.. — Viktoras Kravecas, vaziaves i 18-aji kilometra motociklo palaiku, iki siol kraipo galva:
— Laimingai issisukai, tiesiog nuostabiai! Jeigu tu butum lekes septyniasdesimties kilometru greiciu, tai is „Javos” likuciu as dabar tau statyciau paminkla, o ant numerio lenteles, rydamas asaras, vedziociau raides: „Cia ilsisi Krivoaeinas — inzinierius dr motociklininkas.”
Taip, bet jei as buciau vaziaves septyniasdesimties kilometru greiciu, nebuciau isirezes!
Idomu, kaip uzgaidingos aplinkybes fokusuojasi i fatalini incidenta. Nebuciau sustojes miske parukyti, paklausyti gegutes („Gegute, gegute, kiek metu man gyventi?” — ji iskukavo penkiasdesimt), buciau pravaziaves viena ar du posukius kiek didesniu ar kiek mazesniu greiciu — ir mes butume prasilenke, nuruke savais reikalais. O dabar — lygiame kelyje, esant puikiam matomumui, — as isireziau i vienintele masina, pasitaikiusia mano kelyje!
Vienintelis dalykas, ka as spejau pagalvoti, lekdamas per motocikla: „Gegute, gegute, kiek metu man gyventi?”
As atsikeliau pats. „Moskviciui” buvo ilenktas salotinis sonas. Persigandes vairuotojas sluostesi krauja nuo neskustos fizionomijos; alkune as ismusiau kabinos stikla — taip jam, veplai, ir reikia! Mano vargse „Java” metesi ant asfalto. Ji iskart pasidare kazkaip trumpesne. Zibintas, priesakinis ratas,
sake, remu vamzdis, bakas — viskas buvo sudauzyta, suplota, sulankstyta.
…Taigi pradini 17 metru per sekunde greiti as numusiau trumpesniame kaip metras kelio ruoze. Tuo tarpu mano kunas pakele 15 g perkrovima! Oho!
Ne, kokia vis delto puiki masina — zmogus! Mano kunas maziau kaip per desimtaja dali sekundes suspejo issilenkti ir sustingti taip, kad galetu pasitikti smugi paciu patogiausiu budu: alkune ir petimi. O Valerijus irodinejo, kad zmogus neprilygsta technikai. Tai dar ne faktas! Ogi jei isverstume i anatominius terminus motociklo suzalojimus, iseitu, kad jam suknezinta „galva”, sulauzytos „priesakines galunes”, „krutines lasta” ir „stuburkaulis”. Gera buvo masiina, pati prasesi greiciau varoma…
Teisybe, mano desinysis petys ir krutine, matyt, patyre didesni perkrovima. Desiniaja ranka sunku pakelti. Tikriausiai triokstelejo sonkauliai.
Na stai — viskas i gera. Dabar yra ka taisyti skystojoje „masinos motinos” schemoje — ir ne is virsaus, o kuno viduje. Sia prasme „Moskvicius” pasipainiojo kaip tik laiku. Pasitarnaus mokslo labui…”
PENKTAS SKYRIUS
— Israsykite leidima lavonui isnesti.
— O kurgi lavonas?
— Tuojau bus. (Saunasi.)
— Se tau! O kas gi isnes?
Milicininkas Gajevojus sedejo budinciojo kambaryje ir, glebdamas nuo jausmu pertekliaus, rase laiska ant popieriaus, skirto pasiaiskinimams. „Labas rytas, Valia! Tai raso jums Gajevojus Aleksandras. Nezinau, atmenate jus mane ar ne visai, o as taip negaliu uzmirsti, kaip Jus ziurejote i mane prie sokiu aiksteles, ismeigusi savo juodas ir grazias akis, o menuo buvo didelis ir koncentrinis. Brangioji Valia! Ateikite rytoj vakare i drg. T. Sevcenkos vardo parka, as ten dezuruoju iki 24.00…”
Iejo Anisimovas, jo antakiai buvo rusciai suraukti. Gajevojus pasoko, sutrinksejes kede, paraudo.
— Tardomasis Kravecas atgabentas?
— Tikrai taip, draugas kapitone! Atgabentas puse desimtos sutinkamai su jusu paredymu, sedi suimtuju kameroje.
— Palydekite.
Viktoras Kravecas sedejo mazame kambarelyje aukstomis lubomis, ant suolo su atrama, ruke cigarete ir leido dumus i saules spinduliu pluosta, sklindanti is grotuoto lango. Jo skruostai buvo apauge triju dienu seriais. Jis pazvairakiavo iejusiuju link, bet neatsisuko.
— Reiktu jums atsistoti, kaip pridera, — priekaistingai tarstelejo Gajevojus.
— O as saves nelaikau arestuotu!
— Jus ir ne arestuotas, pilieti Viktorai Vitaljeviciau Kravecai, — ramiai pasake Anisimovas. — Jus buvote sulaikytas issiaiskinti. Dabar situacija aiskeja, ir as manau, kad jus nebutinai reiketu ir toliau laikyti suimta. Prireiks — pakviesime. Taigi jus laisvas.
Kravecas atsistojo, nepatikliai ziuredamas i tardytoja. Sis permete ji skeptisku zvilgsniu. Siauros Anisimovo lupos vos pastebimai, su pasaipa krustelejo.
— Tiesi kakta, ryskus smakras, taisyklingos formos nosis… zodziu, tamsios garbanos supo jo grazia apvalaina arbuzo pavidalo galva. Krivoseinas originalas gana provincialiai isivaizdavo vyro grozi. Beje, tatai ir suprantama. (Kravecas isplete akis.) O kur motociklas?
— K-koks motociklas?
— „Java”, numeris 21–11 DNA. Remontuojamas?
— St… stogineje.
— Aisku. Beje, telegrama, — Anisimovo akys piktai prisimerke, — telegrama reikejo siusti pries bandyma! Pries, o ne po!
Kravecas stovejo nei gyvas, nei mires.
— Tiek to. Dokumentus jums grazinsime kiek veliau, — tese tardytojas oficialiu tonu. — Viso gero, pilieti Kravecai. Neuzmirskite musu. Palydekite ji, draugas Gajevojau.
Matvejus Apolonovicius po blogai praleistos nakties i darba atejo skaudama galva. Dabar jis sedejo uz stalo savo kambaryje, sudarinejo veikimo plana siai dienai: „1. Pasiusti skyst papildomai ekspertizei, kad surastu neistirpusiu zmogaus kuno audiniu liekanas. 2. Susisiekti su valstybes saugumo organais (per Alekseju Ignatjeviciu). 3…”
— Galima ieiti? — pratare svelnus balsas, nuo kurio Anisimova nukrete siurpas. — Labas rytas.
Duryse stovejo Krivoseinas.
— Ar man teisingai nurode budintysis? Jus ir busite tardytojas Anisimovas, tiriantis atsitikima mano laboratorijoje? Labai malonu, galima? — Jis atsisedo ant kedes, issitrauke nosine, nusisluoste prakaitu zvilganti veida. — Tik pamanykit, rytas, o jau toks karstis!
Tardytojas sedejo nusteres.
— Taigi as — Valentinas Vasiljevicius Krivoseinas, naujuju sistemu laboratorijos vedejas Sistemologijos institute, — saltakraujiskai paaiskino lankytojas. — Man, suprantate, tik siandien pasake, kad jus… kad milicijos organai domisi tuo apgailetinu ivykiu, ir as iskart atskubejau cia. Zinoma, as dar vakar ar netgi uzvakar buciau jums viska issamiai paaiskines, bet… (jis guztelejo peciais) man ne i galva neatejo, kad del vieno nenusisekusio bandymo kils toks, atleiskite, samysis, dargi milicija susidomes. O as, budamas po eksperimento nelabai kokios savijautos, ir guliniavau savo bute. Matote, draugas Anisimovai… dovanokite, kaip i jus kreiptis?
— Apolonas Matve… tai yra Matvejus Apolonovicius, — kimiu balsu pratare Anisimovas ir atsikrenkste.
— Matote, Matvejau Apolonoviciau, isejo taip: eksperimento procese man teko pasinerti i baka su biologine informacine terpe. Deja, bakas buvo nestipriai pritvirtintas ir apvirto. As nukritau drauge su juo, trenkiausi galva i grindis, netekau samones. Bijau, kad bakas krisdamas uzkliude ir mano laboranta — jis, kiek pamenu, paskutine akimirka bande sulaikyti… As atsipeikejau po klijuote, ant grindu. Isgirdau, kad laboratorijoje kalbasi zmones… — Krivoseinas kerinciai nusisypsojo. — Sutikite, Matvejau Apolonoviciau, man butu buve labai nesmagu savo laboratorijoje pasirodyti pasaliniams tokia, svelniai tariant, sokiruojancia isvaizda — nuogam, sudauzyta galva. Be to, tas skystis… jis, zinote, limpa pikciau nei muilo putos! Todel as patyliukais islindau is po ceratos, smurkstelejau, atleiskit, i dusa — apsiplauti, persirengti… Turiu prisipazinti, kad man uze galvoje, mintys painiojosi. As vargu ar benuvokiau, ka daras.
Neprisimenu, kiek laiko isbuvciu duse, — pamenu tik, kad, man isejus is jo, laboratorijoje nieko nebebuvo. Ir as patraukiau namo — issiguleti… Stai bendrais bruozais ir viskas. Jei jus pageidaujate, galiu pasiaiskinti rastiskai, ir baigsime visa tai.
