aprasomuju ivykiu dalyvis.
Matvejaus Apolonoviciaus Anisimovo miegas neramus. Uzmigti jam ilgai nesiseke: jis ruke, vartesi patale, nedave ramybes zmonai — galvojo apie ta ivyki. Galu gale pavarges uzsnudo, ir ijaudrinta psichika surezge biauru sapna: biik tai trijuose miesto parkuose rasti trys saunamuoju ginklu nuzudytu zmoniu lavonai. Teismo medicinos ekspertas Zubata, tingedamas tirti kiekviena zmogzudyste skyrium, sugalvojo versija: visi trys uzmusti vienu suviu, atseit, persauti kiaurai, ir savo teisumui irodyti susodino lavonus sekcijineje saleje ant marmuro lentos taip susikabinusius, kad kulkos skyles sutaptu.
Ir Matvejus Apolonovicius, kuriam paprastai sapnuodavosi juodai balti ir blausus — kaip sudevetoje kino juostoje — sapnai, regejo si paveiksla stereoskopiska, su spalvomis ir kvapais; sedi trys Krivoseinai — didziuliai, nuogi, rausvi, atsiduodantys mesa. Ziuri i ji, fotogeniskai sypsodamiesi… Apimtas protesto jausmo, Anisimovas pabudo. Bet (sapnas issipilde!) galvoje eme rysketi i tiesa panasi versija: ten, laboratorijoje, jie virino nugalabyto Krivoseino lavona! Juk lavonas — visada svarbiausias ikaltis, o paslepti ar uzkasti ji pavojinga, nesaugu — gali aptikti ir atpazinti. Taigi jie ir virino ar skaide lavona specialiame misinyje, o kadangi cia dalykas nekasdieniskas, kazko neapskaiciayo ir apverte baka. Todel ir lavonas tebebuvo siltas, kai technikas Prachovas ji surado bake! Todel taip greit ir suiro minksti lavono audiniai, prisisunke ju chemijos, liko tik skeletas. Laboranta pritrenke bakas, o antrasis bendrizrinkas — tas, kur vakar pries ji issidarinejo (mistifikatorius, cirkininkas — pripuciamos kaukes ar istreniruota mimika — jie mitrus, aisku!), pabego. Ir susikure alibi — savo kaukemis ir mimotechnika jis galejo ir maskviski profesoriu suklaidinti. O jo dokumentai — tik puiki klastote.
Matvejus Apolonovicius uzsiruke dar viena papirosa. Ir vis delto sis reikalas kvepia ne siaip sau kriminalu. Jeigu nusikalteliai veikia ir Maskvoje, ir cia, o savanaudiskumo motyvu, asmeniniu saskaitu ir sekso nera, tai… tur but, Krivoseinas tikrai padare rimta isradima ar atradima. Ne, ryt jis primygtinai pareikalaus Alekseju Ignatjeviciu, kad sios bylos imtusi ir saugumo organai! (Nors Anisimovas niekada nesuzinos, kaip viskas buvo, negalima nepripazinti jo tardytojisku sugebejimu. Is tikruju: ne kiekvienas gali, visiskai nesuprasdamas dalyko esmes, remdamasis vien isoriniais atsitiktiniais faktais, sukurti logiskai nepriestaringa versija!).
Sitaip pagalvojes, Matvejus Apolonovicius nusiramino ir uzmigo. Dabar jis sapnuoja malonius dalykus: kad uz sios bylos isaiskinima ji paaukstino… Taciau sapnai dar maziau pavaldus musu svajonems, negu reali tikrove — ir sit tardytojas apmaudziai mykia, o prabudusi zmona rupestingai klausia: „Matiusa, kas tau?” Anisimovui prisisapnavo, kad miesto milicijos skyriuje kilo gaisras ir sudege naujas etatu sarasas…
Arkadijus Arkadjevicius Azarovas uzmigo visai neseniai, ir tai tik prarijes dvi tabletes migdomuju: ryta nubudus vel kamuos neurastenija. Ji irgi galavo mintys apie ivyki nauju sistemu laboratorijoje„. Jau skambino is partijos miesto komiteto: „Jusuose vel avarija, Arkadijau Arkadjeviciau? Yra auku?” Ir is kur jie taip greit suzino! Dabar prasides: iskvietimai, komisijos, pasiaiskinimai… Ka gi, tam tu ir direktorius, daug pinigu gauni, kad tave visur tampytu! Stai del tokiu dalyku, nors jis nekaltas ir negali buti kaltas, pradedama abejoti j geru, saziningu darbu! Arkadijus Arkadjevicius jautesi vienisas ir nelaimingas.
„…Nevertejo organizuoti tos „atsitiktiniu paiesku” laboratorijos. Nepaklausei proto balso. Juk pati ideja, kad atsitiktiniais bandymais ir laisvai pasirinktomis faktu kombinacijomis galima uzciuopti, tiesa ir tikrus sprendimus moksle, buvo visai nepriimtina tavo mastysenai, Ir dabar nepriimtina. Monte Karlo metodas… jau pats pavadinimas ko vertas! Tiketi atsitiktinumu — kas gali buti baisesnio tyrinetojui! Uzuot logiskai analizavus problema, su pasitikejimu ir is leto artejus prie jos issprendimo- bandyti, tegu ir masinomis bei prietaisais, savo losfikiska laime! Zinoma, ir tokiu budu galima sudarineti tariamai mokslines sistemas bei algoritmus, bet ar nepanasios jos I tas „sistemas”, kuriomis naudodamiesi, ruletes megejai viliasi islosti ir prakisa visus savo turtus… Pamanyk tik, pakeiciau laboratorijos pavadinima. Bet esme juk liko ta pati. Palikau savieigai, gSlvojau: yra tokia kryptis pasaulineje sistemologijoje — tegu ir musuose issivyst37s… Stai ir „issivyste”!”
Tuokart Arkadijus Arkadjevicius neissake Krivoseinui savo abejoniu, kad neatsaldytu jo entuziazmo, tik paklause: „Ka jus ketinate pasiekti… e… atsitiktiniais ieskojimais?” — „Pirmiausia isisavinti metodika”, — atsake Krivoseinas, ir toks atsakymas Azarovui patiko labiau, nei jis butu emes tryksti ideju fontanu.
„Ne, jis ne tik i metodika gilinosi, — Arkadijus Arkadjevicius prisimine laboratorija, i astuonkoji panasu irengini, daugybe prietaisu ir kolbu. — Pradejo kazkoki dideli eksperimentini darba… Apie ka jis kalbejo savo pranesime mokslineje taryboje? Nejaugi jam sis tas isejo?.. Bet viskas pasibaige lavonu. Griauciais virtusiu lavonu! — Azarova apeme pasibiaurejimas ir ituzis. — Reikia sumazinti eksperimentinius darbus, amzinai su jais kas nors atsitinka! Butinai! Sistemologija is esmes yra spekuliatyvus mokslas, bet kuriu sistemu analize ir sinteze reikia daryti matematiskai — ir ner cia ko… Teorija reikia pletoti! O jei norite dirbti su masinomis — prasau, programuokite savo uzduotis ir eikite i masinu sale… Ir isvis tie eksperimentai, — akademikas syptelejo apsiramindamas, — niekada nezinai, ka padares: kvailyste ar atradima!”
Arkadijus Arkadjevicius su eksperimentiniu mokslu turejo senu saskaitu, jo nuomone apie ji buvo galutine ir nepajudinarna. Pries trisdesimt su virsum metu jaunas fizikas Azarovas tyrinejo helio suskystinimo procesa. Karta jis ikiso i diuara keleta stiklo siaudeliu kapiliaru, ir skystis, atsaldytas iki dvieju laipsniu pagal absoliucia skale, nepaprastai greit isgaravo. Du litrai tuo metu labai brangaus helio nuejo perniek, eksperimentas suzlugo! Isikarsciaves Azarovas apkaltino laboratorijos stiklaputj, kad tas pakises diuara su defektais; stiklaptitj nubaude… O po dvieju metu universiteto bendrakursis Piotras Kapica analogisku bandymu (kapiliarus panardinti i inda) atrado helio supertekamumo reiskini!
Nuo to laiko Arkadijus Arkadjevicius nusivyle eksperimentine fizika, pamego patikima ir griezta matematikos pasauli ir ne sykio del to neapgailestavo. Matematika ji kaip tik ir isaukstino — jo matematiniai metodai nematematikos problemoms spresti. Trisdesimtaisiais metais jis savo metodus panaudojo bendrosios reliatyvumo teorijos problemoms, kurios tuomet buvo uzvaldziusios mokslininku protus; veliau jo tyrinejimai padejo isspresti svarbius urano ir plutonio grandininiu reakciju teorijos uzdavinius; po to jis savo metodus pritaike chemines polimeru katalizes problemoms; o dabar jis eme vadovauti diskretiniu sistemu krypciai sistemologijoje.
„E, as vis ne apie tai! — pyktelejo ant saves Azarovas. — Kas gi vis delto ivyko Krivoseino laboratorijoje? Praeita rudeni, pamenu, jis buvo atejes pas mane, norejo apie kazka pasikalbeti… Apie ka? Apie darba, zinoma. Atsikraciau, nebuvo kada… Visuomet manai, kad tai, kas neatideliotina, — svarbiausia! O reikejo pasikalbeti, dabar bent zinociau, kas ir kaip. Daugiau Krivoseinas, i mane nebesikreipe. Na, zinoma, tokie zmones isdidus ir drovus… Pala pala, kokie zmones? Koks Krivoseinas? Ka tu apie ji zinai? Keletas pranesimu seminaruose, kalba mokslineje taryboje, kelios replikos ir klausimai kitiems pranesejams; na, dar pasisveikindavome susitike. Ar is to galima spresti apie ji? Galima, ne taip jau blogai tu pazisti zmones, Arkadijau… Jis buvo veiklus ir kurybingas zmogus, stai kas. Tokius pazinsi is vieno klausimo, is frazes — is laikysenos. Tokiu zmoniu mintis nepaliaujamai dirba — ne kiekvienas tai pastebi, bet juk tu pats toks, gali pastebeti… Zmogus valgo, vaiksto i darba, sveikinasi su pazistamais, ziuri kina, kivircijasi su bendradarbiais, skolinasi pinigus, kaitinasi pliaze — visa tai jis daro is tikruju, ne del akiu — ir galvoja, ga voja. Apie viena. Apie ideja, kuri nera susijusi nei su jo poelgiais, nei su buitiniais rupesciais; bet nuo tos minties jo niekas neatitrauks. Ji — jo esme: is jos gimsta nauja… Ir Krivoseinas toks buvo. Ir labai gaila, kad buvo, — su kiekvieno tokio zmogaus mirtimi kazko labai svarbaus netenki gyvenime. Ir jautiesi dar labiau vienisas. E, uzteks, ka as cia dabar? — susizgribo Arkadijus Arkadjevicius. — Miegoti, miegoti!”
Haris Charitonovicius Chilobokas ta nakti taip pat ilgai negalejo uzmigti: vis zvalgesi i gretima nama, i apsviestus Krivoseino buto langus ir speliojo: kas gi ten yra? Vienuolikta valanda is laiptines vikriai iszingsniavo Lena Kolomijec (Haris Charitonovicius ja pazino is figtiros bei eigasties ir issiblaskes pagalvojo: „Reiktu dabar su ja artimiau susipazinti, turiu kuo sudominti”), taciau sviesa tebedege. Chilobokas uzgesino sviesa savo bute, pasilypejo ant palanges su teatriniu ziuronu, bet rakursas buvo niekam tikes — jis pamate tik knygu spintos kampa ir trafareta is olimpiniu ziedu ant sienos. „Pamirso uzgesinti lempa, ar ka? O gal ten dar kas nors yra? Paskambinti i milicija? Bala ju nemate, lai patys aiskinasi. — Haris Charitonovicius saldziai nusiziovavo. — Gal kas is ju ten daro krata..
Jis grizo i [kambari, uzdege naktine lempa — nuogos moters figurele is dirbtinio marmuro su lempute viduje. Svelni sviesa apsviete meskena ant grindu, melynas sienas su auksaspalviais apmusalu gandrais, poliruotus rasomojo stalo sonus, knygu spinta, rubu spinta, televizoriaus staleli, dygsniuota rozines spalvos kusete, tamsiai raudona kilima su antikines puotos scena — viskas aplinkui zadino svaigia palaima. Haris Charitonovicius nusirenge, priejo prie spintos veidrodzio ir eme apziurineti save. Jis mego savo veida: tiesi stamboka nosis, glotnus, bet neissipute zandai, tamsus usai — kazkuo panasus i Gi de Mopasana… Ne taip seniai jis pries si veidrodi derino savo veidui technikos mokslu daktaro israiska. „Ko jam reikejo, tam Krivoseinui? — Haris Charitonovicius pajuto viduje kunkuliuojant arsia neapykanta. — Ka tokio as jam padariau? Ir uz jo tema balsavau, ir giminaiti padejau itaisyti i laboratorija… Pats negina disertacijos ir kitiems pavydi! O gal jis pyksta, kad nepadariau jo uzsakytos EDS-2? Na, argi ne vis tiek — nebera daugiau Krivoseino. Iskepe. Stai taip. Galiausiai
