darbus, apie panieka jiems… Valernas buvo priblokstas, o pats Androsiasvilis dabar jautesi nesmagiai: Vladimiras Venjaminovicius, apskritai imant, tokiu priekaistu nenusipelne.
Ne viena vakara Vano Aleksandrovicius maste apie stebuklinga aspiranto isfgijima po to, kai ji partrenke pudo svorio varveklis, prisimine kalbejes su juo apie medziagu apykaitos valdyma organizme ir priejo isvada, jog Krivoseinas isaiskino ir issiugde sugebejima sparciai regeneruoti audinius, — ypatybe, gamtoje budinga tiktai paprasciausiems duobagyviams. Ji kamavo mintis, kad neistengia suprasti, kaip Krivoseinas tai padare. Jis lauke, kad sis vis delto ateis ir pasipasakos; Vano Aleksandrovicius buvo pasiruoses uzmirsti nuoskauda, jei prireiks, pasizadeti niekam ne snipst apie tai, kad tik suzinotu! Bet Krivoseinas tylejo.
Dabar Androsiasvilis gieze apmauda ant saves, kam vakar, pakviestas prie milicijos televideofono, neissiteiravo, kodel ir uz ka aspirantas sulaikytas. „Jis kazka iskrete? Tik kada jis suspejo: dar ryta buvo uzejes i katedra pranesti kelioms dienoms isskrendas i Dneprovska! Antroji Krivoseino paslaptis…” Profesorius syptelejo. Bet susirupinimas neatlego. Gerai, jei siaip koks nesusipratimas, o jei kas nors rimta? Ka besakytum, Krivoseinas — svarbaus atradimo apie zmogu autorius ir kol kas vienintelis saugotojas. Sis atradimas neturi prazuti.
„Man reikia skristi i Dneprovska”, — netiketai sove i galva mintis. Isdidus kalniecio ir MA nario korespondento kraujas uzvire: jis, Vano Androsiasvilis, leks gelbeti neaiskion bedo pakliuvusio aspiranto! Aspiranto, kuri is gailescio prieme i katedra ir kurio nepatiklumas ji smarkiai izeide!
„Cche, leks! — Vano Aleksandrovicius, tvardydamasis krestelejo galva. — Visu pirma, tu, Vano, netiki, kad Krivoseinas padare kazkoki nusikaltima — ne toks jis zmogus. Ten arba nelaime ivyko, arba nesusipratimas. Reikia gelbeti. Antra, tu svajojai igyti jo pasitikejima, suarteti su juo. Cia kaip tik tokia proga. Gal, but, jis turi rimta priezasti slapukauti. Bet tegu negalvoja, kad Androsiasvilis — zmogus, kuriuo negalima pasikliauti, kuris nusigres, niekingu tikslu paskatintas. Ne! Zinoma, as ir Dneprovske jo nekamantinesiu — panores, pats issipasakos. Taciau si atradima reikia saugoti. Jis svarbiau uz mano savimeile.”
Vano Aleksandrovicius susitvarde ir protingai nusprende — jam pasidare lengva ir ramu sirdyje…
Aspirantas. Krivoseinas taip pat nemiegojo. Jis tebeskaite dienorasti.
ANTRAS SKYRIUS
Pagal Budos mokyma, norint atsikratyti kanciu, reikia vengti prieraisumo. Tegul man pasako, kokio prieraisumo reikia vengti, kad liautiisi skaudeje iltini danti. Ir greiciau!
„Sausio 5. Stai dr as tapau zmogumi juodrasciu tobulesnei kopijai. Ir nors pats esu kopijos kurejas — malonumo maza.
— O tavo giminaitis idomus, — pasake Lena po to, kai as juos supazindinau Naujuju metu vakare. — Simpatiskas.
Grizes namo, as visa valanda apziurinejau save veidrodyje: graudus vaizdas… Ir pasneketi jis miklus, kur ten man su juo lygintis.
Ne, su Lena Viktoras Kravecas elgiasi dzentelmeniskai. Ar ji veikia ligtoliniai prisiminimai, ar jis jaucia savogalia zaveti sirdis, bet is paziuros Viktoras abejingas jai. O jei pasistengtu — neberegeciau Lenos.
…Kai mes su juo einame per Alcademini miesteli ar instituto parka, sutiktos merginos, anksciau vos linkteldavusios man, dabar skardziai ir dziaugsmingai labina:
— Sveiki, Valentinai Vasiljeviciau! — o pacios skvarbiai snairuoja I nepazistama vaikina salia manes.
O kaip jis slidineja! Vakar mes trise leidomes i uzmiesti — tai jiedu su Lena paliko mane toli uzpakaly.
O kaip jis soko naujametiniame baliuje!
Net sekretore Ninocka, kuri anksciau ne kelio i fligeli nezinojo, dabar kur buvus nebuvus ir uznes man koki popieriu is priimamojo.
— Laba diena, Valentinai Vasiljeviciau! Sveikas, Vitia… Oi, kaip cia pas jus idomu, vieni vamzdeliai!
Zodziu, dabar as kasdien ne tik stebiu save, koks esu, bet ir koks galeciau buti, jeigu ne… jeigu ne… kas? Jei ne karo ir pokario badmiriavimas, jei ne paveldetas panasumas i nelabai grazu — deja! — gimdytoja („Pats tetusis, papustzandis!” — graudindavosi, budavo, giminaiciai), jei ne duobes gyvenimo kelyje, ne tokia nesveika gyvensena: laboratorija, biblioteka, kambarys, pasnekesiai, apmastymai, reaktyvu miazmos — ir jokio fizinio kruvio. As tikrai netroskau pasidaryti negrazus, storas, susikuprines letunas — taip isejo.
Is teisybes as tureciau didziuotis: aplenkiau gamta! Bet kazkas trukdo…
Ne, vis delto si ideja zalinga. Sakykim, valdomos sintezes buda mes istobulinsim iki standarto. Sintetinsime puikius zmones: stiprius, grazius, energingus, gabius, nusimanancius- na, tikrus gyvenimo seimininkus, tokius, kaip plakate „Pinigus kasoj taupysim — naujus baldus isigysim!” O tie, is kuriu juos dubliuosime, tebus, atseit, tik paskubomis gyvenimo apmesti juodrasciai? Uz ka gi juos zeminti? Geras „atpildas uz gyvybe”: apgailestavimas, kad esi netobulas, mintys, kad niekada nebusi tobulas, nes tave pagimde paprasciausia mama, o ne gerai sureguliuota masina! Vadinasi, musiskis zmogaus sintezes budas vis delto atsigrezia pries zmones? Ir ne vien blogus — pries visus, nes kiekvienas musu kuo nors netobulas. Vadinasi, ir geriems, bet paprastiems (ne dirbtiniams) zmonems teks susispausti gyvenime?
(Va! Stai toks tu ir esi, Krivoseinai — storaodis… Kol paties nepaima uz sprando, nieko nesupranti. „Nors kuola ant galvo tasyk”, kaip tetusis sakydavo. Na, gerai: nesvarbu, kokiu budu supratai — svarbiausia, kad supratai.)
Yra apie ka pagalvoti… Matyti, visos zmoniu ydos kilusios is vieno saltinio — is krastutinumu. Kad ir patiklumas, pavyzdziui — gera, maloni charakterio savybe, bendraujant tarpusavyje. Jis yra mumyse nuo pat vaikystes. Bet pasykstejo gamta, pakenke auklejimas, ne taip susikloste gyvenimo aplinkybes — ir vietoj patiklumo atsirado snudus kvailumas. Tokiu pat budu vietoj protingo atsargumo atsiranda bailumas, vietoj gyvenime butino pasitikejimo savimi — tariama savikliova, vietoj atvirumo ir sveiko skepticizmo — cinizmas, vietoj blaivios drasos — izulumas, amzinas chamiskumas, vietoj proto — klasta.
Pries zmoniu netobuluma mes bejegiai ir savo silpnumui dangstyti turime daugybe zodziu: juokaujamu („slapiu maisu trenktas”, „tarp dvieju aukliu — vaikas be galvos”), tariamai mokslisku („anemija”, „asmenybes degradacija”, „nepilnavertiskumo kompleksas”), siokiadieniu („jam nebuvo skirta”, „tokia jo laime”)… Anksciau sakydavo; „dievo dovana”, musu materialistiniame amziuje — „gamtos dovana”, o is esmes — tas pats velnias, vis tiek ne zmogaus galioje ka nors pakeisti. Vieniems duota, kitiems — ne.
Vis delto galima numanyti, kodel „neduota”. Pirmyksciame gyvenime ir velesnese visuomeninese formacijose tobulumas zmogui nebuvo butinas. Gyveni, dirbti ir daugintis gali, medzioti moki — ir gerai! Tik dabar, kai musu vaizduote eme uzvaldyti ne utopine, o konstruktyvi komunizmo ideja, Zmogui keliami tikri reikalavimai. Mes ugdome zmones, darome viska, kad jie isisamonintu sia puikia ideja, ir mums skaudu matyti tai, i ka anksciau ne demesio nekreipdavome…”
„Sausio 8. Isdesciau savo mintis Kravecui.
— Nori panaudoti sinteze paprastiems zmonems reorganizuoti? — greitai sumojo nuovokusis dubletas- 3.
— Taigi. Tik kaip? — as pazvelgiau i ji su viltimi: o gal jis ir tai zino?
Jis suprato mano zvilgsni ir nusijuoke.
— Neuzmirsk, kad as — tai tu. Siaip ar taip — bent jau pagal zinias.
As parodziau i baka.
— Bet gal tu geriau zinai, kas tai per skystis? Juk tu is jo gimei kaip… kaip Afrodite is juru putos. Jo sudeti ir kita?
— Dviem zodziais?
— Galima ir trim.
— Prasau. Sis skystis — zmogus. Jo sudetis — zmogaus kuno sudetis. Be to, sis skystis — kvantine- molekuline biochemine skaiciavimo maaina, kuri pati save moko ir turi didziule atminti; kiekvienoje skyscio molekuleje glCidi tara tikra sava informacija… Atseit, ar siaip suk, ar taip, „masinos motinos” skystis — tiesiog zmogus skystoje fazeje. Is sio fakto gali daryti mokslines, praktines ir organizacines isvadas.
Jauciau, kad naujoji problema ji domina daug menkiau, nei mane. Pabandziau ikaitrinti jo vaizduote.
