— Taip, aisku… — Anisimovas pamazu eme rimti. — O kokius gi ten bandymus jus darete laboratorijoje?
— Matote… as atlieku aukstuju junginiu biochemijos tyrinejimus sistemologiniu aspektu, naudodamas polimorfini antropologizma, — ramiai pakele antakius Krivoseinas. — Arba aukstuju sistemu sistemologijos tyrinejimus biocheminiu aspektu, naudodamas antropologini polimorfizma. Kaip jums patinka.
— Aisku… O skeletas is kur atsirado? — Matvejus Apolonovicius pasnairavo i deze, stovincia ant stalo krasto. „Na, palauk!”
— Skeletas? Ale, taip, skeletas! — Krivoseinas nusisypsojo. — Matote, ta skeleta mes laikome laboratorijoje, taip sakant, kaip vaizdine mokymo priemone. Jis visada guli tame pat kampe, kur ir mane pagulde, kol buvau be samones…
— O ka jus i tai pasakysite? — Ir Matvejus Apolonovicius greitu judesiu nukele deze, po kuria buvo pakista Krivoseino galvos lipdytine kopija. Sviesiai pilki plastilinininiai giedravalkiai ziurejo tiesiai i lankytoja — lankytojo veidas viena akimirka papilkejo ir subliusko. — Pazistate?
Aspirantas Krivoseinas nuleido galva. Tik dabar jis galutinai isitikino tuo, ka seniai numane ir su kuo iki paskutines minutes nenorejo susitaikyti: Valia eksperimento metu zuvo…
— Nesueina jums galas su galu, pilieti… nezinau, kas jus ir kaip jus vadinti! — veltui stengdamasis uzgniauzti dziugavima, Anisimovas atsilose kedeje. — Vakar jus mane sitaji… mistifikavote, bet siandien nieko neiseis! Sit asi tuojau pat jums surengsiu akistatele su jusu bendrininku Kravecu, ka jus tuomet man pagiedosite?
Jis istiese ranka prie telefono, bet Krivoseinas sunkia plastaka prispaude rageli.
— Nagi, ka jus, leis… — karingai atmete galva Anisimovas ir uzsikirto: priesais ji sedejo… jis pats. Placiaskruostis veidas siauromis lupomis ir smailiu smakru, plona nosis, rauksles aplink burna ir po mazomis, pernelyg arti kita kitos sustatytomis akimis. Tik dabar Matvejus Apolonovicius atkreipe demesi i m lyna, kaip ir jo paties, pasnekovo kostiuma ir marskinius, ukrainietiskais rastais issiuvineta apykakle.
— Nekvailiokite, Anisimovai! Tai bus ne ta akistata — jus pats atsidursite keblioje padetyje, ir tiek. Ne daugiau kaip pries dvidesimt minuciu tardytojas Anisimovas paleido i laisve tardomaji Kraveca del ikalciu stokos.
— Tai, vadinasi… — Anisimovas pakeretas ziurejo, kaip Krivoseino veidas suglebo ir pamazu eme atgauti ankstesnius bruozus; nuo skruostu slugo kraujas. Jam uzgniauze kvapa. Daugelyje nemaloniu ivykiu teko dalyvauti Matvejui Apolonoviciui, dirbant milicijoje: ir jis saude, ir i ji saude, bet niekada jam nebuvo taip baisu, kaip dabar. — Vadinasi, jus… tai jus?
— Kaip tik: as — tai as, — Krivoaeinas pakilo, priejo prie pat stalo; Anisimovas susiguze nuo jo pikto zvilgsnio. — Klausykite, baikit jus ta surmuli! Visi gyvi, visi savo vietose — ko jums dar reikia? Jokiais lipdiniais, jokiais skeletais jus neirodysite, kad Krivoseinas mire. Stai jis, Krivoseinas, stovi priesais jus! Nieko neivyko, suprantate? Tiesiog toks darbas.
— Bet… kaipgi taip? — suvebleno Matvejus Apolonovicius. — Gal jus vis delto paaiskinsite?
Krivoseinas apmaudziai persikreipe i sona.
— Ak, Matvejau Apolonoviciau, na, ka as jums paaiskinsiu! Jus visa sekimo technika naudojote: televideofonus, daktiloskopija, chemines analizes, isvaizdos atkurima Gerasimovo metodu — ir vis tiek… dargi tokios asmenybes, kaip Chilobokas, nevaliojote perprasti. Cia, kaip sakoma, viskas aisku. Nusikaltimo neivyko, del to galite buti ramus.
— Bet juk… is manes pareikalaus ataskaitos. Man juk reikes atsiskaityti uz byla, garantuoti… Kaipgi dabar?
— Va cia tai dalykiska kalba. — Krivoseinas vel atsisedo ant kedes. — Tuojau paaiskinsiu kaip. Isiminkite, kodel skeletas atitinka mano kuno sudejima. Sis skeletas — seimos relikvija. Mano senelis is motinos puses Andrejus Stepanovicius Kotliaras, kitados zinomas biologas, prisake pries mirdamas nelaidoti jo, o ispreparuoti ir perduoti skeleta tiems palikuonims, kurie eis mokslo keliu. Seno mokslininko igeidis, suprantate? Ir dar: desineje skeleto puseje, jus, tur but, pastebejote sonkauliu luzius, kas, aiskus dalykas, kelia abejones… Tai va: senelis zuvo autokatastrofoje. Jis labai mego vaikyti motocikla neleistinu greiciu. Dabar aisku?
— Aisku, — guviai linktelejo Anisimovas.
— Sitaip bus geriau. As tikiuosi, kad, nutraukus byla, ta… seimos relikvija bus grazinta jos savininkui. Taip pat, kaip ir kiti „ikalciai”, paimti is laboratorijos. Ateis laikas, Matvejau Apolonoviciau, — Krivoseino balsas suskambo mislingai, — ateis laikas, kai si galva puikuosis ne ant jusu stalo, o ant postamento… Na, man metas. Tikiuosi, as jums viska paaiskinau. Bukit geras, grazinkite man Kraveco dokumentus. Dekoju jums. Taip, ir dar: virsila, kuri jus maloniai pastatete saugoti laboratorija, prasosi pakeiciamas. Malonekite atleisti ji, patys… Viso labo!
Krivoseinas isikiso dokumentus i kisene, pasuko prie duru. Bet pakeliui jam sove i galva mintis.
— Klausykite, Matvejau Apolonoviciau, — pasake jis, grizes prie stalo, — neuzsigaukite, susimildamas, ant manes del to, ka as jums pasiulysiu. Ar nenorite pasidaryti protingesnis? Pradesite mitriai suvokti, mastysite placiai ir giliai. Matysite ne tik ikalcius, o prasiskverbsite i daiktu ir reiksmiu esme, perprasite pacia zmogaus siela! I galva jums ateis puikiausios idejos — tokios, kad skruostai bals is zavejimosi jomis… Suprantate, gyvenimas sudetingas, o toliau bus dar sudetingesnis. Vienintelis budas jame islikti zmogumi, neprarasti zmogiskos vertes — viska suprasti. Kito kelio nera… Ir tai imanoma, Matvejau Apolonoviciau! Norite? Galiu padeti.
Anisimovo veidas truktelejo is nuoskaudos, eme plusti kraujas.
— Tyciojates… — sunkiai istare jis. — Maza jums to, kad jus… tai dar ir tyciojates. Keliaukite sau, pilieti!
Krivoseinas guztelejo peciais, pasuko i duris.
— Palaukite!
— Kas dar?
— Palaukite minute, pilieti… Krivoseinai. Na tiek to: as nesuprantu. Gal is tikruju jusu toks mokslas… Ir su jusu versija as sutinku — nieko man daugiau nelieka. Galite manyti apie mane, ka norite, jusu reikalas… — Matvejus Apolonovicius niekaip negalejo nuslopinti nuoskaudos. Krivoseinas raukesi: kuriam galui jis tai sako? — Taciau jei be versiju: juk zmogus zuvo! Kazkas juk kaltas?
Aspirantas idemiai pasiziurejo i ji.
— Visi po truputi, Matvejau Apolonoviciau. Ir jis pats, ir as, ir Azarovas, ir kiti… ir netgi jus siek tiek, nors jus jo niekada nepazinojote: pavyzdziui, tuo, kad, neistyres reikalo, profesionaliai itarinejote zmones. O kriminaliai, pagal baudziamaji kodeksa — niekas. Taip irgi buna.
— Atrodo ir su siuo klausimu viskas, — su palengvejimu pasake pats sau aspirantas, sesdamas i troleibusa.
„Rytoj bandymas. Tikrai sakant, dargi ne rytoj, o sianakt, po septyniu astuoniu valandu. Pries rimta darba man visada nesinori miego, o issimiegoti reikia. Todel siandien as kokias keturias valandas vaiksciojau ir vazinejau po miesta, kad nuvargciau ir uzsimirgciau.
Kur tik as nepabuvojau: centre, miesto pakrasciuose, parkuose, prie autobusu stoties — apziurinej au zmones, namus, medzius, gyvulius. Priemiau Gyvenimo parada.
…Saules ikaityje praklibinksciavo pro mane issekes senis pageltusiais nuo laiko usais ir raudonu rauksletu veidu. Ant pilkos satino palaidines maskatavo, skimbciojo kas zingsnis trys Georgijaus kryziai ir medalis, paristi dryzuotais kaspinais. Senis sustojo striukame liepos seselyje atsipusti.
Taip, tevuk, ir mes kazkada kazkuo buvome! Daug tu gyvenai regejai, o, berods, ir dar nori: mat, isejai pasipuikuoti — Georgijaus kavalierius! Kad taip iliejus tau i raumenis jegos, nuskaidrinus akiu lesius, isvalius smegenis nuo sklerozes ir marazmo, atnaujinus nervus — parodytum tu mums, palydovu amziaus jaunikliams, is kur kojos dygsta!
…Spudina berniuksciai, aptardami kino filma.
— O jis trrach! i ji is atominio pistoleto!
— O jie: ta-ta-ta… tach-tach!
— Kodel is atominio?
— O is kokio kitokio? Veneroje — ir paprastas pistoletas?
…Kate ziuri i mane nerima kelianciomis akimis. Kodel kaciu tokios bauginancios akys? Jos kazka nuvokia. Nuvokia, bet nepasakys… „Skac, prakeiktoji!” — pranyko pavarteje.
…Didingai prazingsniavo vyrukas zema kakta, eziuku pakirptais pilkais plaukais: aptemptos kelnes isryskina
