— Vitekai, o ka, jei sis budas bus kaip tik „tai”? Juk jis — paprastiems zmonems, o ne…
— Eik tu po…! (Ai, ai — o dar dirbtinis zmogus!) „Tai” — „ne tai”!. As grieztai atsisakau traktuoti musu darba is tu poziciju ir laikytis priesaikos, kurios as nedaviau! Musu laikais reikia salciau ziureti i priesaikas! (Na, jei sitai galima pavadinti saltu poziuriu…) Tu nori panaudoti atradima zmonems perdirbti?
— I angelus… — dar pakirsinau as.
— Velniop angelus! Informacinis „homo sapiens” perdirbimas, ir viskas! Tokiu akademiniu aspektu ir traktuokime problema!
As pirmasyk pamaciau, kaip jis nesusivalde ir… atvirto manimi. Kad ir kaip stengtumeis, krivoseiniska natura parodo save. Bet svarbiausia- jis uzsidege. O tai butina, kai pradedi naujus tyrinejimus, butina uzsidegti, pajusti darbo ikarsti. Po slesiu valandu pokalbio (su pietu pertrauka) mes zengeme keturis zingsnius, iprasmindami naujaja problema.
Pirmas zingsnis. Dirbtiniai ir naturalus zmones, sprendziant is visko (na, kad ir is to, jog iprastinis maistas — ne nuodai dubletams), — biologiskai vienodi. Vadinasi, visa, ka „masina motina” daro su antrininkais, is principo (jeigu paliksime nuosaly technines realizacijos sunkumus, kaip rasfoma straipsniuose) galima pritaikyti paprastiems zmonems.
Antras zingsnis. Perdirbimus bake pagal komandas „masina motina” vykdo be jokiu mechaniniu irenginiu ar kontroliniu prietaisu. Vadinasi, pats skystis yra ir kontroline valdymo schema, ir vykdantysis biocheminis mechanizmas; bake jo deka, kaip pasakytu biologai, vyksta valdoma medziagu apykaita…”
— Ot, velniai! — burbtelejo aspirantas ir nervingai uzsiruke.
„…arba tiksliau — isorine informacija jis pavercia strukturiniais irasais medziagoje: organinemis molekulemis, lastelemis, kuneliais, audiniais…
Trecias zingsnis. Kokiu budu is principo galima perdirbti zmogu „masinoje motinoje”? Dirbtinis antrininkas, uzgimes joje, yra ne kas kita, kaip masinines schemos tasa ir tolimesne jos raida. Dar tebebudamas vaiskus, jis jau junta ir suvokia save kaip zmogus, bet aktyviai veikti negali (bandymas su Adomu ir Kraveco liudijimas). Po to dubletas sumaterialeja, virsta neperregimu, atsijungia nuo „masinos motinos” skystosios schemos (arba schema nuo jo), apvaldo savo kuna ir islenda is… — ne, ne, reikia akademiskai! — atsiskiria nuo masinos. Su paprastu zmogumi, matyt, reikia pasielgti priesingai, tai yra visu pirma „ijungti” ji i masinos schema. Techniskai: panardinti zmogu i skysti.
Ketvirtas zingsnis. Bet ar zmogus isijungs i „masinos motinos” schema? Juk reikia nei daugiau, nei maziau (as vis delto pakankamai ismanau neurofiziologija, skaiciau Esbi), kad tarp zmogaus nervu tinklo ir skyscio butu pilnutinis kontaktas. O musu laidininkus nervus nuo isorines aplinkos izoliuoja oda, audiniai, kiauso kaulai. Kad juos pasiektu, skystis schema turi isisunkti i zmogaus vidu.
Mes padareme isvada, kad jis gali isisunkti: juk zmogus — tai tirpalas. Tik tirpalas ne vandenyje (kitaip zmones istirptu besimaudydami): laisvo vandens zmoguje ne tiek daug. Viska temdo kiekybine analize, prakeikta skaitmenu hipnoze — kai, isskaide gyva audini, gauname iskalbingus skaicius; vandens — 75 procentai, baltymu — 20 procentu, riebalu — 2 procentai, drusku — 1 procentas ir taip toliau. Zmogus — biologinis tirpalas, visos jo sudetines dalys susijusios tarpusavyje ir sudaro vieninga visuma. Kune yra „skystu skysciu”: seiliu, slapimo, kraujo plazmos, limfos, skrandzio sulciu — ju galima ipilti i megintuveli. Kiti skysciai uzpildo lastelinius audinius — raumenis, nervus, smegenis; kiekviena lastele jau pati savaime megintuvelis. Net kaulai prisisunke biologinio skyscio — kaip kempine… Taigi, nors ir nesupiltas i atitinkama inda, zmogus turi daug daugiau pagrindo laikyti save skysciu, negu, sakysim, keturiasdesimties procentu natrio sarmo tirpalas.
Jeigu tiksliau: zmogus — tai informacija, uzrasyta biologiniame tirpale… Uzsimezgus gemalui, tame tirpale vyksta pakitimai — formuojasi raumenys, vidaus organai, nervai, smegenys, oda. Tas pats — tik kitaip ir sparciau — dedasi ir „masinos motinos” biologiniame skystyje. Taigi kad ir kaip ziuretum, siedu skysciai labai giminingi ir — visai galimas daiktas — linke skverbtis i vienas kita…
Kad ir kaip magejo kiekviena minti bei kiekviena spelione tuojau pat patikrinti „masinoje motinoje”, mes iveikeme save ir visa diena uzsiiminejome teorija. Gana zaisti atsitiktinumais, reikia viska apgalvoti is anksto.
Tad pirmiausia — isijungti.”
„Vasario 1. Ak, kokios puikios buvo teorijos, kuriomis grindeme tai, kas jau padaryta! Zaidimas kubiukais, aritmetika „tai — ne tai” — malonu prisiminti, kaip sklandziai viskas ejosi… Sukurti teorija, kuri padetu pasiekti naujus rezultatus, kur kas sudetingiau.
Kol kas teoriskai perprastas skystis (skystoji schema) bake elgiasi kaip vulgarus vanduo. Tik tiek, kad tirstesnis.
Ar bereikia rasyti, kaip kita diena kuo anksciau is ryto atskubejome i laboratorija, kaip, apmirusiomis sirdimis ir is anksto gardziuodamiesi, kystelejome i baka smiliu galiukus — „isijungeme”. Ir nieko. Skystis buvo nei siltas, nei saltas. Prastovejome sitaip apie valanda; jokiu pojuciu, jokiu pakitimu.
Ar bereikia aprasineti, kaip mes plukdeme skystyje paskutinius du triusius, bandydami juos ijungti i masina? „Masina motina” neklause dargi komandos „Ne!” ir net netirpde ju. Pasibaige tuo, kad triusiai prigere, o atgaivinti ju mes nepajegeme.
Ar beverta priminti, kaip mes gramzdinome i skysti laidus ir oscilografe stebejome pluduriuojanciu potencialu virpesius? Potencialai virpa, kreive panasi i dantyta elektroencefalograma. Ir kas?
Stai sitaip visuomet… Buciau naujokas, jau buciau pabuges.”
„Vasario 6. Bandymas: as imerkiau pirsta i skysti, Kravecas uzsidejo „Monomacho kepure” ir savo pirstu eme liesti ivairius daiktus. As jutau, koki pavirsiu jis liecia! Sit kazkas silta (radiatorius), antai salta ir slapia (jis pakiso pirsta po ciaupu)…
Vadinasi, mano pirstas isijunge? Masina man per ji pe duoda isorine pojuciu informacija… Taip, bet tai ne tie pojuciai. Man reikalingi signalai (tegu ir pojuciuose) apie skystosios schemos darba bake!”
„Vasario 10. Jei ranka skystyje laikai gana ilgai ir susikaupi, odoje junti labai silpna persejima ir dygciojima. Gal tai savitaiga? Labai jau silpnai junti, veik neuzciuopiamai…”
„Vasario 15. Mazytis, nekaltas, nereikamigas rezultatelis. Savo mastu jis neprilygsta dargi triusiu gamybai. Tiesiog siandien as isipioviau kairiojo delno minkstima ir uzsigydziau ipiova.
— Supranti, — ryta masliai pasake Kravecas, — kad pajustume skystosios schemos veikima, ji turi veikti. O ka jai, atleiskit, veikti? Kuriam galui jai „isijungti” i tave, i mane, i triusius? Viskas mumyse jau padaryta, visur islaikyta informacine pusiausvyra.
…Nezinau, ar as is tikruju greiciau uz ji sumojau, ka toliau daryti (meilikauju sau!), ar jis paprasciausiai nepanoro kesti skausmo. Taciau bandyma pradejau as: pazeidziau informacine pusiausvyra savo organizme.
Skalpelis buvo astrus, per neigudima isariau mesa iki pat kaulo. Kraujas uzliejo ranka. Ikisau delna i baka: skystis aplink ji eme dazytis tirstu purpuru. Skausmas nenyko.
— Kepure uzsidek, kepure! — susuko Kravecas.
— Kokia kepure, kam? — is skausmo ir matydamas krauja, as nelabai besusigaudziau.
Tada jis uzmaukslino man ant galvos „Monomacho kepure”, suspragsejo tumbleriais — ir skausmas issyk liovesi; po keliolikos sekundziu skystis apsivale nuo kraujo. Plastaka eme kazkaip maloniai perseti, ir prasidejo stebuklas: ji daresi perregima. Mano akivaizdoje.
Is pradziu pasirode raudonos raumenu pynes. Po minutes jos isskydo — pro rausva zele eme rysketi balti pirstu kauliukai. Prie rieso sausgysliu, varinedama krauja, greitai storejo ir vel bliusko sviesiai violetine kraujagysle.
Man pasidare baisu, ir as istraukiau ranka is bako. Tuoj pat suskaudo. Plastaka buvo sveika, tik zvilgejo kaip istepta; nuo perregimu pirstu varvejo sunkus lasai. As meginau pajudinti pirstus — jie neklause. Ir staiga pastebejau, kad varvantys lasai pradejo stingti ant pirstu galiuku… Pasidare visai baisu.
— Kisk atgal, neteksi rankos! — suriko Kravecas.
Ikisau ir sutelkiau visa demesi i zaizda; maloniai maude butent ten. „Taip, masina… tai… tai…” — raginau as. Persejimas pamazu silpo, ir plastaka vel pasidare neperregima! Su palengvejimu atsiduses, as istraukiau ja: zaizdos jau nebebuvo, jos vietoj iskilo raudonai melynas randas. Rando itrukiuose istrysko vaiskus kraujuotu puliu laseliai; jis nepakenciamai dilgciojo ir nieztejx3. Tikriausiai dar kazkas buvo ne visai gerai, ir as vel imerkiau ranka i skysti… Vel — vaiskumas, perstejimas, „tai, masina… tai…” Galu gale persteti nustojo, plastaka pasidare neperregima.
Visas bandymas truko dvidesimt minuciu. Dabar as ir pats negaleciau parodyti vietos, kur persireziau skalpeliu.
Reikia issiaiskinti… Idomiausia, kad „masinai motinai” neprireike specialios informacijos, kaip isgydyti ipiova,
