po sesiu valandu, Timolis, kuris vadovavo bazei nesant Sanahanui, paskelbe aliarma ir issiunte i paieskas visus, kas tik buvo laisvas bazeje.
Fataliskai susikloscius aplinkybems, ta diena, praejus kokiai valandai po tyrinejimo grupiu isvykimo, nutruko
