— Na, dar vienas budas. Ir kas?
Adomas paniuro, bet nutylejo.
— Ne, kodel gi! Informacija „masina motina” zmoguje idiegia tvirtai ir ilgam, visam gyvenimui, o ne seanso laikui. Ir Meno informacija gali pakeisti zmogaus psichika, pataisyti ja — na, kaip pataise tavo isore, palyginus su manaja! Zinoma, cia dalykas rimtas, tai ne i kina nueiti. Perspesime saziningai: zmogau, po musu proceduros tu visiems laikams neteksi gebejimo meluoti, vaikytis niekniekiu, engti silpnuosius, daryti nieksybes — ir ne tik aktyviai, o ir susilaikydamas nuo doru poelgiu. Mes negarantuojame, kad po sios proceduros tu busi laimingas, patenkinsi visus poreikius ir igyvendinsi sumanymus. Gyvenimas pasidarys aiskesnis, bet sunkesnis. Uztat tu busi Zmogus!
— Anekdotas! — manieringai pasake Kravecas. — Budas grazinti prarasta nekaltybe!
— O kodel gi? — drauge suktelejo Adomas ir Krivoseinas.
— Todel, kad, is esmes, jus rengiates, pasitelke Meno infoimacija, supaprastinti ir grieztai uzprogramuoti zmones! Tegul uzprogramuosite gerasias savybes: sazininguma, pasiaukojima, kilnius sielos polekius, bet vis tiek tai bus ne zmogus, o robotas! Jeigu zmogus nemeluoja ir nekandzioja kitu todel, kad nezino, kaip tai daroma, jokiu jo nuopelnu cia nera. Pagyvens, Isisavins papildoma informacija, ismoks — ir meluos, darys nieksybes, — dalykas nesudetingas. O sit jeigu jis moka meluoti, apsukrauti, engti kitus (o tai mes visi mokame, tik neprisipazistame) ir zino, kad, panaudojus sias gyvenimiskas operacijas, jam paciam bus lengviau, geriau klosis, bet taip nedaro… ir nedaro ne is baimes ikliuti, o todel, kad supranta, jog nuo to gyvenimas ir jam, ir visiems taps labiau pasibiauretinas — cia tai Zmogus!
— Sudetingai pasakyta, — tare Krivoseinas.
— Bet juk ir zmones sudetingi, darosi dar sudetingesni — ir supaprastinti ju niekaip negalima. Kaip jus sito nesuprantate? Cia nieko nepadarysi. Zmones zino, kad nieksiskumas pasaulyje egzistuoja, ir atsizvelgia i tai savo mintyse, zodziuose ir poelgiuose. Kokia tauria informacija jus jiems diegtumet ir kokiais budais tai darytumet, jie nuo jos tampa tik dar sudetingesni. Ir viskas!
— Palauk, — niuriai pasake Adomas. — Norint, kad jie pasidarytu geresni, visai nebutina supaprastinti zmones. Tavo tiesa: zmogus — ne robotas, suvarzyti jo poelgiu griezta geru ketinimu programa nevalia. O ir nereikia. Taciau, pasitelkus Meno informacija, galima jam idiegti aisku supratima: kas gera — is tikruju gera, o ne tik naudinga — ir kas bloga.
— Betgi tikslai, tie jo vadinamieji ketinimai liks savi, ir viskas bus pajungta jiems. O uzprogramuoti zmoguje tikslu (netgi kilniu) negalima: tai tas pats kelias — dorybingu robotu gaminimas. — Kravecas paziurejo i antrininkus, syptelejo. — Matyt, plika technika ju nepaimsi… Jums neateina i galva, kad „absoliutaus budo” ieskojimus mums ikvepia ne protas, o nuosirdus inzinieriu tikejimas, kad mokslas ir technika viska gali? Tuo tarpu jie ne viska gali, ir, tuo keliu eidami, mes nieko nepesime. As matau kita aiskia krypti: is musu tyrinejimu ilgainiui gims nauja mokslo saka — Eksperimentinis ir Teorinis Zmogaus mokslas. Didis ir reikalingas mokslas, bet tiktai mokslas. Ziniu sritis. Jis pasakys: stai kas tu esi, zmogau. Ir issivystys Zmogaus technika… Dabar tai, tur but, skamba siaubingai — informacijos sintezes ir idiegimo zmonems technika. Ji apreps viska: nuo medicinos iki matematikos ir nuo elektronikos iki menu — bet vis vien tai tebus tik technika. Ji pasakys: stai ka tu gali, zmogau. Stai kaip tu galesi save keisti. Ir tada lai kiekvienas galvoja ir sprendzia: ko gi tu nori, zmogau? Ko tu nori pats is saves?
Viktoro zodziai padare ispudi. Kuri laika visi trys ejo tylomis — galvojo. Akademinis miestelis pasiliko uz nugaru. Tolumoje dunksojo parkas ir instituto pastatai, o uz ju — didziulis KB bandymu angaras is stiklo ir plieno.
— Vaikinai, o kaip dabar bus su Lena? — paklause Adomas ir paziurejo i Krivoseina. Zvilgtelejo i ji ir Kravecas.
— Taip ir bus, — itaigiai pasake tas. — Jai nieko nereikia zinoti. Nieko neatsitiko, aisku?
Adomas ir Kravecas neatsake.
Jie izenge i kastonu aleja. Cia buvo daugiau paunksnio ir vesumos.
— „Stai kas tu esi, zmogau. Stai ka tu gali, zmogau. Ko gi tu nori is saves, zmogau?” — pakartojo Krivoseinas. — Efektingai pasakyta! Vai, kaip efektingai! Jeigu as tureciau daug pinigu, kiekvienam mieste pastatyciau obeliska su uzrasu: „Zmones! Bijokite trumputeliu tiesu — nepilnos tiesos apraisku. Nieko nera melagingesnio ir pavojingesnio uz trumputes tiesas, nes jos pritaikytos ne gyvenimui, o musu smegenims.”
Kravecas paskersakiavo i ji.
— Apie ka tu cia?
— Apie tai, kad taAo trukumai, Viktoriuk, yra tavo paties privalumu tasa. Man rodos, tikrasis Krivoseinas, kurdamas tave, siek tiek persistenge. Asmeniskai as niekad nesupratau, kodel zmones su gerai ismiklintu loginiu mastymu tapatinami su protingais zmonemis…
— Tu vis delto galetum kalbeti is esmes!
— Galiu ir is esmes, Vitia. Tu gerai pradejai: zmogus sudetingas ir laisvas, jo negalima supaprastinti ir uzprogramuoti, bus Zmogaus mokslas ir Zmogaus technika, ir priejai isvada, kad musu darbas — stumti i prieki ta moksla ir technika, o viso kito reikia atsisakyti, Lai zmones patys sprendzia. Isvada mum labai paranki, staciai nepaprasta. Bet imkime ir pritaikykime savo teorija kitam atvejui. Yra, pavyzdziui, mokslas apie branduoli ir branduoline technika. Esi tu — kuo geriausiu ketinimu kupinas branduolinio ginklo priesininkas. Tau suteikiama visiska laisve spresti si klausima savo nuoziura: gauni raktus nuo visu atomo bombu saugyklu, visus kodus ir sifrus, gali ieiti i visas branduolines imones — veik!
Adomas negarsiai nusijuoke.
— Kaip tu pasinaudosi ta puikia galimybe isgelbeti pasauli? As zinau kaip: stovesi vidury atominiu bombu saugyklos ir kauksi is siaubo.
— Nagi, kodel butinai kaukti?
— O todel, kad tu situ dalyku ne kelmo neismanai, taip pat, kaip kiti zmones nesusivokia musu darbe… Taip, bus tokia mokslo sritis — Zmogaus mokslas. Taip, bus ir Zmogaus technika. Taciau pirmieji sio mokslo ir sios technikos specialistai — mes. O specialistas be bendrazmogiskuju priedermiu dar turi ir savu, ypatingu: jis atsako uz savo moksla ir uz visus jo panaudojimo budus! Kadangi galu gale jis visa tai daro savo idejomis, savo ziniomis, savo sprendimais. Jis, ir niekas kitas! Taigi, nori ar nenori, o mokslo apie informacijos sinteze zmoguje vystymosi gaires zymeti teks mums.
— Na, tarkim… — Kravecas nenusileido. — Bet kaipgi zymeti tas gaires? Juk tokio atradimo panaudojimo budo, kad jis absoliuciai tikrai tarnautu zmoniu labui, kaip prisiekeme pries metus, nera!
— Ziurekit, vyruciai, — negarsiai pratare Adomas.
Visi trys pasuko galvas i kaire. Po medziu, ant suolelio, sedejo mergaite, salia gulejo kuprine ir stovejo ramentai. Plonos kojos, apmautos juodomis kojinemis, buvo nenaturaliai istemptos. Saules spinduleliai, skverbdamiesi pro medziu lapus, kibirksciavo jos tamsiuose plaukuose.
— Eikit, as pasivysiu. — Krivoseinas priejo prie jos, atsisedo greta ant suolo krasto. — Sveika, mergyte!
Ji nustebusi pakele i ji dideles ir ryskias, bet nevaikiskas akis:
— Sveiki…
— Sakykit, mergaite… — Krivoseinas nusisypsojo kiek galedamas gerasirdiskiau ir protingiau, kad jo nepalaikytu gi tu lir neissigastu, — tiik iprasau nesistebekite mano iklausiimu: ar jusu mokykloje spiauna i ausi zmogui, kuris neislaike duoto zodzio?
— Ne-e, — baiksciai atsake mergaite.
— O mano laikais spiaudavo, buvo toksai barbariskas paprotys… Ir zinote ka? Duodu zodi: nepraeis ne metai, ir jus busite sveika ir grazi. Begiosite, sokinesite, vazinesites dviraciu, maudysites Dnepre… Viskas bus! Prizadu. Galesite man spiauti i ausi, jei pameluosiu!
Mergaite ziurejo i ji ispletusi akis. Jos lupose pasirode neryztinga sypsena.
— Bet juk… pas mus nespiauna. Musu mokykla tokia…
— Suprantu! Ir mokyklu tokiu nebebus, beginesite i paprasta — kaip visi. Ot, pamatysite! Tai sitaip…
Daugiau jis nebeturejo ka pasakyti. Taciau mergaite ziurejo i ji taip nuosirdziai, kad nueiti salin niekaip nebuvo galima.
— Mano vardas — Sasa. O jusu?
— Valia… Valentinas Vasiljevicius.
— As zinau, jus gyvenate trisdesimt treciajame numeryje. O as — trisdesimt devintajame, uz dvieju namu.
