— Velnias rautu! — Jis ituzes pasilenke i prieki, trinktelejo kumsciu i minksta kreslo rankturi. — O kodel jus neklausiate, kaip mes tai padareme? Kaip mums tai pasiseke padaryti? Kodel jums pirmiausia rupi asmeninis prestizas, subordinacija, kitu paziura i jusu direktoriskaji „as”?
Is pradziu Krivoseino pranesima Azarovas suvoke paciu bendriausiu pavidalu: gautas tam tikras rezultatas. Maza apie kokius rezultatus jam pranesinejo skyriu ir laboratoriju vedejai, sededami stai lygiai taip pat priesais ji odiniame kresle! Ir tik gerokai sugaises, Arkadijus Arkadjevicius pradejo nutuokti, koks tai rezultatas. Pasaulis susvyravo, minute pasidare nerealus. „Negali buti! Ne, tas ir yra, kad gali… Tuomet viskas sutinka ir viskas paaiskinama.”
Akademikas prakalbo kitu tonu.
— Be abejones, tai… tai didinga… Sveikinu, Valentinai Vasiljeviciau. Ir… prasau atleisti. As pasikarsciavau, nevykusiai isejo. Tukstanti kartu atsiprasau! Tatai is tiesu labai didelis… e-e… isradimas, nors zmoguje gludincios informacijos perdavimo ir sintezes idejas kele dar velionis Norbertas Vineris. (Krivoseinas syptelejo.) Beje, sitai savaime suprantama, nemazina… As atsimenu jusu ideja, uzvakar maciau laboratorijoje kai kuriuos… e-e… darbo rezultatus. Kadangi as pats tam tikru budu susijes su sistemologija (Krivoseinas vel syptelejo), tai, vadinasi, esu pakankamai ispruses, kad suprasciau, ka jus pasakete. Zinoma, as is sirdies sveikinu jus! Bet sutikite, Valentinai Vasiljeviciau, kad sis mokslui toks dziugus ivykis galejo buti ne tiek gluminancio ir netgi tam tikru laipsniu skandalingo pobudzio, jeigu jus per pastaruosius metus butumet mane nuolat informave apie darba.
— Pas jus sunku patekti, Arkadijau Arkadjeviciau.
— Hm… leiskile vis delto nelaikyti jusu argumento pamatuotu, Valentinai Vasiljeviciau! — Azarovas surauke antakius. — Mano manymu, jus zemina priemimo procedura (nors visi instituto darbuotojai praeina ja, o ir man paciam tenka jai paklusti ivairiose instancijose). Bet jus galejote man paskambinti, palikti rasteli (nebutinai nustatytos formos pranesima), pagaliau atsilankyti pas mane I buta!
Arkadijus Arakdjevicius vis delto nepajege nuslopinti savo izeidumo. „Stai sitaip… dirbi, dirbi!” — sukosi jo galvoje. Nuo senu laiku, nuo to meto, kai, kitas tyrinetojas, sekmingai pakartojes jo nepavykusi bandyma su heliu, atrado supertekamuma, Arkadijus Arkadjevicius slapta vylesi pamatyti, aptikti ir suprasti ka nors nauja gamtoje, pasaulyje. Jis svajojo apie atradima dziugiai ir baiksciai, kaip vaikigalis apie nekaltybes nustojima. Bet nesiseke. Kitiems sekesi, o jam ne! Turejo kvalifikuota, reikalinga, daugeliu premiju ir vardu pagerbta darba, bet atradimo — pazinimo virsunes — nebuvo.
Ir sit jam patiketame institute buvo padarytas ir pro pat ji praejo milziniskas atradimas, su kuriuo palyginus, ir jo paties veikla, ir viso instituto veikla atrodo pigmejiska! Issiverte be jo. Dar daugiau: regis, kad jo venge. „Kaipgi cia? Gal jis mane laike nedoru zmogumi? Kokia as daviau dingsti taip galvoti apie save?” Seniai jau akademikui Azarovui neteko patirti tokiu stipriu jausmu, kaip dabar.
— Mm… taip… Drauge su jumis dziaugdamasis atradimu, Valentinai Vasiljeviciau, — toliau kalbejo akademikas, — vis delto as esu nustebintas ir nuliudintas tokio jusu elgimosi. Gal but, tai skamba sokiruojanciai, bet man sis klausimas rupi ne kaip mokslininkui ir ne kaip jusu direktoriui, o kaip zmogui: kodel gi taip? Juk jus negalejote nesuprasti: tai, kad as buciau zinojes apie jusu darba, jums nebutu pakenke, o tik padeje — jus butumet turejes patikima vadovybe, galejes konsultuotis. Jeigu as buciau manes, kad jusu temai atlikti reikalingi papildomi darbuotojai ar papildomas tiekimas, butu buve padaryta ir tai. Tad kodel gi, Valentinai Vasiljeviciau? As, zinoma, nemanau, kad jus baiminotes del savo autoriniu teisiu…
— Ir vis delto nesusilaikete to nepasakes, — liudnai syptelejo Krivoseinas. — Na tiek to. Apskritai paemus, gerai, kad jums sis faktas pirmiausia rupi kaip zmogui, tai teikia vilciu… Vienu tiarpu mes dvejojome — papasakoti jums apie darba ar ne,
meginome susitikti su jumis. Kontakto nustatyti nepavyko. O paskui nutareme, kad kol kas, ieskojimu etape, taip bus geriau. — Jis pakele galva, paziiirejo i Azarova. — Mes nelabai tikejome jumis, Arkadijau Arkadjeviciau. Kodel? O kad ir todel, jog sit ir dabar jus, nesuzinoje dalyko esmes, pirmuciausia bandete pastatyti atradima ir jo autorius i vieta: Vineris kele… Nagi kuo cia deta Vinerio „televizine” ideja — musu viskas kitaip! Kokios jau ten butu buvusios konsultacijos: jus, akademikas, ir rodysites neismaneliu pries pavaldzius inzinierius… Ir dar todel, kad jus, puikiai suprasdamas, jog tyrinetojo vertes nenulemia nei jo laipsnis, nei vardas, vis delto niekuomet nedrisote apriboti „laipsniuotuju”, ju nelieciamu „teisiu” vadovauti, uzimti vakansija, tureti neklaidinga nuomone. Manote, as is pat pradziu nezinojau, koks vaidmuo man buvo skirtas, kuriant naujaja laboratorija? Manote, siam paskutiniajam bandymui neturejo itakos jusu ispejimas po skandalo su Chiloboku? Turejo. Todel ir su darbu skubinausi, rizikavau… Manote, santykiu su jumis neveikia ta aplinkybe, kad musu institute uzsakymai parodoms ir ivairiausiems rodinejimams visada nustumia i sali tai, kas butina tyrimams.
— Atleiskit, bet tai jau smulkmeniska, Valentinai Vasiljeviciau! — irzliai susirauke Azarovas.
— Ir is tokios smulkmenos teko spresti apie jus, nieko kito nebuvo. Arba is tokios „smulkmenos”, kad tokia… toksai… na, zodziu, Chilobokas, jums nuolaidziaujant arba remiant, kaip jmns patinka, duoda tona institute. Zinoma, greta Hario Chiloboko galima jausti savo intelektualini pranasuma netgi pirtyje!
Azarovo veida uzliejo raudonis: vienas dalykas, kai si ta nutuoki tu pats, kitas dalykas, kai apie tai tau kalba pavaldiniai, Krivoseinas pastebejo persudes, susvelnino tona.
— Supraskite mane teisingai, Arkadijau Arkadjeviciau. Mes noretume, kad jus dalyvautumet musu darbe — kaip tik del to, o ne noredamas jus izeisti, as ir sakau viska atvirai. Mes dar daug ko nesuprantame tame atradime: zmogus — sudetinga sistema, o ji daranti masina dar sudetingesne. Cia uzteks darbu tukstanciams tyrinetoju. Ir itraukti i darba protingus, sumanius, talentingus zmones — musu svajone… Bet, suprantate, siam darbui maza buti viso labo tik mokslininku.
— Noreciau tiketi, kad jus mane vis delto issamiau supazindinsite su savo darbo turiniu, — Azarovas pamazu susitvarde, jam grizo jumoro ir pranasumo jausmas. — Gal biit, as jums vis delto praversiu — ir kaip mokslininkas, ir kaip zmogus.
— Duok dieve! Supazindinsime, tikriausia… ne as vienas sprendziu, bet supazindinsime. Jus mums reikalingas.
— Valentinai Vasiljeviciau, — akademikas kilstelejo pecius, — atleiskite, ar neketinate jiis drauge su savo laborantu praktikantu spresti klausima — leisti ar neleisti man dalyvauti jusu darbe? Kiek as zinau, nieko daugiau jusu laboratorijoje nera.
— Bala jo nemate… O viespatie! — Krivoseinas israiskingai atsiduso. — Jus sutinkate, kad masina gali sukurti zmogu, bet pripazinti, kad musu darbe laborantas gali reiksti daugiau uz jus… virs jusu jegu! Beje, Michailas Faradejus taip pat buvo laborantas, o stai pas ka jis dirbo laborantu, dabar jau niekas neatsimena… Vis delto, Arkadijau Arkadjeviciau, bukite pasiruoses taikytis prie musu: kai jus Isitrauksite i musu darba — o as tikiuosi, kad jus isitrauksite! — tai nebus to akademisko „jus — musu tevai, mes — jusu vaikai”. Dirbsime, ir viskas. Niekas is musu nera genijus, bet ne vienas nera ir Chilobokas…
Jis zvilgtelejo i Azarova — ir uzsikirto apstulbintas: akademikas sypsojosi! Ne taip fotogeniskai sypsojosi, kaip foto korespondentams, ir ne taip subtiliai, kaip mokslineje taryboje ar seminare po replikos, is anksto apgalvotos klausytojams palankiai nuteikti, bet paprastai ir placiai. Tai atrode ne itin graziai — Arkadijaus Arkadjeviciaus veida isvagojo daugybe rauksliu, — bet labai mielai.
— Klausykite, — pasake Azarovas, — jus man surengete tokia pirti, kad as… na, tiek to As baisiai dziaugiuosi, kad jus gyvas!
— As irgi, — tiek ir tesusigriebe pasakyti Krivoseinas.
— O kaip dabar bus su milicija?
— Manau, kad man pavyks ir juos… na, jeigu ne pradziuginti, tai bent jau apraminti.
Krivoseinas atsisveikino ir isejo. Arkadijus Arkadjevicius ilgai sedejo, pirstais barbendamas i stalo stikla.
— N… taip… — pasake jis.
Skaitytojus prasome atminti, kad priesais juos mokslinis fantastinis kurinys. (Autoriaus pasl.)
Ir daugiau nepasake nieko.
„Ka dar reikia tureti galvoje? — stengesi prisiminti Krivoaeinas, zingsniuodamas i troleibuso sustojima. — Aha, sit ka!”
„Geguzes 30. Idomu vis delto apytikriai paskaiciuoti: as vaziavau iprastiniu iskylos greiciu — 60 kilometru per valanda; tas idiotas salotines spalvos „Moskviciumi” kirto autostrada — vadinasi, jo greitis plento atzvilgiu lygus nuliui. O ir siaip „Moskviciaus” greitis, reikia pasakyti, mazai skyresi nuo nulio — vaziavo lyg traktoriumi… Kas tokius asilus leidzia uz vairo? Jeigu jau kerti plenta, pazeisdamas taisykles, bent daryk tai mitriai! O jis… tai truktels metra, tai pristabdys. Kai as supratau, kad „Moskvicius” manes nepraleidzia, nebespejau net stabdzio nuspausti.
