Apie ka as ka tik galvojau? Aa, apie automatus. Keista, kad nesutikau ju nei koridoriuje, nei kambariuose. Kur jie visi dingo? Vienintelis, su kuriuo susiduriau — per atstuma — priklause raketodromo tarnybai. O kiti?..
Pazvelgiau i laikrodi. Metas eiti pas Snauta.
Isejau. Koridoriu gan silpnai apsviete sviestuvai palubeje. Praejau pro dvejas duris, ir priejau prie tu, ant kuriu buvo Gibariano pavarde. Ilgai stovejau pries jas. Stotyje viespatavo tyla. Paspaudziau rankena. Tiesa sakant, neketinau ten ieiti. Bet rankena nusileido zemyn, durys prasivere per coli, plysys duryse akimirka buvo juodas, paskui kambaryje plykstelejo sviesa. Dabar mane butu galejes pastebeti kiekvienas, einantis koridorium. Skubiai perzengiau slenksti, be garso, stipriai uzdariau duris ir staigiai atsisukau.
Stovejau kone liesdamas peciais duris. Kambarys buvo didesnis uz manaji, irgi su panoraminiu langu, per tris ketvirtadalius uzdengtu smulkiom melsvom ir rausvom gelytem ismarginta uzuolaida, be abejones atsivezta is Zemes, nepriklausancia Stoties turtui. Pasieniais stovejo bibliotekines lentynos ir spinteles, nudazytos labai sviesiai zalia sidabru zvilgancia emale. Is ju buvo viskas isversta ant grindu ir kupsojo susnim tarp staliuku ir foteliu. Pries pat mane riogsojo apvirte du zingsniuojantys staliukai, isibede i stirtas laikrasciu, isbirusiu is perplysusiu aplanku. Atsiskleidusios isdrikusiais puslapiais knygos buvo apipiltos skysciais is suduzusiu kolbu ir buteliu su prisvidintais kamsciais ir tokiom storom sienom, kad man atrode, jog krisdami net ir is didelio aukscio jie nebutu galeje subyreti. Palangej gulejo apverstas rasomasis stalas su suduzusia darbo lempa ant istraukiamo kronsteino, salia — taburete, dvi jos kojos buvo isibedusios i pusiau istrauktus stalcius. Grindys sete nusetos kortelem, prirasytais lapais, popieriais. Pazinau Gibariano rasysena ir pasilenkiau prie ju. Imdamas lapus, pastebejau, kad nuo mano rankos krinta ne vienas seselis, kaip ligsiol, o du.
Atsisukau. Rausva uzuolaida liepsnojo tarsi padegta is virsaus, aiskus skaudzios zydrios sviesos ruozas staigiai plito. Atitraukiau uzuolaida — i akis plieske milzinisko gaisro liepsna. Jis buvo apemes trecdali horizonto. Tirsti, ilgi, klaikiai istise seseliai bego bangu daubomis link Stoties. Tai buvo sauletekis. Toje zonoje, kurioje buvo Stotis, po valanda trukusios nakties danguje patekedavo antra, zydra planetos saule.
Automatinis jungiklis uzgesino sviesas palubej, ir as grizau prie paliktu popieriu. Aptikau glausta aprasyma bandymo, kuris turejo ivykti pries tris savaites. Gibarianas ketino apsvitinti plazma labai intensyviais rentgeno spinduliais. Is teksto supratau, kad planas skirtas Sartorijui, kuris turejo pravesti eksperimenta — mano rankoj buvo kopija. Balti popieriaus lapai pradejo man skaudinti akis. Nauja diena skyresi nuo vakarykscios. Po oranziniu vestancios saules dangumi juoda it rasalas su kruvinais atspindziais okeana kone visad budavo uzklojes murzinai rausvas rukas, sulydantis i viena visuma debesis ir bangas; dabar visa tai isnyko. Sviesa, net perfiltruota per rausva uzuolaidos audini, liepsnojo it stiprios kvarco lempos degiklis. Mano idegusios rankos atrode joje kone pilkos. Visas kambarys pasikeite, viskas, kas turejo raudona atspalvi, nurudo ir isbleso, pasidare kepenu spalvos, o baltu, zaliu ir geltonu daiktu spalvos taip isryskejo, kad, rodesi, tviskete tviska. Prisimerkes pazvelgiau pro uzuolaidos plysi: dangus plytejo it balta ugnies jura, po juo virpejo ir ribuliavo lyg koks islydytas metalas. Stipriai uzmerkiau akis, po vokais suraibuliavo raudoni ratai. Ant prausyklos lentyneles (jos krastas buvo suskaldytas) apciuopom susiradau tamsius akinius, uzdengiancius kone puse veido, ir uzsidejau juos. Lango uzuolaida dabar tviskejo it natrio liepsna. Vel galejau skaityti; emiau nuo zemes lapus ir dejau juos ant vienintelio neapversto stalelio. Dalies teksto truko.
Tai buvo jau atliktu tyrinejimu protokolai. Is ju suzinojau, kad okeanas buvo keturias dienas svitinamas punkte, esanciame per tukstanti keturis simtus myliu i pietvakarius nuo dabartines stoties vietos. Tai mane nustebino, kadangi SNO konvencija uzdraude naudoti rentgeno spindulius del ju prazutingo veikimo, ir as buvau tikras, kad niekas nesikreipe i Zeme gauti leidimo siems eksperimentams.
Vienu metu, kilstelejes galva, isvydau pravertu spintos duru veidrodyje savo atvaizda, mirtinai isblyskusi veida su juodais akiniais. Nenaturaliai atrode kambarys, nutviekstas baltos ir zydros sviesos, bet po keliu minuciu kazkas pratisai sugirgzdejo ir is vidaus ant langu nusileido hermetiski voztuvai. Kambary pasidare tamsu, paskui uzsiziebe dirbtine kazkokia keistai blyski sviesa. Daresi vis silciau, nors saldomieji stoties aparatai veike visu pajegumu, kondicionieriai itemptai snypste. Ir visvien daresi vis karsciau. Staiga isgirdau zingsnius. Kazkas ejo koridorium. Dviem negirdimais suoliais atsiduriau prie duru. Zingsniai suletejo ir nusciuvo. Tas, kuris ejo, prie duru sustojo. Rankena pamazu nulinko. Negalvodamas instinktyviai griebiau ja is savo puses ir prilaikiau. Spaudimas nestiprejo, bet ir nesilpnejo. Tas, anoje puseje, elgesi taip pat tyliai, kaip ir as, tarsi netycia uzkluptas. Gera valandele abudu laikeme rankena. Paskui as pajutau, kad tas uz duru rankena atleido, ir isgirdau lengva snaresi — nuejo. Pastovejau dar klausydamasis, taciau buvo tylu.
SVECIAI
Paskubom sulanksciau keturlinkai ir isidejau kisenen Gibariano uzrasus. Atsargiai priejau prie spintos ir pazvelgiau vidun. Kombinezonai ir drabuziai buvo suglamzyti ir sugrusti i viena kampa tarytum spintoje kas butu slepesis. Is po popieriu kruvos, suverstos spintos apacioje, kysojo voko kampelis. Paemiau ji. Laiskas buvo adresuotas man. Man umai isdziuvo gerkle. Verste prisiverciau atplesti voka ir isimti is jo maza kortele.
Gibarianas buvo uzrases savo aiskia, nepaprastai smulkia rasysena.
Ir viskas, daugiau ne zodzio. Matyt, rasyta paskubom. Ar tai buvo kokia svarbi zinia? Kada jis parase? Reikia kuo skubiausiai eiti i biblioteka. Priedas prie pirmojo Soliario metrascio man buvo zinomas, tikriau tariant, zinojau, kad jis yra, bet niekada nebuvau mates, jis turejo grynai istorine verte. O nei apie Ravinceri, nei apie jo „Mazaji apokrifa” niekad nebuvau girdejes.
Ka daryti?
Jau velavau ketvirti valandos. Priejes prie duru, dar syki apzvelgiau visa kambari ir tik dabar pastebejau statmenai pritvirtinta prie sienos sudedama lova. Ja buvo uzstojes isskleistas Soliario zemelapis. Uz zemelapio kazkas kabojo. Tai buvo kiseninis magnetofonas su futliaru. Isemiau aparata, futliara pakabinau toje pat vietoje, o magnetofona isidejau kisenen. Pazvelgiau i skaitliuka — beveik visa juosta buvo isnaudota.
Dar pastovejau prie duru uzsimerkes, itemptai isiklauses i anapus viespataujancia tyla. Nieko. Atidariau duris. Koridorius pasirode it juoda bedugne. Nusiemiau tamsius akinius ir pamaciau silpna palubej kabanciu lempu sviesa. Uzdariau ir nuejau kairen, i radijo stoti.
Artejau prie apskritos kameros, is kurios nelyginant rato stipinai ejo i visas puses koridoriai, ir staiga, zengdamas pro kazkoki siaura, sonini praejima, vedanti, man rodos, i vonios
kambarius, pamaciau didele, neaiskia, kone susiliejancia su prieblanda figura.
Sustojau it ibestas. Is koridoriaus gilumos neskubiai, krypuojanciu zingsniu ejo milziniska negre. Pamaciau blizgancius jos akiu baltymus ir beveik vienu kartu isgirdau minksta basu koju slepsejima. Ji tevilkejo gelsva, blizganti, tarsi is siaudu nupinta sijonuka, didziules krutys buvo nukarusios, o juodos rankos prilygo normalaus zmogaus slaunims. Ji praejo per koki metra, ne nedirstelejusi mano pusen, krypuodama drambliskais klubais, panasi i anas akmens amziaus skulpturas, kokias kartais matome antropologiniuose muziejuose. Negre pasuko i sona ir, sustojusi prie Gibariano kambario duru, atidare jas. Akimirka ji buvo krintanciame is kambario skaiscios sviesos ruoze, paskui durys tyliai uzsidare, ir as likau vienas. Desine ranka suemiau kairiosios riesa ir taip stipriai suspaudziau, kad net kaulai trekstelejo. Paskui kaip paklaikes apsidairiau aplinkui. Kas atsitiko? Kas tai buvo? Staiga mane lyg kas apsviete, as prisiminiau Snauto Ispejima. Ka tai turetu reiksti? Kas buvo toji pasibaisetina Afrodite? Is kur ji atsirado?
Zengiau viena, tik viena zingsni link Gibariano kabinos ir sustojau it ibestas. Labai gerai zinojau, kad neieisiu ten. Isplestom snervem gaudziau ora. Kazkas nesiderino, kazkas buvo ne taip — ach! Instinktyviai tikejausi uzuosti slykstu, aitru jos prakaito kvapa, taciau net kai lenke mane per zingsni, nieko neuzuodziau.
Nezinau, kiek laiko stovejau taip, atsiremes i salta sienos metala. Stotyje viespatavo tyla, ir tik monotoniskai gaude kondicionieriu kompresoriai.
As papleksnojau sau per zanda ir is leto nuejau i radijo stoti. Spausdamas rankena, isgirdau saizu balsa:
— Kas ten?
— Tai as, Kelvinas.
Snautas sedejo prie staliuko tarp susnies aliuminiu dezeliu ir siustuvo pulto ir valge tiesiai is skardines mesos konservus. Nezinau, kodel jis pasirinko gyventi radijo stoti. Stovejau apdujes tarpduryje, ziuredamas i jo
