nelygink, sunau. As juk dvieju valandu neisstovejau: kareiviu komitetas aliarmu pakele bataliona, karininkiukscius pribaigeme, ir viskas… O tu ar turi ka pakelti aliarmu?
I si klausima nieko negaliu atsakyti — ir pramanytas pokalbis baigiasi.
Na, uzteks — miegoti! Gegute, gegute, kiek metu gyvensiu?”
SESTAS SKYRIUS
— Ten atvyko is Zemes, jusu tobulybe.
— Is Ze-mes?.. Ze-me, Zeme, hm…
— Tai ta pati planeta, kurioje sukurtas „Siksnosparnis”, jusu tobulybe.
— Al Triam-tiri-tiri, triam-tiri-riri, triampam-pam-pam! Puikus dalykelis. Na, priimkite juos pagal treciaja kategorija.
Aspirantas Krivoseinas pasikele i penktaji auksta, iejo i buta. Viktoras Kravecas ir antrininkas Adomas ruke balkone; pastebeje ji, grizo i kambari. Krivoseinas nelinksmai nuzvelge juos.
— Trejetas is vienos anksties. O buvo ketvertas… — jis paziurejo i laikrodi: laiko dar yra; atsisedo. — Papasakok, Viktorai Kravecai, kas ten jums atsitiko?
Tas uzsiruke nauja cigarete, slopiu balsu pradejo pasakoti.
…Bandymo programa buvo tokia: pasinerti i skysti iki kaklo — patikrinti pojucius — uzsideti „Monomacho kepure” — vel patikrinti pojucius — duoti „nepasitenkinimo komanda” („Ne tai!”) — abipusiai prasisunkiant, sueiti i kontakta su skystaja schema — pasiekti reguliuojamo vaiskumo stadija — suauginti sulauzytus sonkaulius — panaudoti si „pasitenkinimo impulsa” isakymui „Tai!” — vel pasidaryti neperregimu — nutraukti kontakta su skystaja schema — islipti is bako.
Visa ta metodika Krivoseinas ir Kravecas paruose ir isbande ne viena desimti kartu, panardindami galunes. Abipusi skyscio ir kuno prasiskverbima i vienas kita buvo galima lengvai kontroliuoti ir reguliuoti.
— Suprantate, vaikinai, pasirodo, musu organizme visada esti kokiu nors ne visai sveiku vietu, mazu sutrikimu, ar ka, na, panasiai kaip odoje, netgi sveikoje, kai kur buna spuogu, idreskimu, pratrynimu, vietiniu uzdegimu. As nezinau, kokio pobudzio yra tie vidiniai „idreskimai”, bet, padirbejes skystyje, visuomet junti, kad ranka arba koja pasidare sveikesne ir stipresne. Skystoji schema tuos smulkius trukumus istaiso. Ir kiekviena toki taisyma galima justi: perstejimas toje vietoje is pradziu sustipreja, paskui staigiai rimsta. Ir jei, perstejimui nurimus, tuoj pat duodi „teigiama komanda” („Tai!”), masina nuiraukia kontakta tarp skystosios schemos ir ktino, ranka arba koja pasidaro neperregima… As apie tai kalbu, noredamas akcentuoti, kad mums nebuvo jokiu metodiniu neaiskumu, kaip sueiti i kontakta su skystaja schema ir kaip ji nutraukti…
— Kol panardindavote tik desimt penkiolika procentu kuno, — iterpe Krivosleinas.
— Taip… Kad skystin panardintas zmogaus kunas valdomo vaiskumo stadijoje issaugo raumenu stangruma, mes taip pat neabejojome. Kiek kartu mes rengeme „galetynes” skystyje: jo ranka (vaiski) su mano nevaiskia arba desine su kaire, kai abi vaiskios. Atseit, skystoji schema pilnutinai issaugo kuno gyvybinguma…
— Kuno dalies, — vel priekabiai pataise Krivoseinas.
— Taip. Gal but, cia suo ir pakastas, — atsiduso Kravecas.
…Zinoma, buvo baisu. Vienas dalykas imerkti i skysti ranka arba koja — galima istraukti, pajutus pavoju. Blogiausiu atveju liksi be rankos. Ir visai kas kita — paciam pasinerti i baka, atsiduoti valiai sudetingos ir, ka besakytum, mislingos terpes, nuo kurios neatsiginsi, nepabegsi.
Jiedu slepe ta baime nuo viens kito: Krivoseinas todel, kad baiminosi del saves, Kravecas — kad be reikalo negasdintu draugo.
Bet viskas buvo paruosta kruopsciai, saziningai. Skyscio lygi bake nureguliavo taip, kad Krivoseinui butu kaip sykis iki kaklo ir kad jis galetu stoveti. Priesais baka pastate didziuli veidrodi (teko pirkti uz savus — sandelyje nebuvo): Krivoseinas pats galejo stebeti ir kontroliuoti pakitimus savo kune.
Noredami iki minimumo sumazinti elektromagnetiniu trukdymu poveiki „Monomacho kepurei” ir elektroninems schemoms, bandyma nutare atlikti nakti, po antros valandos, kai aplinkui isjungti visi irengimai, o tramvajai ir troleibusai stovi depe.
Krivoseinas nusirenge nuogas, uzsiropste kopetelemis ir, kaire ranka laikydamasis uz krasto (desine po susidurimo motociklu jis blogai valde), pukstelejo i baka. Skystis susiubavo. Krivoseinas stovejo jame iki kaklo — galva rodesi atskirta nuo kuno. Kravecas su „Monomacho kepure” stovejo ant lipynes.
Krivoseinas aplaize lupas.
— Surus… — jo balsas pasidare uzkimes.
— Kas?
— Skystis. Kaip juros vanduo.
Palauke minute.
— Atrodo, tvarka. Jokiu pojuciu, kaip ir reikejo tiketis. Duoks „kepure”.
Kravecas glaudziai uzmove jam ant galvos „Monomacho kepure”, paspragsejo jos tumbleriais, nulipo zemyn. Dabar jo uzdavinys buvo stebeti Krivoseina, patarti, jei prireiks, ir, iskilus nenumatytiems keblumams, pagelbeti jam apleisti baka.
Dar valandele Krivoseinas pratinosi prie naujos busenos.
— Pojuciai zinomi: perstejimas, dygciojimai, — pasake jis. — Jokiu staigmenu. Na, viskas… palinkek man. Pradedu i.sijungti.
— Sekmes, Valia…
— Velniop! Judam…
Daugiau jie nesikalbejo.
…Krivoseino kunas ryskejo skystyje kaip spalvotas negatyvas. Po purpuriniais raumenimis su geltonu riebalu tarpsluoksniais smeksojo balti kaulu, sausgysliu konturai. Ritmingai kilo ir leidosi sonkauliai it sprengliai kalves dumtuvese. Ant dvieju desiniuju sonkauliu luzimo vietose Kravecas pamate baltus issiputimus. Violetiniai raudonas sirdies kumstelis tai gniauzesi, tai glebo, varydamas (jau nebebuvo galima suprasti kur) skaisciai raudonas kraujo sroves.
Krivoseinas nenuleido akiu nuo savo atspindzio veidrodyje. Jo veidas buvo blyskus ir susikaupes.
Neilg trukus raumenys pasidare auksuotai geltoni, nuo skyscio juos buvo galima atskirti tik is sviesos luzimo.
— Ir staiga… — Kravecas stipriai patryne delnais smilkinius, uztrauke cigarete, — ir staiga prasidejo autovirpesiai. Na kaip tuomet, pacioje pradzioje, su triusiais: viskas Valentino kune pradejo sinchroniskai keisti matmenis, atspalvius… As prisoikau prie toako. „Valia, ka tu darai?” Jis ziurejo i mane, bet nieko nesake. „Autovirpesiai! Issijunk!” Jis megino kazka pasakyti, pravere lupas ir staiga paniro i skysti su visa „kepure”! Tuoj pat kazkaip sutrukciojo, eme sukinetis, lankstyti kaulus… sokantis skeletas su galva nikeliuotame gobtuve!
Jis vel godziai uztrauke duma.
— Norint ji isgelbeti, buvo galima padaryti tik viena: uzsidejus „Monomacho kepure”, isakymais „Tai” ir „Ne tai” pataikyti i kuno autosvyravimu ritma, nuslopinti juos ir pamazu grazinti kuna i nevaiskia stadija. Na, isorinis valdymas, budas,
kuriuo jis ikunijo tave, — Kravecas linktelejo i Adoma, — ir mane…
Jis patylejo, sukandes zandikaulius.
— Sunsnukis Haris! Stai kada biitu pravertusi atsargine „kepure” — EDS-2. Bet apie kokia EDS-2 galejo buti kalba, suzlugdzius jo disertacija. I kalejima ji, biaurybe, per maza patupdyti…
— Uz laboratorijos uzsakymo neivykdyma laiku vargu dargi ar jam papeikima parasys, tai juk ne profesoriu iskoneveikti, — saltai syptelejo Krivoseinas. — O daugiau tu jo niekuo negali apkaltinti.
— Beliko paskutine iseitis: nuimti „Monomacho kepure” nuo Valios, — tese Viktoras. — As uzsokau kopetelemis, ikisau rankas i skysti — elektros smugis per abi rankas. Sprendziant is ispudzio — keturi penki simtai voltu; anksciau skystyje tokiu potencialu niekada nebudavo. Na, jus patys zinote: tokiais atvejais rankos savaime atsitraukia. As puoliau prie spintos, uzsimoviau gumines pirstines, vel ikniubau i baka, bet Valia jau buvo giliai
