nugrimzdes, pirstines pasirode per trumpos. Si karta smugis buvo toks stiprus, kad as nudardejau ant grindu. Beliko apversti baka… negalejau gi as leisti, kad jis mano akyse istirptu skystyje, kaip… kaip tu, — Kravecas pasiziurejo i Adoma. — Juk as buvau juo, Krivoseinu, kai kuriau ir tirpdziau tave… (Adomo veidas sustingo). Be to, jis dar tebebuvo gyvas… Veidas irgi istirpo, liko tik „kepure” ant kaukoles, bet „kepure” trukcioja, vadinasi, raumenys dirba… As isikibau i bako krasta, emiau supti ji. Krastai stangrus, slidus, islinksta… Galu gale parverciau ji vos ne ant saves, suspejau issisukti — tik skyscio srove siubtelejo ant veido ir kaklo. Nuo jos as ir gavau trecia elektros smugi… Toliau neprisimenu, atsipeikejau ant nestuvu.
Jis nutilo. Tylejo ir kiti du. Krivoseinas atsistojo, susimastes kelissyk perejo kambari.
— Nieko nepasakysi, bandyma organizavote solidziai. Siaip ar taip, apgalvotai. Piktadarybes nebuvo, fatalisko atsitiktinumo nebuvo, dargi grubiu klaidu nepadaryta… Kaip sakoma, nugalabijo zmogu pagal visas taisykles! Jeigu tu nebutum apvertes bako, jis butu istirpes. Salia bako jis taip pat istirpo, nes ji persunkes skystis paliove buti organizuojancia skystaja schema… Be reikalo jis liko su „Monomacho kepure”, stai kas! Isijunges i skysti, jis galejo valdyti savo organizma ir be jos…
— Sit kaip! — greitai pakele galva Kravecas.
— Taip. Tas kvailas gobtuvas jums tebuvo reikalingas vien isijungimui i „masina motina”, vien tam. Toliau masinos smegenys isakineja nervams tiesiogiai, o ne per laidus ir schemas… Ir kai prasidejo nevaldomi autovirpesiai, ta „kepure” prazude ji. Merkti pasalini daikta i gyvaji sikysti — tas pats, kaip baksteleti loki ietimi!
— Taip, bet kodel prasidejo autovirpesiai? — isiterpe Adomas. Jis pasisuko i Kraveca. — Sakyk, po triusiu ir. manes jus to proceso daugiau nebetyrinejote?
— Ne. Per paskutinius bandymus mes nebesusidureme su juo. Visus perdirbimus graziausiai buvo galima valdyti pojuciais, as jau sakiau. Neismanau, kaip jis galejo netekti savikontroles. Sutriko? Aplamai, tai sis procesas giminingas nerviniam sutrikimui… Bet kodel sutriko?
— Kiekybes perejimas i kokybe, — pasake Adomas. — Kai jus kaisiojote i skysti ranka arba koja, „gedimo zidiniu”, igalinanciu kontroliuoti ir valdyti skystosios schemos prasiskverbima i kuna, buvo nedaug. Atrodydavo taip, tarsi kalbetum su vienu dviem pasnekovais. O kai jis panardino visa kuna… tu zidiniu visame kune, zinoma, buvo kur kas daugiau, negu bet kurioje kuno dalyje, ir…
— Vietoj padoraus pokalbio kilo neaiskus minios erzesys, — pridure aspirantas. — Ir jis susipainiojo. Labai gali buti.
— Klausykit jus, savamoksliai ekspertai! — su inirsiu pazvelge i juos Kravecas. — Kai kas nors iseina ne taip, visada atsiranda kazin kiek zmoniu, linkusiu papliauksti, kodel nepavyko — ir tuo pakelti savo verte. „As juk pramaciau! As juk sakiau!” Jeigu ivyks atominis karas, tikriausiai irgi atsiras zmoniu, kurie pries sudegdami spes dziaugsmingai susukti; „As juk sakiau, kad bus atominis karas!” Jus manote, jog bandymas nepavyko butent del tu netikslumu? Ar jus tuo taip isitikine, kad listumet i baka, jei tie netikslumai butu pasalinti?
— Ne, Viktorai Kravecai, — pasake KrivoSeinas, — taip isitikine nesame. Ir niekas musu daugiau nebelis i baka vien tam, kad irodytu savo teisuma arba kieno nors kito neteisuma — ne toks musu darbas. Listi, zinoma, teks, ir ne viena karta —
ideja teisinga. Bet tai darysime kuo maziausiai rizikuodami ir su maksimalia nauda… Ir tu be reikalo karsciuojiesi: jus sugadinote bandyma. Toki bandyma! Ir vos neprazudete viso darbo bei laboratorijos. Nieko netrtiko — didingu ideju, herojisku polekiu, atradimu, apmastymu, kvalifikuotu pastangu… isskyrus viena — protinga atsarguma! Zinoma, gal but, ne man jums prikaisioti — as pats nedaug pasiekiau, atlikdamas viena rimta eksperimenta, irgi pasiklioviau tuo „rasi” ir tik tik nepakraciau koju. Bet kodel, sakyk, negalejote manes iskviesti is Maskvos i si bandyma?
Kravecas ironiskai paziurejo i ji.
— Kuo gi tu butum padejes? Juk tu ne ka beismanai apie ta darba.
Aspirantui uzgniauze kvapa; po visu vargu isgirsti tokius zodzius!
— Sunsnukis tu, Vitia, — pratare jis su neiprastu romumu. — Skaudu tai sakyti informatiskai artimam zmogui, bet tu — staciai kales vaikas. Vadinasi, ibrukti mane milicijai kaip pakaitala, kad pats issisuktum nuo baudziamosios atsakomybes… tam as tinku? O i sios temos gvildentojus — ne? — Jis nusigreze i langa.
— Kuo cia deta baudziamoji atsakomybe? — susigedes burbtelejo Kravecas. — Reikejo juk kazkaip gelbeti darba…
Staiga jis pasoko kaip igeltas: nuo lango prie jo artinosi Anisimovas! Adomas irgi kruptelejo, apstulbes pakele galva.
— Nieko jus nebutumet isgelbejes, tardomasis Kravecai, — grasiu balsu pasake Anisimovas, — jeigu jusu laboratorijos vedejas nebutu kai po pramokes Maskvoje. Sedetumete jus dabar kaltinamuju suole, pilieti Lzekravecai. Man pasitaike ir su menkesniais ikalciais kisti zmones uz grotu. Aisku?
Si karta aspirantas Krivoseinas grazino savo veidui tikruosius bruozus per desimt sekundziu: padejo praktika.
— Vadinasi… tai buvai tu? Tu mane paleidai? Palauk… kaip tu tai darai?
— Nejau biologija? — nusitvere minties Adomas.
— Ir biologija, ir sistemologija… — Krivoseinas ramiai masazavo skruostus. — Mat, priesingai negu jus, as atsimenu, kaip buvau „masina motina”.
— Papasakok, kaip tu tai darai! — neatstojo Kravecas.
— Papasakosiu, nesijaudink, viskam ateis laikas. Seminara surengsime. Dabar mes tas zinias panaudosime, dirbdami su „masina motina”. O sit gyvenime jas taikyti teks labai atsargiai… — Aspirantas paziurejo i laikrodi, atsisuko i Adoma ir Kraveca. — Metas. Eime i laboratorija. Aptarsime jusu bandyma vietoje.
— Reikejo gi… ak, jau tie mokslininkai! — juokesi ir purte galva miesto milicijos skyriaus virsininkas, kai Matvejus Apolonovicius trumpai isdeste jam galutinai isaiskintas atsitikimo Sistemologijos institute aplinkybes. — Atseit, kol jus bandinius ekspertizei emete ir su akademiku kalbas vedziojote, „lavonas” islindo is po klijuotes ir nuejo praustis.
— Tikrai taip… Jis buvo kaip nesavas, kai susitrenke galva, draugas pulkininke.
— Zinoma! Dar ir ne tai galejo iskresti. O gretimais skeletas… pasitaikyk tu man! Stai ka reisikia blogai istirti ivykio vieta draugas Anisimovai, — Aleksejus Ignatjevicius pamokomai iskele pirsta. — Neatsizvelgete i specifika. Cia jums ne atsitikimas plente ar koks skenduolis — moksline laboratorijai Ten pas juos visada velniaizin ko tik nepriversta: mokslas… Truputi aplaidziai pasielgete, Matvejau Apolonoviciau!
„Papasakoti jam viska, kaip yra? — liudnai pagalvojo Anisimovas. — Ne. Nepatikes…”
— O kaipgi „Greitosios pagalbos” gydytoja apsikvailino: gyva zmogu i numirelius irase? — garsiai samprotavo pulkininkas. — Oi, jauciu as, su isgelbetuju procentu pas juos irgi ne kazkokie reikalai. Paziurejo: zmogus silpnas, klinikoje vis tiek mirs — tai tegu bent statistikos negadina.
— Gal staciai apsiriko, Aleksejau Ignatjeviciau, — didziadvasiskai uzsistojo Anisimovas. — Soko busena, stiprus alpulys, kuno suzalojimai. Taigi ji ir…
— Galimas daiktas. Gaila, musu Zubatos nebuvo: tas visuomet is lavondemiu nustato — ir nesuklysta. Taip… 2inoma, neprastai butu sia byla padidinus isaiskintu nusikaltimu procenta, labai praverstu pusmecio pabaigai, bet ma ji galas tuos procentus! Svarbiausia: visi sveiki, gyvi, viskas laimingai. Tiesa, — jis pakele akis i Anisimova, — yra tam tikru neaiskumu su to Kraveco dokumentais. A?
— Ekspertas juose neaptiko nei paskustu vietu, nei iklijavimu, nei taisymu, Aleksejau Ignatjeviciau. Dokumentai kaip dokumentai. Gal Charkovo milicija ka nors pripainiojo?
— Na, tuo lai rupinasi pasu stalas, o ne mes, — numojo ranka pulkininkas. — Nusikaltimo zmogus nepadare, ir su tuo reikalu baigta. Bet jtis, jus, Matvejau Apolonoviciau, a? — Aleksejus Ignatjevicius, juokomis raukydamasis, atsilose kedeje. — Saugumui siulete byla perduoti… graziai dabar mes atrodytume saugumieciams! Ar ne as jums sakiau: visu kebliausios bylos patikrinus pasirodo visu elementariausios!
Ir aplink jo mazytes protingas akutes po tankiais antakiais it spinduliai susimete gerasirdiskos rauksleles.
Vidudienio meta jie ejo per Akademini miesteli: Adomas desineje, Krivoseinas viduryje, Kravecas is kaires. Suminkstejes nuo kaitros asfaltas dubo po kojomis.
— Vis delto dabar mes galesime dirbti be klaidu, — tare Krivoseinas. — Mes nemazai suzinojome, daug ko ismokome. Ir ryskeja aiski kryptis. Viktorai Kravecai, ar Adomas tave supazindino su savo ideja?
— Supazindino…
— O ko tu taip kazkaip — indiferentiskai?
