Ir Einsteinas turejo virsininku, ir Faradejus, ir Popovas… bet tu virsininku kazkodel niekas neprisimena. Tai — subordinacijos pazeidimas!
Azarovo kabineto langai-buvo atgrezti i parka. Matesi liepu virsunes ir virsum zalumynu kylantis pilkas naujojo korpuso paralelepipedas su stiklo juostomis. Tuo peizazu Arkadijui Arkadjeviciui niekad nenusiboMavo grozetis. Rytais jam tai padedavo iveikti neurastenija; padidindavo jegas. Bet siandien, zvilgtelejes i langa, jis tik rugsciai susirauke ir nusisuko.
Vienisumo ir kazkokios kaltes jausmas, atsirades vakar, nepraejo. „E! — bande italMurii;bti!ranka Azarovas. — Kuomet kas nors mirsta, jautiesikaltasjau vien del to, kad likai gyvas. Ypac jei velionis jaiinesiiis uz tave. O vienatve moksle naturali ir iprasta kiekvienam kurybiniam darbuotojui. Kiekvienas musu zino viska apie nieka — ir kiekvienas savaip. Kits kita suprasti sunku. Todel savitarpio supratima mes daznai pakeiciame tyliu sutikimu nesikisti i kitu darbus… Taciau ka gi jis zinojo? Ka jis veike?”
— Galima? Labas rytas, Arkadijau Arkadjeviciau! — skleisdamas odekolono kvapa, kilimu priartejo Chilobokas.
…Anisimovo priekaistas sujaudino Hari Charitonoviciu: jam toptelejo i galva, jog kai kas gali pamanyti, jog jis suvedinejes saskaitas su Krivoseinu del disertacijos, persekiojes ji ir tuo prisidejes prie jo mirties. „Zinoma, kai zmogus zusta, visuomet kaltu iesko. O pas mus gali, musu zmones tokie…” — niauriai lyg ujamas galvojo docentas. Jis dar nezinojo tiksliai, ko ir kuriu butent zmoniu jam reikia bijotis, bet bijotis reikejo, kad nepraziopsotu.
— Tai, vadinasi, as, Arkadijau Arkadjeviciau, sit paruosiau isakymo projekteli apie ivyki su Krivoseinu, kad, vadinasi, viskas pas mus apie ji… ir ta ivyki butu kaip reikiant apiforminta. Sicia is viso du punktai: del komisijos ir del laboratorijos apsaugos, susipazinkite, prasau, Arkadijau Arkadjeviciau, jeigu jus nepriestaraujate.
Chilobokas pasilenke virs lakuoto stalo, padejo priesais akademika popieriaus lapa su masinele spausdintu tekstu.
— Tai, vadinasi, i komisija siam ivykiui tirti as itraukiau drauga Bezmerna, saugumo technikos inzinieriu, jam pagal etata privalu tokiais reikalais uzsiimti, che-che… Ipolita Ilarionoviciu Voltampernova — kaip elektronines technikos specialista, Aglaja Mitrofanovna Garazu — kaip vietos komiteto nare darbo apsaugai, Liudmila Ivanovna is rastines — kaip komisijos technine sekretore… na ir pats vadovausiu, jeigu jiis, Arkadijau Arkadjeviciau, nepriestarausite, prisiimsiu ir sita varga, che-che! — jis atsargiai pazvelge i akademika.
Arkadijus Arkadjevicius apziurinejo savo istikimaji mokslini sekretoriu. Docentas kaip visada buvo kruopsciai nusiskutes, islygintais drabuziais. Ant iskrakmolytu marskiniu rangesi siauras skaisciai raudonas kaklaraistis, kaip kraujo srove is apykakle perplauto kaklo. Bet kazkodel ir isvaizda, ir gerai nutaisytas Hario Charitonoviciaus balsas akademikui kele slopu pasidygejima. „Tas pataikuniskas manes prisibijojimas… Tas apsimestinis unteroficieriskas paikumas… Juk perprantu as tave, Hari Charitonoviciau, kiaurai perprantu! Gal kaip tik todel as ir laikau ji pas save, kad perprantu? Todel, kad is jo negalima laukti nieko netiketo ar didingo? Todel, kad jo tikslai aiskus? Kai funkcines sistemos tikslai aiskus, jos elgesi tukstanti kartu lengviau numatyti, negu tada, kai jos tikslai nezinomi, — yra toks teiginys sistemologijoje… O gal man tiesiog patinka jaustis pranasesniam, kasdien lyginant save su juo? Gal but, kaip tik del to ir atsiranda vienisumas, kad apsupame save zmonemis, tarp kuriu lengva buti pranasesniam?”
— O antrasis punktas — del apsaugos, taip sakant, darbu pristabdymo nauju sistemu laboratorijoje, kol komisija tirs ivyki… Na, o po komisijos jau bus aisku, ka mums toliau daryti su ta laboratorija: isformuoti ar priskirti kokiam nors kitam skyriui…
— Darbai ten savaime nutruko, Hari Charitonoviciau, — nelinksmai sfyptelejo Azarovas. — Nebera kam ten dabar dirbti. Ir isformuoti nera ko… — Atmintis vel nupiese Krivoseino lavona issiurbtomis akimis, sielvartingai issisiepusi. Akademikas patryne pirstais smilkinius, atsiduso. — Beje, is principo as sutinku su jusu mintimi del komisijos. Tik komisijos sudeti reikia kiek pakoreguoti, — jis prisitrauke lapeli, atsuko automatini plunksnakoti. — Ipolita Ilarionoviciu galima palikti, saugumo technikos inzinieriu taipgi, techninis sekretorius irgi reik lingas. O kitu nereikia. Vadovausiu komisijai as pats, prisiimsiu, kaip jus issireiskete, ta varga, kad jusu neapsuiikinciau. Noriu kaip reikiant issiaiskinti, ka veike Krivoseinas.
— O… o as? — pritilusiu balsu paklause mokslinis sekretorius.
— O jus ziurekite savo pareigu, Hari Charitonoviciau.
Chilobokas pasijuto visai biauriai: nuogastavimai eme pildytis. „Nusalina!” Dabar jis bijojo ir neapkente mirusio Krivoseino labiau, nei gyvo.
— Stai! Stai, prasau, prisidirbo jis, a? — Chilobokas susisielojo, palenke galva prie peties. — Kiek dabar rupesciu! Ak, Arkadijau Arkadjeviciau, negi as nematau, kaip jus jaudinates, negi as nesuprantu! Bet ar verta jums paciam atsitraukti nuo darbo, nervintis… Juk apie tai visas miestas suzinos, kalbes, kad Sistemologijos institute pas Azarova vel… ir kad jis, girdi, stengiasi si dalyka uztrinti — jus gi zinote, kokie dabar zmones pasidare. Ak, tas Krivoseinas, tas Valentinas Vasiljevicius! Ar as jums nesakiau, Arkadijau Arkadjeviciau, ar as nepranasavau, kad is jo be eibiu ir nemalonumu jokios naudos nebus! Nereikejo jums, Arkadijau Arkadjeviciau, palaikyti jo temos…
Azarovas klausesi, raukesi ir juto, kaip jo smegenis uzvaldo iprastas beviltiskas sustingimas, tarytum vel atsinaujintu neurastenija. Ilgiau pasikalbejus su Chiloboku, ji visada apimdavo panasus glumas ir versdavo sutikti su Hariu. Dabar gi akademiko galvoje sukosi keista mintis, kad didziausiu protiniu pastangu, ko gero, reikalauja ne matematiniai tyrinejimai, o mokejimas priesintis tokiems tauskalams.
„O kodel man jo neisginus? — netiketai atejo i galva dar viena mintis. — Isginti lauk is instituto, ir viskas. Galu gale juk tai niekinga… Taip, bet uz ka? Su savo pareigomis jis susidoroja, turi isspausdines 18 darbu, desimties metu mokslinio darbo staza, praejo konkursa (teisybe, kitos kandidaturos nebuvo) — nera prie ko prikibti! Ir dar as parasiau ta nelemta atsiliepima apie jo disertacija… Isvaryti staciai uz kvailuma ir netalentinguma? Nagi.. tai butu ypatingas precedentas molksle.”
— Dave uzsakymus, naudojo medziagas ir irengimus, uzeme atskira patalpa, dirbo dvejus metus — ir stai, siekit, prasau! — ikaito nuo savo paties zodziu Chilobokas. — O kaipgi jis elges per disertacijos gynima… juk jis ne tik man geda padare — man tai kas, nesvarbu, bet juk ir jums, Arkadijau Arkadjeviciau, jums!.. Et, butu mano valia, Arkadijau Arkadjeviciau, as tam Krivoseinui uz tai, kad jis sitaip padare isigudrinti… tai yra, igudrino padaryti — tfu, atsiprasau! — isigudrino padaryti… as jam uz tai! — docentas palinko virai stalo, jo rusvose akyse svytejo nepakenciamas netiketos minties blizgesys. — Et, gaila, kad musuose po mirties priimta tik apdovanoti, rasyti pagarsinimus ir visokius nekrologus, „de mortuis aut bene, aut nihil”, jus suprantate!.. O stai pareikstume Krivoseinui papeikima po mirties, kad ir kitiems nesinoretu! Dargi griezta! Dargi su iraSymu…
— …antkapyje. Tai bent mintis! — pridure balsas uz jo nugaros. — Ai, ir biaurybe gi jus, Chilobokai!
Haris Charitonovicius atsitiese taip umariai, tarytum jam butu suvare druskos uztaisa zemiau nugaros. Azarovas pakele galva: tarpduryje stovejo Krivoseinas.
— Sveiki, Arkadijau Arkadjeviciau, dovanokite, kad as nepraneses. Leisite ieiti?
— Sv… sveiki, Valentinai Vasiljeviciau! — Azarovas pakilo ia uz stalo. Staiga jam padukusiai sutvaksejo sirdis. — Sveiki… uf, vadinasi, jus ne… dziaugiuosi jus matydamas gyva ir sveika! Ieikite, prasom!
Akademikas drasiai istiese ranka. Krivoseinas ja paspaude (Azarovas su palengvejimu atsikvepe: Krivoseino ranka buvo silta) ir pasisuko i Chiloboka. Haris be garso prasiziojo ir uzsiciaupe.
— Hari Charitonoviciau, ar jus nepaliktumet musu vienu? As jums busiu be galo dekingas.
— Taip, Hari Charitonoviciau, eikite, — pritare Azarovas.
Chilobokas atatupstas atsitrauke prie duru, skambiai atsidauze pakausiu i siena, sugraibe rankena ir issoko laukan.
Atsigodes is netiketumo, Arkadijus Arkadjevicius giliai ikvepe ir iskvepe ora, kad nurimtu sirdis, atsisedo i direktoriskaja kede ir suirzo. „Vadinasi, as tapau kazkokio zaidimo auka?. ”
— Ar nemalonesite, Valentinai Vasiljeviciau, paaiskinti man, ka visa tai reiskia? Kas cia per istorija su jusu, atleiskite, lavonu, skeletu ir visa kita?
— Nieko nusikalstamo, Arkadijau Arkadjeviciau. Galima? — Krivoseinas atsisedo i oda apmusta kresla prie stalo. — Pati s ve organizuojanti masina, kurios ideja as iskeliau mokslineje taryboje praejusia vasara, is tikruju sugebejo savaime vystytis ir vystesi… ir pasieke stadija, kurioje bande sukurti zmogu. Mane. Na, ir kaip iprasta, pradzia visuomet sunki…
— Taip, bet kodel as apie tai nieko nezinojau? — nesitverdamas savyje, paklause Azarovas, prisimines uzvakaryksti pokalbi su tardytoju ir kitus pastaruju dienu isgyvenimus. — Kodel?
Krivoseina pagavo siutas.
