— Bet, Arkadijau Arikadjeviciau, juk disertacija…

— Kalba eina ne apie Hario Charitonoviciaus disertacija, o apie jusu elgsena! Jus pakirtote instituto prestiza, ir kaip pakirtote!

— As issakiau savo nuomone.

— Taip, taciau kur issakete? Kaip issakete? Nejau sunku suprasti, kad aukstesnei organizacijai jus — ne paprastas inzinierius, siekiantis… e-e… suvesti mokslines saskaitas su kazkuo (na, jau Haris priskiede!), o Sistemologijos instituto atstovas! Kodel jus nepareiskete savo nuomones per parengtini disertacijos gynima?

— As nezinojau apie ji.

— Vis tiek jus netgi po jo galejote issakyti savo nuomone mano pavaduotojui — i ja butu buve atsizvelgta! (Tik jau ne Voltampernovui!..)

— I ja nebutu buve atsizvelgta.

— As matau, mudu nesusikalbesime. Kokie jusu tolimesni planai?

— Atsisakyti darbo as nesirengiu.

— As jums to ir nesiulau. Bet man atrodo, kad jums dar anksti vadovauti laboratorijai. Mokslininkas, dirbas kolektyve, privalo tureti galvoje kolektyvo interesus, siaip ar taip, bent jau savo veiksmais nepadaryti jam zalos. Speju, kad artejanciame konkurse jums bus sunku patekti i laboratorijos vedejo vieta… Viskas. As jusu nebetrukdau.

Stai taip. Dabar visame institute tik ir girdisi uzgaulus kalakutiskas burbuliavimas: „Inzinierius priea kandidata! Pries daktara!” Hario pastangomis reikalas isivaizduojamas taip, lyg as buciau suvedinejes saskaitas su juo. Mini senas mano nuodemes: papeikima, avarija Ivanovo laboratorijoje (ukvedys Matiusinas laksto, tikedamasis isieskoti is manes pinigus uz padarytus nuostolius). Susigriebe, kad as nepristates metines darbo ataskaitos, nors laikas, skirtas 154 temai, baigiasi tik siais metais. Sneka, ar nereiketu sudaryti komisijos laboratorijos darbui patikrinti.

Fiktanoriai rekia, geralinkiai apsidairydami uzjauciamai snibzda: „Sauniai tu Chiloboka sudirbai… Taip jam, galvijui neraliuotam, ir reikia… Na, dabar tave sues…” Ir patarineja, kur pereiti. „O jus uzsistotumete!” — „Nagi, matai… — skescioja rankomis kad ir tas pats nuosirdusis vaikinas Fenia Zagrebniakas. — Ka as galiu? Tai juk ne mano specialybe…”

Vis delto atgrasus siauro specialisto gyvenimas. Sotus, aprupintas, bet atgrasus. Visi gyvybiniai tokio specialisto interesai sutelkti ties kazkokiais pasyviosios atminties elementais, ir ne bet kokiais elementais, o ties kriotronais, ir tai ne ties bet kokiais kriotronais, o pleveliniais, ir tai ne is bet kokiu pleveliu, o tik is svininiu alaviniu… Darbininkas, valstietis, technikas, plataus profilio inzinierius, mokytojas ir netgi kanceliarijos rastininkas savo jegas ir zinias gali pritaikyti daugelyje uzsiemimu, daugybeje imoniu bei istaigu, o tomis triskart prakeiktomis plevelemis domisi vos du trys institutai visoje Sajungoje. Kur detis vargsui Feniai, jei kas? Sedek ir necirksk… Is tikruju, siaura specialybe — tai budas sau pavergti.

Todel musuose, siauru specialistu tarpe, beveik niekad nebuna, kad visi stotu uz viena (isskyrus atvejus, kai tas vienas — Azarovas); visi pries viena — kitas reikalas, taip lengviau. Todel, kai pazeidziama moksline subordinacija, kiekvienakart ir isiliepsnoja aistros. „Taip juk kiekviena galima sukirsti!” — uzklyke Voltampernovas. Ir prasidejo…

Tiek to, iskentesime. Atlaikysime. Svarbiausia — reikalas atliktas. As juk zinojau, kam ryztuosi. Tik biauru. Nebesitveriu — biauru…”

Anisimovas uzgesino papirosa, ismeige akis i masina. Slangu issidestyme kazkas letai ir nejuntamai pasikeite. Jie tarsi isitempe. Kai kurie susitraukdami virptelejo. Ir — Anisimovas net kruptelejo — is kairiojo tamsiai pilko sjango i bako dugna skambiai paptelejo pirmasis lasas.

Anisimovas pastate prie bako kopeteles, pasilypejo jomis Pakiso delna po slangu. Per minute i delna prilasejo tirst auksaspalvio skyscio klanelis. Pro ji, kaip pro padidinamaji stikla, ryskejo odos linijos. Jis sutelke demesi: oda isnyko, apsinuogino raudoni raumenu plauseliai, balti falangu kauliukai, sausgyliu griztes… „Ak, jeigu jie butu tai zinoje ir sugebeje, — atsiduso jis, — bandymas butu ne taip praejes. Nezinojo… Ir tai padare itakos.”

Jis sliustelejo skysti i baka, nusileido ant grindu, nuplove po kranu ranka. Lasu skambesys iS visu silangu dabar aidejo pavasariskai linksmai ir smulkiai.

— Dirba! Stipri gi tu, masina, — pagarbiai pasake Anisimovas-Krivoseinas. — Stipri kaip gyvybe.

Jam aiskiai nesinorejo iseiti is laboratorijos. Bet, dirstelejes i laikrodi, jis eme skubintis, apsivilko svarka.

— Labas rytas, Matvejau Apolonoviciau! — dziaugsmingai pasveikino ji Chilobokas. — Jau dirbate? As sit jusu lukuriuoju, pranesti noriu, — jis prikis-o usus prie Anisimovo ausies. — Vakar i Krivoseino buta sitoji… moteris, jo buvusioji, Jelena Ivanovna Kolomijec, buvo atejusi, kazka pasieme ir isejo. Ir dar kazkas ten buvo, visa nakti sviesa dege.

— Aisku. Gerai, kad pranesete. Teisingumas, kaip sakoma, jusu neuzmirs.

— Ka gi, as visada, prasau. Mano pareiga!

— Pareiga tai pareiga, — Anisimovo balsas pasidare grieztas. — O ar neskatina jusu, pilieti Chilobokai, kokie nors kiti, salutiniai motyvai?

— Tai yra… kokie motyvai?

— Pavyzdziui, kad Krivoseinas sukirto jusu daktarine disertacija.

Hario Charitonoviciaus veidas akimirka suglebo, bet tuoj pat jame pasirode nuoskauda del zmonijos.

— Tai zmones, a! Jau suspejo kazkas praneuti… Na, kas per zmones pas mus, jus tik pagalvokite, dievaz! Na, ka jus, Matvejau Apolonoviciau, kaip jus galejote abejoti, as is tyros sirdies. O ir ne taip jau smarkiai paveike gynima Krivoseinas, kaip jums papasakojo. Ten rimtesniu uz ji specialistu buvo, ir gyre daugelis, o jis, aisku, pavyduliavo. Na ir, zinoma, rekomendavo dar padirbeti, nieko ypatinga, greit is naujo pateiksiu… Na, beje, jeigu jus manim nepasitikite, ziurekite viska patys, mano reikalas — pasakyti, o jus ten… Viso gero!

— Viso gero.

Haris Charitonovicius atsitolino kaip nesavas: ir is ano pasaulio ji pasiekia Krivoseinas!

— Smarkiai jus ji, draugas kapitone! — pritare virsila.

Anisimovas neisgirdo. Jis ziurejo Chilobokui idurmu.

„…Visada vienas ir tas pats. Nenorom susimastysi: o ar verta?

Sakyk atvirai, Krivoseinai: juk sis bandymas gali nuvaryti i graba. Labai paprastai; perzvelk savo paties sekmingu ir nesekmingu bandymu statistika. Mokslas — mokslu, metodika — metodika, taciau is pirmo karto niekad kaip reikiant nepasiseka — senas desnis. O klaida siame bandyme — ne sugadintas modelis.

Juk aisku, kad i baka as karsiuos tiesiog kaip siauras Sio dalyko specialistas. Tokia jau mano specialybe — kaip Penios Zagrebniako kriotronines pleveles. Bet galiu ir nesikarti — niekas neprivers… Juokinga: listi i ta abejotina terpe, kuri be niekur nieko tirpdo gyvus organizmus viso labo tik del to, kad nevykusiai pasirinkai specialybe!

Del zmoniu? Galas ju nemate! Ka? Man daugiau negu kitiems reikia? Gyvensiu ramiai, savimi tesirupindamas. Ir bus gerai.

…Ir viskas pasidarys aisku. Tik aiskumas bus beaistris. Paskuciausias niekso aiskumas. Ir savo atsitraukima teks visa gyvenima teisinti, — kad visi zmones tokie, ne geresni uz tave, o dar blogesni, kiekvienas tik saves ziuri. Ir teks kuo greiciau atsikratyti visu vilciu ir svajoniu apie ka nors geresnio, kad jos tau neprimintu: tu isdavei zmones! Tu juos isdavei ir neturi teises is ju laukti nieko gera.

Ir tuomet pasaulyje pasidarys visai salta gyventi…”

Virsila Golovorezovas kazko klause.

— Ka?

— As sakau, draugas kapitone, ar greit bus pamaina? Juk pradejau dezuruoti dvidesimt dvi nulis nulis.

— Nejau neissimiegojote? — linksmai prisimerkes, dirstelejo i ji Anisimovas. — Valanda pusantros jums dar teks panuobodziauti, paskui pakeis — prizadu. Raktus as pasiimsiu — taip patikimiau. Nieko cionai neleiskite!

KETVIRTAS SKYRIUS

Вы читаете Saves atradimas
Добавить отзыв
ВСЕ ОТЗЫВЫ О КНИГЕ В ИЗБРАННОЕ

0

Вы можете отметить интересные вам фрагменты текста, которые будут доступны по уникальной ссылке в адресной строке браузера.

Отметить Добавить цитату