zurnale, paruose dar keliolika tirpalu, pripilde didziuosius butelius. Daugiau nebebuvo kas veikti.
Koridoriuje pasigirdo zingsniai. Anisimovas staigiai pasisuko i duris. Iejo virsila Golovorezovas.
— Draugas kapitone, ten mokslinis sekretorius Chilobokas prasosi ileidziamas, sakosi, noris su jumis pakalbeti. Ileisti?
— Ne. Tegu palaukia. As taipgi noriu su juo pakalbeti.
— Klausau, — virsila isejo.
„Ka gi, teks pasisneketi ir su Hariu, — Syptelejo Anisimovas. — Pats laikas jam priminti nesenus ivykius.”
Geguzes 17. O juk pagudravo tuomet Haris Chilobokas,
kad jam, girdi, nesa kada rasyti disertacija! Pagudravo. Vakar, pasirodo, ivyko isankstinis jo daktaro disertacijos gynimas uzdarame mokslines tarybos posedyje. Musuose, kaip ir daugelyje kitu institutu, tokia tvarka: pries isleidziant disertanta i platesnes sferas, jis isklausomas saviskiu tarpe. Siomis dienomis Lenos konstruktoriu biure disertacija bus giniaima oficialiai.
Oi, ne be reikalo Haris gudrauja! Cia kazkas ne taip.”
„Geguzes 18. Siandien as pabaladojau i langeli, salia kurio kazkoks instituto poetas, del visa ko panores likti nezinomas, piestuku parase ant sienos:
As kaip sykis nusipelnes. Todel Johanas Johanovicius isileido mane i uzdaraja skaitykla ir dave susipazinimui egzempli riu t. m. k. H. Ch. Chiloboko disertacijos technikos mokslu daktaro laipsniui igyti, tema… beje, apie tai — siukstu.
Na, broliukai… Pirma, minetoji tema glaudziai siejasi su tais atminties bloku tyrinejimais, kuriuos kazkada vykdeme mudu su Valera, ir iseina, kad Haris buves vos ne ju autorius ir vadovas; tiesiai tat nepasakyta, bet susiproteti galima. Antra, aiskiiidamas gautus rezultatus, jis eme nepagristai spelioti, isitrauke i laisvas improvizacijas ir visiskai nusimelavo. Trecia, jo disertacijoje netgi seniai zinomi faktai, nustatyti uzsienio sistemotechniku ir elektroniku, pateikiami po frazes „Tyrimais konstatuota…” Kaipgi sitai praleido miisu moksline taryba?.. Geguzes menuo, puse zmoniu komandiruotese ir atostogose.
Ne, tai jam siaip sau nepraeis.”
„Geguzes 19.
— Tu aritmetika moki? — paklause Kravecas, kai as jam isdesciau reikalo esme ir savo ketinimus.
— Moku, o kas?
— Tuomet skaiciuok: dvi dienos pasiruosimui dalyvauti disertacijos gynime plius gynimo diena… plius menuo nervu gadinimo po jos — tu juk ne mazas, zinai, kad tokie pokstai dovanai nepraeina. Kas svariau: menuo musu tyrinejimu, kuriu rezultatai su laiku paveiks pasauli labiau, nei visa niidiene technika, ar chalturiska disertacija, kuri niekam netures poveikio? Viena daugiau, viena maziau — ir tiek.
— Mm… taip… o dabar as tau isdestysiu kitokia aritmetika. Stai mudu su tavim vienodi zmones ir vienodi specialistai, kai kur tu dargi pranasesnis uz mane. Bet jei as dabar nueisiu pas ta pati mokslini sekretoriu Chiloboka ir, ne itin vargindamasis su irodymais, pareiksiu jam, kad praktikantas Kravecas kvailas, nenutuokia skaiciavimo technikos pagrindu (net aritmetika menkai teismano), gadina prietaisus ir slapciomis geria spirita… kas bus su praktikantu Kravecu? Lauk is instituto ir lauk is bendrabucio. Niekam jis nieko neirodys, nes jis — tik studentas. Stai tokia pat jega, palyginus su mumis, igis Chilobokas, tapes mokslu daktaru. Ar itikinau?
As ji taip itikinau, kad jis tuojau pat leidosi i biblioteka rinkti istrauku is neislaptintu literaturiniu saltiniu.
Galiu dar ir kitaip motyvuoti: mums reikia galvoti ne tik apie tyrinejimus, — kuomet nors teks ginti atradima, grumtis,
kad jis butu tinkamai panaudotas. O sito mes nemokame. Sito reikia mokytis.
Nagi, velniop atsargius motyvus! Galu gale ar gyvenu as pasaulyje ar man tik taip atrodo?”
„Geguzes 22. Viskas prasidejo kaip paprastai. Mazojoje KB saleje susirinko nedidele, bet solidi auditorija. Haris Charitonovicius prisege prie lentos vatmano lapus su ivairiaspalvemis schemomis ir grafikais, vaizdinga poza atsistojo salia ir pasake nustatyta dvidesimties minuciu kalba. Tie, kuriems buvo leista dalyvauti gynime, klausesi, jausdami iprasta nesmaguma. Vieni visai nesuprato, apie ka kalbama; kiti kai ka suprato, kai ko ne! treti viska suprato: ir kas tas Haris Chilobokas, ir koks tas jo darbas, ir kodel jis ji islaptino… Bet kiekvienas niuriai galvojo, kad ner ko listi i svetima darza, pagaliau ir jis pats negi toks tobulas, kad kritikuotu kitus? Iprasti mieguisti samprotavimai, per kuriuos I moksla jau prasmuko ne vienas tukstantis betalenciu ir sukciu.
Haris baige. Pirmininkaujantis perskaite atsiliepimus. Malonus atsiliepimai, nieko nepasakysi (kas gi ims rasyti nemalonius tokiam reikalui?). Isties netiketa man buvo vien tai, kad ir Arkadijus Arkadjevicius parase atsiliepima. Po to kalbejo oficialus oponentai. Kas toks yra oficialus oponentas, gerai zinoma: noredamas pateisinti savo varda, jis nurodo kai kuriuos neisbaigtumus, kai kuriuos neatitikimus, „o apskritai, darbas atitinka… autorius nusipelno. Beje, nemeluosiu: oponentas is Maskvos labai kvalifikuotai pasisaipe is visu disertacijos teiginiu ir dave suprasti, kad ja galima sumalti i miltus, bet jo uzuominos buvo tokios subtilios ir atsargios, kad vargu ar pats Haris jas perprato; „o apskritai, darbas vertas…”
Ir pagaliau: „Kas nori pasisakyti?” Apie ta laika paprastai visi ima bodetis tuo, kas vyksta, niekas nieko nenori, disertantas dekoja — viskas.
Laboratorijos vedejas V. Krivoseinas giliai ikvepe ir iskvepe ora (tuo metu as isisamoninau, kad skandalas bus rimtas) ir pakele ranka. Haris Charitonovicius buvo nemaloniai apstulbintas. As, kaip ir jis, kalbejau 20 minuciu ir, pletodamas savo irodymus, perdavinejau tarybos nariams zurnalus, monografijas, brosiuras, kur be jokiu nuorodu i Chiloboka buvo aiskinami jo ginamieji rezultatai; paskui lentoje is naujo atvaizdavau j schema… nesvarbu, kokia butent: juo labiau, kad vienintele jos gera savybe buvo „originalumas”, ir irodziau, kadangi… tai reikiamo diapazono daznumais schema nedirbs. Saleje kilo triuksmas.
Po to kalbejo mokslu kandidatas V. Ivanovas, atskrides (ne be mano skambucio) is Leningrado. Jis irgi patikslino prioritetinius duomenis ir isnarpliojo „originaliaja” disertacijos dali; Valerijaus kalba buvo kupina erudicijos ir astraus jumoro. Sale dar labiau isidrasino, ir prasidejo!
Mano senas pazistamas 2albekas Balbekovicius Psembakovas paprase Hari patikslinti, kaip schemoje Nr. 2 realizuojama… (apie tai irgi neverta kalbeti). Chilobokas nezinojo kaip, bet megino atsiginti smegenis praskiedzianciu tauskalu porcija. Po to idomia kalba uzvede kiti KB darbuotojai. Galiausiai pasisake vyriausiasis KB inzinierius, profesorius ir laureatas… (jo pavarde nerekomenduojama be reikalo mineti). „Man is pat pradziu atrode, kad cia kazkas ne taip”, — pradejo jis.
Zodziu, nepadejo Chilobokui gera forma. Sudorojom jo disertacija kaip silta vilna. I Hari buvo gaila ziureti. Visi skirstesi prie savo darbu, o jis segiojo nuo lentos prasmatnius vatmanus — ir stangrus lapai susivyniodami muse ji per usus. As priejau padeti.
— Aciu jau, nereikia, — murmtelejo Chilobokas. — Ka? Patenkinti? Patys neginate ir kitiems neduodate. Lengvai gyvenate, Valentinai Vasiljeviciau, gamta apdovanojo jus gabumais…
— Nieko sau, lengvai! — apglumau as. — Atlyginimas dvigubai mazesnis negu jusu, atostogos — taip pat. O darbu ir rupesciu ligi ausu…
— Patys sau ir didinate rupescius. Kam jums reikejo veltis i si reikala? — Haris, vyniodamas lapus, debtelejo i mane reiksmingai ir piktai. — Apie instituta reikia galvoti, ne vien tik apie save ir apie mane… Na, bet cia ne vieta mums apie tai kalbeti!
Sitaip jau iprasta. Ir vis delto; as dabar stebetinai gerai jauciuosi. Toks pojutis, tarytum buciau padares jei ne reiksmingesni, tai be abejones reikalingesni darba, negu musu atradimas — prispaudziau biaurybe. Vadinasi, galima? Ir ne taip baisu, kaip atrode.
Dabar ir rnusu darbo ateitis kazko nebe taip baimina. Galima iveikti ir ne tokias problemas.”
— O darbui vis delto sitai turejo itakos… — sumurmejo Anisimovas-Krivoseinas, stebedamas „masina motina”. — E, ir kas tik neturi itakos darbui!
„Geguzes 29. Siandien buvau iskviestas pas jo sviesybe Azarova. Jis ka tik grizo is komandiruotes.
— Jiis suprantate, ka pridarete?
