stiprias blauzdas ir slaunis, teniso marskineliai vos neplysta ant issivysciusios krutines. Ir is vyruko veido numanu, kad i visas gyvenimo.
problemas jis gali atzerti tiesioginiu is desines i zandikauli arba permesdamas per galva.
O sit mes visiems isugdysirae tokius raumenis, visiems idiegsime bokso ir sambo igudzius — kaip tada bus su tiesioginiu is desines?
…Sevcenkos parke, laikydamiesi uz ranku ir nieko aplink nepastebedami, pro mane praejo vaikinas su mergina.
Jums, isimylejeliai, nereikalingas musu atradimas. Jus vienas kitam mieli ir taip. Sekmes jums! Bet… gyvenime visaip buna. Ir jusu meiles tyko pavojai: buitis, nesusiklausymas, sveikas protas, giminaiciai, persisotinimas — maza kas! Patys iveiksite — garbe ir slove jums. O ne — apsilankykite pas mus: atremontuosime jusu meile, pataisysime geriau, nei televizoriu. Bus it naujutele — na, kaip ana diena, kai jus pirma karta pamatete kits kita eileje prie kino teatro kasos.
…O kokia dama as sutikau prospekte, prie universalines parduotuves! Superputlus kunas ispraustas i brokato suknia, auksine sage, verinys is dirbtinio gintaro, pazastyse ir ant nugaros lekstes didumo prakaito demes! Zydras brokatas einant raibuliuoja visais selstancios juros atspalviais.
Fu, madam! Argi galima tokiame karstyje listi i brokata, juk tai ne Georgijaus kryziai! Jusu, matyt, nemyli vyras, madam, taip? Jis su siaubu ziuri i jusu storas, it jo koja, rankas, i riebalu kukstera ant nugaros… Jus nelaiminga, madam, man jusu negaila, bet as suprantu. Vyras nemyli, vaikai nebrangina, gydytojai neuzjaucia, o kaimynai… ak, tie kaimynai! Tiek to, madam, sugalvosime ka nors ir jums. Galu gale ir jus turite teise i papildoma laimes porcija kaip ir kiekvienas gyvas sutverimas. Beje, ta proga apie laime, madam: jusu skonis kelia nerima. Ne, ne, as suprantu: jus ilindote i ta nepatogu brokata, pasikabinote auskarus, auksine sage ir gintarus, kurie jums netinka, apmaustete pirstus storais ziedais, noredama irodyti, kad jus ne blogesne uz kitas, kad jus visko turite… Bet atleiskite man, madam, ne velnio jus neturite, Lr kaip sau norite, teks taisyti ne tik jusu kuna, bet ir skoni, o tuo paciu — ir prota, ir jausmus. Uz tuos pacius pinigus, madam, nesibaiminkite. Kitaip nebus naudos, madam: issvaistysite naujai igyta grozi ir gaivuma restoranuose bei pobuviuose, iskeisite i meiluzius… ar verta stengtis? Tikrasis grozis, madam, — tai kuno, proto ir dvasios harmonija,
…Dvi grazios merginos praejo pro sali ir ne nezviigtelejo i mane. Ko joms i mane ziureti! Dangus giedras. Saule aukstai. Egzaminai islaikyti. Ir tuo troleibusu galima nuvaziuoti iki pliazo.
…Vaikiscias, kurio neisleido palakstyti, priplojo nosi prie lango stiklo. Sugavo mano zvilgsni, padare grimasa. As irgi padariau jam grimasa. Tada jis surenge visa pantomima…
As myliu gyvenima, as labai myliu gyvenima! Nereikia man geriau, tegu jis bus toks, koks yra, kad tik… Kas kad tik? Kas? Ech, tu!.
Taigi tas ir yra, kad reikia geriau. Labai daug kas negera pasaulyje.
Ir as rysiuos. As neisdaviau, zmones. Daug ka bus galiiria siuo metodu padaryti: prideti zmonems daugiau grozio ir proto, idiegti naujus sugebejimus, dargi naujas savybes. Sakysim, padaryti taip, kad zmogus turetu radiojausma, matytu tamsoje, girdetu ultragarsa, i-ustu magnetini lauka, skleistu radiosignalus, be chronometro skaiciuotu laika sekundes dalies tikslumu ir net nuspetu mintis per atstuma — norite? Beje, visa tai, tur but, nera svarbiausia.
O svarbiausia, kad as rysiuos. Ir dar kas nors rysis, jei man kas iseis ne taip. Ir dar… Stai sitaip viskas ir bus!”
— Niekas nezuvo, kokio velnio! — kretedamas troleibuse, snibzdejo aspirantas Krivoseinas neklusniomis lupomis. — Niekas nemire…
„…As ryztuosi, Gyvenime! Aciu tau, likime, ar kaip ten tave, uz viska, kas buvo su manimi. Baisu pagalvoti, kad as galejau pasitenkinti menkniekiu ir likti kuponus karpancia vidutinybe. Lai ir toliau mano gyvenimas bus ir sunkus, ir baisus, pilnas painiavos ir kanciu, tik tenebus jis lekstas. Tegu as niekad nenusizeminsiu iki pestyniu uz palaiminga gyvenima, uz pasisekima, tegu neimsiu drebeti del savo kailio rimtame darbe!
Laikas velyvas, o miego nesinori ir nesinori. Kvailas uzsiemimas — miegoti. Jo, tur but, irgi galima atsikratyti. Sako, Jugoslavijoje yra vienas keistuolis, kuris nemiega jau apie trisdesimt metu — ir zvalus.
„Vidurnaktis Madride. Miegokite ramiai! Gerbkite karaliu ir karaliene! Ir tegu velnias niekada neatsistoja jusu kelyje…” Tais laikais mane tuoj ant lauzo, ir viskas!
Nemiegokite ramiai, zmones! Negerbkite nei karaliaus, nei karalienes! Ir tegu velnias atsistoja jiisu kelyje — nieko siaubingo.
Jaunysteje as svajojau (apie ka tik as nesvajojau!), kai teks imtis rimto, rizikingo darbo, ji baigus, pasikalbeti su tevu. Neturejau as rimtu darbu, nesulauke tetusis. Ka gi, pabandysim dabar.
— Na stai, teti, ryt man teks stoveti ant brustvero. Ar baisu buvo stoveti?
— Kaip cia tau pasakius? Baisoka, zinoma… Iki vokieciu apkasu kokie keturi simtai metru, taikinys as matomas. Broliavomes dar nelabai smarkiai, protarpiais saudydavo. Pora kartu ir i mane sove — vokieciu taipgi visokiu zmoniu buvo. Bet nepataike. Gal tik pagasdinti norejo…
— O kas tai per bausme — tokia baisinga: stoveti ant brustvero?
— Laikinoji vyriausybe ivede. Specialiai tiems, kas agitavo baigti imperialistini kara. „Aha, jie tau broliai darbininkai ir broliai valstieciai? Paziuresim, Ikaip jie i tave pyskins.” Ir — dviem valandoms. O kitus ir keturioms.
— Samojinga, nieko nepasakysi… (Teti, o tu zinojai… na, kad as tavim netikejau?)
— Zinojau, suneli… Nieko. Laikas buvo toksai kvailas. As pats savim ne visada tikejau… O tu ka ten sumanei?
— Eksperimenta. Noriu isbandyti informacijos valdyma savo organizme. Galiausiai turime rasti buda, kuris zmogu igalintu analizuoti ir sintetinti savo organizma, psichika, atminti… supranti?
— Amzinai tu, Valia, pinkliai sneki. Neikandu as jusu mokslo. Kazkada kulkosvaidi uzristomis akimis surinkdavau ir isnarstydavau. O sito tavo ketinimo nepermanau… Kokia nauda is to bus?
— Nagi… Sit tu kariavai uz visuotine lygybe, teisingai? Pirmasis sio uzmojo tarpsnis vykdomas: isgyvendinama,nelygybe tarp turtingo ir beturcio, tarp stipraus ir silpno. Visuomene dabar suteikia lygias galimybes visiems. Taciau be nelygybes, esancios visuomeneje, yra nelygybe, gludinti paciuose zmonese.
zmogus be talento neprilygsta talentingam. Negrazus neprilygsta graziam. Ligonis ir luosys nesusilygins su sveiku… O jeigu musu sumanymas pavyks, kiekvienas zmogus gales pasidaryti toks, koks panores: protingas, grazus, jaunas ir doras…
— Jaunas, protingas, grazus- tai aisku. Visi panores. O sit doras — vargiai. Buti doram — uzvis sunkiausia.
— Bet jei zmogus tiksliai zinos: si informacija ji padarys nieksiskesnj ir vingresni, o si — saziningesni ir nuosirdesni, neims gi jis dvejoti, ka rinktis?
— Kaip cia pasakius… Yra zmoniu, kuriems svarbu pries kitus rodytis dorais, o siaip gali nors vogti — kad tik neikliutu. Tokie pasirinks vingruma.
— 2inau… Nereikia apie juos dabar, teti. Rytoj bandymas.
— Ir butinai tau paciam rizikuoti? Ziurek, sunau…
— O kam gi kitam, jei ne man! Sakyk, ar tu butum galejes nusokti nuo lirustvero i apkasa?
— Apacioje du karininkai sergejo. Iskart butu pribaige.
— O permaldauti ju nebuvo galima?
— Kodel gi ne? Reikejo pasakyti, kad daugiau nebeagituosiu, kad pasitraukiu is bolseviku tarpo, mieliausiai butu paleide.
— Kodel gi tu nepasakei?
— Kad as — jiems? Ir negalvojau as apie tai. Apie kitka galvojau: jeigu mane pasaus, broliavimuisi musu bare — galas.
— O kodel tu apie tai galvojai? Taip jau labai mylejai zmones, a? Bet juk tu ir zudei zmones — ir iki tol, ir paskui.
— Ir as zudziau, ir mane zude — toks metas buvo.
— Tai kodel?
— Isdidus buvau, tur but, todel. Labai as tada isdidus buvau. Galvojau, kad stoviu it uztvara visam karui.
— Va ir as, teti, dabar toksai isdidus.
— Zinoma, jei patekai ant brustvero — stoveti reikia isdidziai. Tai tiesa. Tiktai tu savo darbo su tuo brustveru
