ritmingai kramtancius zandus, ir umai pajutau esas alkanas. Priejes prie lentynos, issirinkau is leksciu kruvos maziausiai dulketa ir atsisedau priesais ji. Valandele valgeme tyledami, paskui Snautas atsistojo, iseme is sienines spinteles termosa ir ipyle mudviem po stikline karsto sultinio. Statydamas termosa ant grindu (ant staliuko jau nebebuvo vietos) jis paklause:
— Matei Sartoriju?
— Ne. Kur jis?
— Virsuje.
Virsuje buvo laboratorija. Valgeme toliau tyledami, kolei sakute sugriksejo i tuscios skardines dugna. Radijo stotyje viespatavo naktis. Langas buvo sandariai uzdengtas is lauko, palubej dege keturi apvalus sviestuvai. Ju atspindys virpejo plastikiniame siustuvo korpuse.
Itempta Snauto skruostikauliu oda vagojo raudonos gysleles. Jis vilkejo juoda dukslu palaiki megztini.
— Tau kas atsitiko? — paklause jis.
— Ne. Kas gi galejo man atsitikti?
— Tu visas isprakaitaves.
As perbraukiau ranka per kakta. Tikrai, mano veidu zliauge prakaitas. Tai, matyt, buvo reakcija po ano sukretimo. Snautas atidziai ziurejo i mane. Ar pasakyti jam? Norejau, kad jis pats parodytu man daugiau pasitikejimo. Kas cia losia pries ka, ir koki losima?
— Karsta, — tariau.— Maniau, kad kondicionieriai pas jus veikia geriau.
— Po kokios valandos issilygins. Esi tikras, jog tai tik nuo karscio? — Jis pakele i mane akis. As saziningai kramciau, tarsi nepastebedamas sito.
— Ka ketini daryti? — paklause galu gale Snautas, kai baigeme valgyti.
Jis sumete visus indus ir tuscias skardines i praustuva prie sienos ir grizo i savo foteli.
— Prisitaikysiu prie jusu, — atsakiau flegmatiskai. — Juk turite koki tyrinejimu plana? Koki nauja jaudikli, rentgena, ar ka panasaus, a?
— Rentgena? — pakele antakius Snautas. — Kur busi nugirdes?
— Jau nebepamenu. Kazkas man sake. Gal ,,Prometejuje”. O ka? Jau pradejote?
— Smulkmenu nezinau. Tai Gibariano sumanymas. Jis pradejo su Sartorijum... Bet is kur tu suzinojai?
As guztelejau peciais.
— Nezinai smulkmenu? Juk privalai pats dalyvauti, cia tavo sritis...— nebaigiau as. Jis tylejo.
Kondicionieriai liovesi gaude, temperatura buvo pakenciama. Girdejosi tik nepaliaujantis panasus i dvesiancios muses zyzimas.
Snautas atsistojo, priejo prie valdymo pulto ir eme spragsinti kontaktus, nezinia kodel, nes pagrindinis jungiklis buvo nulineje padetyje. Jis zaide taip valandele, paskui, ne nepasukdamas galvos, pareiske:
— Reikes atlikti formalumus del to... zinai.
— Taip?
Jis atsisuko ir pazvelge i mane tarsi siuto pagautas. Negaliu sakyti, kad tycia buciau stengesis isvesti ji is pusiausvyros, taciau nesuprasdamas, koks cia vyksta zaidimas, stengiausi buti santurus. Jo atsikises Adomo obuolys vaiksciojo po juoda megztinio apykakle.
— Buvai pas Gibariana, — tare staiga Snautas.
Tai nebuvo klausimas. As pakeliau antakius ir ramiai zvelgiau jam i veida.
— Buvai jo kambaryje, — pakartojo jis.
Lengvai kryptelejau galva, tarsi sakydamas: „Tarkime. Na ir kas?”
Norejau, kad jis kalbetu toliau.
— Kas ten buvo? — paklause jis. Jis zinojo apie ja!!!
— Nieko nebuvo. O kas ten galejo buti? — paklausiau as.
— Tai kodel manes neisileidai? As syptelejau.
— Nes issigandau. Po tavo ispejimo, kai rankena pajudejo, nejucia ja sulaikiau. Kodel nepasakei, jog tai tu? Tave buciau isileides.
— Maniau, kad tai Sartorijus, — tare jis netvirtai.
— Na ir kas?
— Ka manai apie tai... kas ten atsitiko? — atsake jis klausimu i klausima.
As susvyravau.
— Tu turi geriau zinoti uz mane. Kur jis?
— Saldymo kameroje, — atsake tuojau pat Snautas. — Per - neseme ji ta pati ryta... del karscio.
— Kur ji radai?
— Spintoje.
— Spintoje? Jau nebegyva?
— Sirdis dar plake, bet nebekvepavo. Tai buvo agonija.
— Bandei ji gaivinti?
— Ne.
— Kodel? Snautas padelse.
— Nesuspejau. Jis mire, kol dar nebuvau paguldes.
— Stovejo spintoje? Tarp kombinezonu?
— Taip.
Snautas priejo prie mazo rasomojo stalelio kerteje, paeme nuo jo popieriaus lapa ir padejo ji pries mane.
— Surasiau toki provizorini protokola,— tare jis. — Net ir gerai, kad tu apziurejai jo kambari. Mirties priezastis... mirtinos pernostalio dozes injekcija. Va cia parasyta...
As perbegau akimis trumpa teksta.
— Savizudybe...— pakartojau tyliai.— O priezastis.. ?
— Nervu pakrikimas... depresija... ar kaip pavadinti. Tu geriau apie tai nusimanai, negu as.
— Nusimanau tik apie tai, ka matau, — atsakiau as ir pazvelgiau is apacios jam i akis, nes jis stovejo ties manim.
— Ka nori tuo pasakyti? — paklause jis ramiai.
— Gibarianas isisvirkste pernostalio ir pasislepe spintoje? Jeigu taip, tai cia ne depresija, ne nervu pakrikimas, o umi psichoze... Paranoja.. . Jam turbut atrode, kad kazka mato...— kalbejau as vis leciau, zvelgdamas jam i akis.
Jis priejo prie siustuvo pulto ir vel eme spragcioti kontaktus.
— Cia yra tavo parasas,— kiek patylejes, tariau as.— O Sartorijus?
— Jis laboratorijoje. Jau sakiau. Nesirodo. Manau, kad...
— Kad kas?
— Kad uzsidare.
— Uzsidare? Aa. Uzsidare. Se tau! Gal uzsibarikadavo?
— Gal.
— Snautai...— tariau as.— Stotyje kazkas yra.
— Matei?!
Jis ziurejo i mane pasilenkes.
— Tu perspejai mane. Del ko? Ar tai haliucinacija?
— Ka tu matei!?
— Ar tai zmogus, ka?
Snautas tylejo. Jis nusisuko i siena, tarsi nenoredamas, kad matyciau jo veida, ir barbeno pirstais i metaline pertvara. Pazvelgiau i jo rankas. Ant riesu jau nebuvo kraujo zymiu. Mane it zaibas pervere.
— Ta butybe yra reali, — tariau tyliai, kone pakuzdom, tarsi atskleisdamas paslapti, kuria gali kas nugirsti. — Taip? Galima ja... paliesti. Galima ja... suzeisti... Paskutinikart tu matei ja siandien.
— Is kur zinai!?
Jis neatsisuko. Stovejo prie pat sienos, liesdamas ja krutine, it mano zodziu kliudytas.
— Pries mano nusileidima... pries pat?
Jis susiguze it persertas. Pamaciau jo paklaikusias akis.
— Tu!? — pralemeno.— Kas TU esi!?
